Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Jūs tai išgirdote ir pabėgote iš mokyklos, — pasakė ji.

— Pirma pabėgau iš mokyklos, tada išgirdau, — pasakė Gregorijus.

Ji nusišypsojo. Ji pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, jos šypsena bylojo apie gyvybingo gyvenimo platybes, buvo rašęs teisėjas Pradas.

— Na gerai. Jums patiko. Patiko taip, kad užsimanėte su juo susipažinti. Kaip jūs suradote mane?

Kai Gregorijus baigė pasakoti, ji pasižiūrėjo į jį.

— Nieko nežinojau apie knygą. Norėčiau ją pamatyti.

Ji atvertė knygą, pamatė portretą, ir tarytumei dvigubai apsunkusi nugrimzdo į krėslą. Po išraizgytais gyslelėmis, bemaž perregimais vokais lakstė vyzdžiai. Ji pasiryžo, atsimerkė ir įsižiūrėjo į portretą. Raukšlėta ranka lėtai perbraukė jį kartą, kitą. Rankomis atsirėmė į kelį, atsistojo ir be žodžių išėjo iš kambario.

Gregorijus paėmė knygelę ir įsižiūrėjo į portretą. Mąstė apie tą akimirką, kai sėdėjo kavinėje šalia Bubenbergo aikštės ir pamatė jį pirmąkart. Prisiminė Prado balsą iš seno Adrianos grotuvo.

— Vis dėlto grįžau tenai, — tarė Marija Žoau, vėl sėsdamasi į krėslą. — Sielos negalima apčiuopti. Taip jis paprastai sakydavo.

Jos veidas buvo ramesnis, buvo susišukavusi ant veido užkritusias susitaršiusių plaukų sruogas. Ji vėl paprašė knygos ir įsižiūrėjo į nuotrauką.

— Amadėju.

Iš jos lūpų vardas nuskambėjo visai kitaip nei tariamas kitų. Lyg visiškai savitas, nieku gyvu nepriklausąs tam pačiam žmogui.

— Jis buvo toks išblyškęs ir tylus, toks bauginamai išblyškęs ir tylus. Gal todėl, kad taip intensyviai gyveno kalba. Aš negalėjau, nenorėjau patikėti, kad niekuomet daugiau jis nieko nebesakys. Niekuomet. Jo žodžius nuplovė trūkusios gyslos kraujas. Visus žodžius. Kruvina naikinama jėga pralaužė užtvanką. Dirbdama slaugytoja mačiau daug mirusių. Bet niekuomet mirtis man neatrodė tokia siaubinga. Lyg tai, kam tiesiog nevalia buvo ateiti. Lyg tai, kas visiškai nepakeliama. Nepakeliama.

Nors už lango gaudė eismas, kambarį užtvenkė tyla.

— Tarytum regiu jį ateinantį su ligoninės tyrimais rankoje, gelsvame voke. Nuėjo pasitikrinti dėl aštrių galvos skausmų ir svaigulio. Bijojo, kad gal auglys. Angiografija, rentgenokontrastiniai tyrimai. Nieko. Tik aneurizma. „Galite sulaukti ir šimto metų!“ — pasakė jam neurologas. Bet Amadėju buvo išbalęs kaip lavonas. „Gali trūkti kiekvieną akimirką, kiekvieną akimirką, kaip man gyventi su šita tiksinčia bomba smegenyse“, — pasakė.

Jis nukabino nuo sienos anatominį smegenų žemėlapį, pasakė Gregorijus.

— Žinau, šitai jis padarė pirmiausia. Ką tai reiškia, gali suvokti tik tada, kai žinai, kad jis neapsakomai žavėjosi žmogaus smegenimis ir mįslinga jų veikla. Tai Dievo įrodymas , sakydavo jis, Dievo įrodymas. Tiktai kad Dievo nėra. Ir dabar jis ėmė gyventi šalindamasis net minties apie smegenis. Kiekvieną ligonį, kurio negalavimas buvo nors trupučiuką susijęs su smegenimis, tučtuojau siųsdavo pas specialistą.

Gregorijui prieš akis iškilo didelė knyga apie smegenis, gulinti Prado kambaryje ant aukšto, pačiame knygų krūvos viršuje. O cėrebro, sempre o cėrebro, išgirdo Adrianos žodžius. Torque nūo disseste nada ?

— Apie tai žinojau tik aš, niekas daugiau nežinojo. Net Adriana. Net Žoržė.

Vos girdimas pasididžiavimas, bet vis dėlto girdimas.

— Retai apie tai kalbėdavomės, ir kalbėdavome trumpai. Ką čia pasakysi. Bet kruvino potvynio galvoje grėsmė lyg šešėlis lydėjo paskutinius septynerius jo gyvenimo metus. Būdavo akimirkų, kai jis trokšdavo, kad tai galų gale įvyktų. Norėjo išsivaduoti iš baimės.

