Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Adriana liko ramiai sėdėti: rankos ant kelių, galva ant atkaltės, akys užmerktos. Kvėpavo greitai, kaip per ano meto įvykius. Juoda aksominė juosta buvo pasislinkusi aukštyn, Gregorijus pamatė randą kakle, bjaurų dantytą randą su nedideliu dulsvai blizgančiu gumbu. Tada Amadėju atsisėdo jai ant kelių apžargom. Turiu tą padaryti, pasakė, antraip mirsi. Atitrauk rankas. Pasitikėk manimi. Ir dūrė peiliu. O praėjus pusei gyvenimo Adriana matė, kaip jis šalia jaunos moters sėdasi į automobilį ir nieko nepaaiškinęs išvažiuoja nežinia kur.

Gregorijus palaukė, kol Adriana ėmė kvėpuoti ramiau. O kaip buvo, kai Amadėju grįžo, paklausė tada.

— Kai jis išlipo iš taksi, atsitiktinai stovėjau prie lango. Vienas. Greičiausiai grįžo traukiniu. Buvo praėjusi savaitė. Nė žodžiu neprasitarė apie tą laiką. Nei tada, nei vėliau. Buvo nesiskutęs, įdubusiais skruostais, vargu ar ką valgęs per tas dienas. Kaip išbadėjęs šveitė viską, kad ir ką jam padėdavau. Paskui atsigulė ant lovos štai ten ir išmiegojo visą parą, matyt, išgėrė vaistų, vėliau radau pakelį.

Jis išsitrinko galvą, nusiskuto ir rūpestingai apsirengė. Jau buvau sutvarkiusi priimamąjį. „Viskas blizga, — pasakė jis mėgindamas nusišypsoti. — Ačiū, Adriana. Jeigu tavęs neturėčiau...

Pranešėme ligoniams, kad priimamasis vėl atidarytas, ir po valandos laukiamasis buvo pilnas žmonių. Amadėju dirbo lėčiau negu visada, gal dar veikė migdomieji, o gal jau reiškėsi liga. Ligoniai juto, kad jis ne toks kaip visada, ir žvilgčiojo į jį sutrikę. Dar iki piet jis paprašė kavos, to niekuomet nebuvo atsitikę.

Po dviejų dienų jam pašoko karštis, ėmė klaikiai skaudėti galvą. Nepadėjo jokie vaistai. „Nėra ko panikuoti, — nuramino jis mane, suspaudęs delnais smilkinius, — juk kūnas — tai irgi dvasia.“

Bet vogčiomis stebėdama jį mačiau baimę, greičiausiai jis galvojo apie aneurizmą. Jis paprašė mane paleisti Berliozo muziką, Fatimos muziką. „Išjunk! — suriko po kelių taktų. — Tučtuojau išjunk!“

Gal dėl galvos skausmų, o gal jautė, kad po pažinties su ta mergina negali be niekur nieko grįžti prie Fatimos.

Žoau buvo sučiuptas, tą mums pasakė vienas ligonis. Amadėju taip klaikiai skaudėjo galvą, kad čia, viršuje, jis kaip pamišęs vaikštinėjo iš vieno kambario galo į kitą, rankomis susiėmęs galvą. Vienoje akyje trūko gyslelė, kraujas nudažė akį tamsiai raudona spalva, jis atrodė baisiai, nusiminęs ir truputį sulaukėjęs. Gal man atvesti Žoržę, paklausiau nežinodama ko tvertis. „Tik pamėgink!“ — suriko jis.

Su Žorže jis vėl susitiko tik kitais metais, likus keliems mėnesiams iki Amadėju mirties. Per tuos metus Amadėju pasikeitė. Po dviejų ar trijų savaičių karštis nukrito, skausmai atlėgo. Bet iš mano brolio liko žmogus, apimtas didelio liūdesio. Melancolia — jis mėgo šį žodį dar berniukas, o vėliau apie ją skaitė knygas. Vienoje buvo parašyta, kad tai tipiškas naujojo laiko potyris. „Kvailystė!“ — išsiplūdo jis. Melancholija jam regėjosi neturįs laiko potyris, jis manė, kad tai yra vienas iš brangiausių žmonijos potyrių. „Per ją atsiskleidžia visas žmogaus trapumas“ — sakydavo.

Tai nebuvo nepavojinga. Aiškus daiktas, jis žinojo, kad melancholija ir liguistas prislėgtumas nėra tas pats. Bet jei ateidavo slogaus liūdesio apimtas ligonis, Amadėju kai kada pernelyg ilgai delsdavo siųsti jį pas psichiatrą. Kalbėdavosi su juo, lyg tai būtų melancholija, buvo linkęs aukštinti tokių žmonių būseną, tas keistas žavėjimasis jų kančiomis juos žeisdavo. Po kelionės su ta mergina šitoks jo polinkis sustiprėjo, kai kada jis bemaž prilygdavo nedovanotinam aplaidumui.

