Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Yra ir dar kai kas be to išmaningo būdo, kuriuo Tu mane — kaip svetimos sielos veidmaininga skulptorė — sukūrei kaip norėjai: vardai, kuriuos davei. Amadėju Inasiju. Daugumai žmonių čia nekyla jokių minčių, tik vienas kitas užsimena apie skambesį. Bet aš žinau geriau, nes mano ausyse skamba Tavo balsas, skamba su pasipūtėliška pagarba. Aš turėjau būti genijus. Turėjau būti dieviškai lengvas. Ir kartu — kartu! — turėjau įkūnyti švento Ignasijaus žudikišką tvirtumą, tapti dvasininku karžygiu kaip jis.

Tai pikti žodžiai, bet jokie kiti taip tiksliai nenusako reikalo esmės: mano gyvenimą apnuodijo motina.

Ar ir jo viduje būta gyvenimą nulėmusios tėvų esaties, gal paslėptos, pavirtusios priešingybe? — svarstė Gregorijus eidamas tyliomis Belemo gatvėmis. Jam prieš akis iškilo knygelė, kur motina rašydavo tai, ką užsidirbdavo valydama. Nutrinti akiniai su bjauriais storais rėmeliais ir amžinai murzinais stiklais, pro juos žiūrėdavo į jį pavargusiomis akimis. Jei dar bent sykį galėčiau pamatyti jūrą, bet mes paprasčiausiai neišgalime sau to leisti. Ji buvo savaip graži, netgi spindinti, jis seniai nebuvo mąstęs apie tą orią elgseną su gatvėje sutiktais žmonėmis, kurių purvus turėjo kuopti. Nė ženklo nusižeminimo, jos žvilgsnis buvo tokiame pat aukštyje kaip žvilgsniai tų, kurie jai mokėjo, kad šliaužiotų aplinkui keliais. Ar jai galima taip elgtis ? — svarstydavo jis, būdamas mažas, o paskui ja didžiavosi, stebėdamas jos elgesį. Jei tik nebūtų buvę tų lėkštų Liudvigo Ganghoferio romanų, kurių ji griebdavosi retomis skaitymo valandomis. Dabar ir tu slėpsiesi knygose. Ji nebuvo skaitytoja. Skaudu, bet ji nebuvo skaitytoja.

Koks jau bankas duotų man paskolą, prisiminė Gregorijus tėvo žodžius, ir dar tokiam reikalui. Jis tarytumei matė didelę jo ranką pernelyg trumpai nukirptais nagais, skaičiuojančią jam į saują 13,30 frankų už persų kalbos gramatiką, moneta po monetos. Ar tu iš tikrųjų nori tenai? — paklausė, tas taip toli, taip toli nuo visko, prie ko mes pratę. Net raidės tokios kitoniškos, visai ne kaip raidės. Tuomet mes visiškai nieko apie tave nežinosime. Kai Gregorijus grąžino pinigus, didele ranka tėvas paglostė jam galvą, ranka, pernelyg retai drįsdavusia parodyti švelnumą.

Evos, Neįtikimosios, tėvas buvo teisėjas, senis fon Muraltas, mokyklos šventėje jis pasirodė trumpam, vyras milžinas. Kas būtų buvę, mąstė Gregorijus, jei jis būtų užaugęs kaip sūnus griežto, skausmų surakinto teisėjo ir garbėtroškos motinos, gyvenančios dievinamo sūnaus gyvenimu? Ar vis tiek būtų tapęs Mundu? Mundu, Papirusu? Ar įmanoma žinoti tokius dalykus?

Kai iš nakties šalčio Gregorijus grįžo į šildomą namą, jam apsvaigo galva. Jis atsisėdo į tą patį krėslą ir palaukė, kol svaigulys praeis. O ko čia ir stebėtis, kai pagalvoji, kaip per šitokį trumpą laiką pasikeitė jūsų gyvenimas, pasakė Mariana Esą. Auglio būtų visiškai kitokie požymiai. Jis išginė iš galvos gydytojos balsą ir skaitė toliau.

Pirmąkart labai Tavimi nusivyliau tada, kai apie tėčio profesiją nenorėjai girdėti nė vieno man knietėjusio klausimo. Svarsčiau: ar Tu — kaip menkinama moteris atsilikusioje Portugalijoje — laikei save negebančia apie tai mąstyti? Esą teisė ir teismas terūpi tik vyrams? O gal dar blogiau, — dėl tėtės darbo Tau tiesiog nekilo jokių klausimų ir abejonių? Gal Tavęs nė trupučio nejaudino žmonių Tarafale likimas?

Kodėl neprivertei tėtės kalbėtis su mumis, užuot buvus tik paminklu? Ar džiaugeisi, kad dėl to padidėjo Tavo valdžia? Tu buvai nebylios, netgi melagingos bendrininkystės su savo vaikais virtuoze. Diplomatiška tarpininkė tarp tėtės ir mūsų, Tu mėgai šį vaidmenį ir meistriškai atlikdavai jį ne be pasididžiavimo. Ar šitaip keršijai už menkas veiklos galimybes, apribotas santuokos? Ar tai buvo Tau atlygis už trūkstamą visuomeninį pripažinimą ir tėvo skausmų naštą?