Ji pasižiūrėjo į Gregorijų:

— Eime.

Pirma jo nuėjo į virtuvę. Iš paties viršutinio spintos stalčiaus ji išėmė didelę plokščią lakuoto medžio dėžę, jos viršus buvo papuoštas inkrustacijomis. Juodu susėdo prie virtuvės stalo.

— Kai kurios mintys užrašytos mano virtuvėje. Virtuvė buvo kita, bet stalas šitas. Tie dalykai, kuriuos čia rašau, patys pavojingiausi, sakė jis. Nenorėjo apie tai kalbėti. Rašymas yra bežodis, sakydavo. Kai kada sėdėdavo čia visą naktį, o paskui nemiegojęs eidavo priiminėti ligonių. Jis barbariškai eikvojo savo sveikatą. Adriana to neapkentė. Neapkentė visko, kas buvo susiję su manimi. „Ačiū, — dėkodavo jis išeidamas, — tavo namai nelyg ramus saugus uostas.“ Tuos lapus visuomet saugojau virtuvėje. Čia jų vieta.

Atidariusi raižytą dėžutės dangtį išėmė tris viršutinius lapus. Perskaičiusi kelias eilutes pastūmė lapus Gregorijui.

Jis ėmė skaityti balsu. Jei ko nors nesuprasdavo, pasižiūrėdavo į ją, o ji išversdavo.

MEMENTO MORI. Tamsios vienuolyno sienos, nuleistas žvilgsnis, apsnigtos kapinės. Ar taip ir bus?

Mąstyti apie tai, ko iš tikrųjų norėtumei. Suvokti ribotą senkantį laiką kaip jėgų šaltinį, kad galėtumei atsispirti nuosaviems įpročiams ir lūkesčiams, ypač kitų lūkesčiams ir grėsmėms. Lyg kažką, kas atveria ateitį ir jos neužveria. Taip suvokiamas įspėjimas yra pavojus galingiesiems, engėjams, besistengiantiems, kad niekas neišgirstų engiamųjų norų, netgi jie patys.

— Kodėl turiu galvoti apie tai, kad galas yra galas, jis ateis kada ateis, kodėl man tai sakote, juk nuo to visiškai niekas nepasikeis?

Ką atsakyti?

— Nešvaistyk savo laiko, praleisk jį kaip nors naudingai.

Bet ką reiškia naudingai? Galų gale imti ir įgyvendinti seniai puoselėjamus troškimus. Nepasiduoti klaidingai minčiai, kad tam ir vėliau dar bus laiko. Pasinaudoti įspėjimu kaip ginklu kovojant su patogumu, saviapgaule ir baime, susijusia su neišvengiama permaina. Išvykti į išsvajotą kelionę, dar išmokti šią kalbą, perskaityti tas knygas, nusipirkti aną papuošalą, praleisti naktį tame garsiame viešbutyje. Neprarasti pačiam savęs.

Yra ir svarbesnių dalykų: mesti nemėgstamą darbą, išsiveržti iš nekenčiamos aplinkos. Elgtis taip, kad tavo elgesys padėtų tapti nuoširdesniam, priartintų prie tavęs paties.

Nuo ryto iki vakaro gulėti paplūdimyje arba sėdėti kavinėje — tai irgi gali būti atsakymas į įspėjimą, atsakymas žmogaus, kuris ligi šiol tiktai dirbo.

— Nepamiršk, kad mirsi, gal jau ryt.

— Visąlaik tą prisimenu, todėl nevaikštau į kontorą ir sėdžiu saulėkaitoje.

Šis tariamai niaurus raginimas neuždaro mūsų apsnigtame vienuolyno sode. Jis atveria kelią laukan, skatina gyventi dabartimi.

Atmink, kad mirsi — tai pataiso santykius. Nebesipykti, atsiprašyti už padarytą neteisybę, pripažinti tai, ko pripažinti neleido priekabumas. Žiūrėti nebe taip rimtai į dalykus, į kuriuos žiūrėjai pernelyg rimtai: į kitų įgėlimus, pasipūtimą, apskritai į kieno nors nepasitenkinimą kitais. Įspėjimas kaip reikalavimas jausti kitaip.

Galimas pavojus: santykiai nebebus nuoširdūs ir gyvybingi, nes jiems stigs akimirkos rimties, kuri yra tam tikro artumo prielaida. Be to, daug kas, ką patiriame, nulemta to, kad tai susiję ne su mintimi apie baigmę, o veikiau su jausmu, kad ateitis dar labai tolima. Taigi šis potyris būtų užgniaužtas net neatsiskleidęs, jei sąmonę atmieštų mintis apie gresiančią mirtį.

Gregorijus papasakojo apie airį, kuris drįso į Oksfordo Visų sielų koledže vakarinę paskaitą atsinešti ryškiai raudoną futbolo kamuolį.

— Amadėju parašė: Būčiau bet ką atidavęs, jei būčiau galėjęs tapti tuo airiu!