Kone iki paskutinės dienos labai tiksliai nustatydavo diagnozes. Bet buvo jau pasmerktas žmogus, ir jei turėdavo reikalų su itin sunkiu ligoniu, kai kada nebesusidorodavo. Staiga ėmė drovėtis moterų ir skubėdavo nukreipti jas pas specialistus, anksčiau taip nebuvo.

Kad ir kas būtų nutikę per tą kelionę, tai jį išmušė iš vėžių kaip niekas iki tol, net labiau nei Fatimos mirtis. Tarytumei būtų prasidėjęs drebėjimas ir išjudinęs giliausius jo sielos klodus. Viskas, kas laikėsi ant tų klodų, išklibo ir ėmė sverdėti nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo. Visa atmosfera namuose pasikeitė. Turėjau jį saugoti ir ginti, lyg būtume gyvenę sanatorijoje. Baisu.

Adriana nusibraukė ašarą.

— Ir nuostabu. Jis buvo... jis vėl buvo mano. Arba būtų buvęs, jei vieną vakarą prie durų nebūtų atsiradęs Žoržė.

O’Kelis atsinešė šachmatų lentą su drožtinėmis figūromis iš Balio. „Jau seniai mudu nebežaidėme, — pasakė. — Per seniai. Per daug seniai.“

Pirmuosius kartus, kai žaidė, beveik nekalbėjo. Adriana atnešdavo arbatos.

— Tai buvo įtempta tyla, — pasakė ji. — Ne priešiška, bet įtempta. Juodu ieškojo. Ieškojo savyje galimybės vėl tapti draugais.

Kartkartėmis pamėgindavo mestelėti kokį juokelį ar posakį iš mokyklos laikų. Nepavykdavo, juokas išnykdavo, taip ir nepasiekęs veidų. Likus mėnesiui iki Prado mirties, po šachmatų partijos juodu nusileido į priimamąjį. Tenai pokalbis užsitęsė iki vidurnakčio. Adriana visąlaik stovėjo prie atdarų buto durų.

— Priimamojo durys atsivėrė, juodu išėjo. Amadėju nejungė šviesos, ir iš priimamojo pro duris krintanti šviesa vos nušvietė koridorių. Juodu ėjo palengva, bemaž sulėtintai. Atstumas tarp jų man pasirodė neįprastai didelis. Paskui jie sustojo prie laukujų durų. „Na ką“, — tarė Amadėju. „Taigi“, — tarė Žoržė.

Ir tada juodu krito... taip, tada juodu krito vienas ant kito, nežinau, kaip turėčiau tą išreikšti geriau. Greičiausiai juodu ketino paskutinį kartą apsikabinti, bet tas jau pradėtas judesys pasirodė neįmanomas, tik jo nebegalėjai sulaikyti, juodu griuvo vienas ant kito ieškodamiesi rankomis, negrabiai, lyg būtų akli, galvos atsidaužė į vienas kito pečius, tada abu atsitiesė, atšoko atgal nežinodami, kur dėti rankas. Vieną ar dvi sekundes buvo siaubingai sutrikę, paskui Žoržė atplėšė duris ir išpuolė laukan. Durys užsitrenkė. Amadėju pasisuko į sieną, ir prispaudęs prie jos kaktą ėmė kūkčioti. Tai buvo gerklinis, kimus, bemaž gyvuliškas kūkčiojimas, lydimas smarkių viso kūno trūkčiojimų. Dar prisimenu, kad pamaniau: „Visą gyvenimą tai slypėjo giliai jo viduje! Taip ir liks glūdėti net ir po šio atsisveikinimo.“ Tąsyk juodu matėsi paskutinį kartą.

Nemiga ėmė kankinti Pradą dar baisiau negu iki tol. Skundėsi svaigstančia galva, turėjo ilsėtis apžiūrėjęs vieną ligonį. Prašydavo Adrianą skambinti „Goldbergo variacijas“. Dukart važiavo į licėjų, grįžo nuo ašarų išpurtusiu veidu. Per laidotuves Melodi pasakė Adrianai mačiusi jį išeinantį iš bažnyčios.

Kokią dieną jis vėl imdavosi plunksnos. Tada nieko nevalgydavo. Mirties dienos išvakarėse jis skundėsi skaudančia galva. Adriana buvo šalia, kol ėmė veikti vaistai. Kai ji išėjo, jis regėjosi užmingąs. Tačiau kai penktą valandą ryto ji užėjo pasižiūrėti, kaip jis jaučiasi, lova buvo tuščia. Jis nuėjo į savo numylėtą Augustos gatvę, kur po valandos sukniubo. Šeštą valandą dvidešimt trys minutės Adrianai pranešė. Vėliau, grįžusi namo, ji atsuko atgal rodykles ir sustabdė švytuoklę.

37

Solidâo por proscriçâo, tremties vienatvė, štai kas tuo metu rūpėjo Pradui. Tai, kad mes išmokyti siekti kitų dėmesio ir palankumo, kaip tik tai daro mus priklausomus. Kokį tolimą kelią jis nuėjo! Sėdėdamas Silveiros svetainėje Gregorijus dar kartą perskaitė ankstesnius užrašus apie vienatvę, Adrianos įdėtus į knygą.