Kodėl pasiduodavai kaskart, kai Tau prieštaraudavau? Kodėl man neatsikirsdavai, šitaip mokydama mane ištverti ginčus? Kodėl negalėjau to išmokti žaismingai, merkdamas akį, o turėjau vargais negalais kalti lyg iš vadovėlio, kupinas kartėlio, kruopščiai, dėl to kruopštumo ganėtinai dažnai netekdavau saiko ir prašaudavau pro šalį?

Kodėl įpareigojai mane būti viršesnį? Kodėl judu su tėte tiek nedaug tikėjotės iš Adrianos ir Melodi? Kodėl nejautėte pažeminimo, skleidžiamo tos pasitikėjimo stokos?

Būtų neteisinga, mama, jei atsisveikindamas pasakyčiau Tau tik tiek. Mat per tuos šešerius metus po tėtės mirties mačiau Tave atradusią naujų pojūčių ir buvau laimingas, kad tokių yra. Mane neapsakomai sujaudino, kai sutrikusi stovėjai prie tėtės kapo, ir aš džiaugiausi, jog yra religinių papročių, kur Tu jauteisi saugi. O tikrai laimingas tapau tada, kai išvydau pirmuosius išsilaisvinimo požymius, daug greičiau nei tikėjausi. Lyg pirmąkart atsibustumei gyventi savo pačios gyvenimą. Pirmaisiais metais dažnai ateidavai čia, į žydrąjį namą, ir Fatima baiminosi, kad imsi kabintis į mane. Į mudu. Bet ne, dabar, kai sugriuvo ligšioliniai Tavo gyvenimo pastoliai, — jie buvo ir vidinė varomoji jėga, — dabar, rodos, aptinki, ką Tau buvo užgynusi pernelyg ankstyva santuoka: nuosavą gyvenimą anapus šeimos. Ėmei teirautis apie knygas, vartei jas kaip smalsi mokinukė, negrabi, nepatyrusi, bet švytinčiomis akimis. Kartą Tavo nepastebėtas žiūrėjau, kaip stovi knygyne prie lentynos su atversta knyga rankose. Tą akimirką mylėjau Tave , mama, mane traukte traukė prieiti. Bet kaip tik šitai ir būtų buvusi klaida: tai būtų nubloškę Tave atgal į senąjį gyvenimą.

36

Gregorijus vaikščiojo iš vieno senjoro Korteso kabineto galo į kitą ir vadino visus daiktus vokiškais vardais Berno tarme. Paskui perėjo per tamsius ir šaltus licėjaus koridorius, taip pat vardydamas viską, ką matė. Kalbėjo balsiai ir tūžmiai, gerklingi žodžiai aidėjo per namą, ir apstulbęs stebėtojas būtų nutaręs, kad po apleistą pastatą klaidžioja žmogus, kuris nežinia kodėl galutinai išsikraustė iš proto.

Tai prasidėjo rytą kalbų mokykloje. Staiga jis nebežinojo paprasčiausių portugališkų žodžių, žodžių, kuriuos mokėjo iš pirmosios pamokos pirmojoje kalbos plokštelėje, klausytoje prieš kelionę. Sesilija, pavėlavusi dėl migrenos priepuolio, buvo besviedžianti ironišką pastabą, susilaikė, prisimerkė ir paskui nuramino rankos mostu.

— Sossega, — tarė ji, — nurimkite. Taip nutinka visiems besimokantiems svetimų kalbų. Staiga ima niekas nesisekti. Tai praeis. Ryt vėl jausitės kuo puikiausiai.

Vėliau, kai mokėsi persų kalbos, sustreikavo atmintis, kalbinė atmintis, ja šiaip visuomet galėjo pasikliauti. Klaikiai išsigandęs Gregorijus ėmė sau deklamuoti Horacijaus ir Sapfo eiles, šūkčiojo retus Homero žodžius ir karštligiškai vartė Saliamono „Giesmių giesmę“. Prisiminė viską kaip visada, nieko netrūko, neatsivėrė jokių staigių atminties praradimo bedugnių. Ir vis dėlto jis jautėsi kaip po žemės drebėjimo. Svaigulys ir atminties praradimas. Tiktų.

Jis ramiai stovėjo direktoriaus kabinete prie lango. Šiandien nebuvo šviesos ratilo, keliaujančio per kambarį. Lijo. Staiga, visiškai netikėtai, jis įniršo. Tai buvo smarkus karštas įniršis, sumišęs su neviltim, kad tam įniršiui nėra jokio aiškaus objekto. Tik labai pamažu jis suvokė išgyvenąs maištą, pasipriešinimą visoms paties užsikrautoms svetimoms kalboms. Iš pradžių įniršis buvo tarytumei nukreiptas į portugalų kalbą, gal dar į prancūzų ir anglų, juk čia jomis turėjo kalbėtis. Bet paskui po truputėlį ir nenoromis prisipažino, kad įniršo ir ant klasikinių kalbų, nors su jomis gyveno daugiau negu keturiasdešimt metų.