Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus ėmė skaityti apie pasaulio sukūrimą. Jis, Mundas, apleistame Portugalijos licėjuje skaitė aštuoniasdešimtmetei moteriai, kurios vakar dar net nepažinojo ir kuri nemokėjo nė vieno hebrajiško žodžio, pasaulio sukūrimo istoriją.

Beprotiškiau niekuomet nebuvo elgęsis. Jis mėgavosi tuo, kaip dar niekuomet niekuo nebuvo mėgavęsis. Lyg viduje būtų nusimetęs visus pančius kaip žmogus, kuris vienintelį kartą nevaržomas daužo aplinkui rankomis žinodamas, jog netrukus mirs.

— O dabar eikime į aulą, — pasakė Marija Žoau. — Tada ji būdavo užrakinta.

Juodu susėdo pirmoje eilėje priešais pakylą.

— Vadinasi, tenai jis sakė savo kalbą. Savo skandalingąją kalbą. Aš ją mėgau. Joje buvo įdėta tiek daug jo paties. Jis buvo toji kalba. Bet joje buvo ir to, ko aš išsigandau. Ne toje kalboje, kurią perskaitė, aną jis išmetė. Prisiminkite pabaigą, kai jis sako, kad jam reikia abiejų dalykų, žodžių šventumo ir priešpriešos bet kokiam žiaurumui. O tada: ir tegu niekas neverčia manęs rinktis. Tai buvo paskutinis jo perskaitytas sakinys. O anksčiau buvo dar vienas: Šeria ūma corrida atras do vento, tai būtų vėjų vaikymasis. „Koks nuostabus vaizdas!“ — sušukau.

Tada jis paėmė Bibliją ir perskaitė Saliamono žodžius: Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa yra tik migla ir vėjų vaikymasis. Aš išsigandau. „Juk negali taip kalbėti! — pasakiau. — Vienuoliai kaipmat viską supras ir manys, kad esi apimtas didybės manijos!“ Bet nepasakiau, kad akimirką baiminausi dėl jo, ar sveika jo siela. „Kodėl? — nusistebėjo jis. — Čia juk tiesiog poezija.“ „Bet negali kalbėti Biblijos poezijos žodžiais! Biblijos poezijos! Savo vardu!“ — „Poezija viską nugali, — pasakė jis, — visos taisyklės jai netenka galios.“ Bet jis suabejojo ir išbraukė sakinį. Jautė, kad aš susirūpinau, visuomet viską pajusdavo. Daugiau apie tai niekuomet nekalbėjome.

Gregorijus papasakojo jai Prado diskusiją su O’Keliu apie mirštantį Dievo žodį.

— Šito nežinojau, — tarė ji ir valandėlę tylėjo. Sunėrė rankas, nuleido, vėl sunėrė.

— Žoržė. Žoržė O’Kelis. Nežinau. Nežinau, ar jis buvo Amadėju laimė, ar nelaimė. Didelė nelaimė, besidedanti didele laime. Būna. Amadėju reikėjo Žoržės stiprybės, tos šiurkščios stiprybės. Apskritai jam reikėjo jo šiurkštumo, jį buvo galima atpažinti vien iš sugrubusių, suskirdusių rankų, iš neklusnių susivėlusių plaukų ir cigarečių be filtro, jau tuomet be paliovos jas rūkė. Nenoriu būti jam neteisi, bet man nepatiko, kad Amadėju beatodairiškai juo žavisi. Aš buvau valstiečių dukra, žinojau, kokie yra valstiečių berniukai. Jokio romantiškumo. Jei dalgis atsitrenks į akmenį, Žoržė pirmiausia pasirūpins savimi.

O’Kelis žavėjo Amadėju ir galėjo tiesiog pakerėti tuo, kad jam buvo visiškai nesunku pasipriešinti kitiems. Tiesiog pasakydavo „ne“ ir išdidžiai nusiviepdavo. O Amadėju grūmėsi dėl savo ribų kaip dėl palaimos.

Gregorijus papasakojo apie jo laišką tėvui ir pacitavo sakinį: Kiti yra tavo teisėjai.

— Taip, taip ir buvo. Dėl to jis pasidarė neapsakomai nepasitikintis savimi žmogus, pats pažeidžiamiausias, kokį tik įmanoma įsivaizduoti. Jam iš širdies gelmių reikėjo artumo, reikėjo jaustis pripažintam. Manė turįs slėpti nepasitikėjimą savimi, ir tai, kas atrodė kaip vyriškumas ir drąsa, tebuvo tiesiog bėgimas tolyn. Jis buvo be galo reiklus sau, pernelyg reiklus, todėl tapo viską teisiąs teisuolis.

Visi, pažinę jį artimiau, jausdavosi niekad nepateisiną jo lūkesčių, visąlaik velkasi užpakaly. Dar blogiau buvo tai, kad jis nelabai vertino pats save. Net negalėjai apsiginti prikišdamas jam didžiuoklystę.

Koks nepakantus jis buvo viskam, kas neskoninga! Ypač žodžiams ir gestams. Ir kaip bijojo savo paties kičo! „Juk reikia pripažinti ir savo kičą, kad būtum laisvas“, — sakydavau. Tada kiek laiko jis alsuodavo ramiau, laisviau. Turėjo išskirtinę atmintį, bet tokius dalykus pamiršdavo greit, o tada gniaužiamas alsavimas vėl suspausdavo jį geležiniam negailestingam glėby.

Jis grūmėsi su tais, kurie teisia. Dieve, kaip jis kovojo! Ir pralaimėjo. Taip, galima sakyti, kad jis pralaimėjo.

Ramiais laikais, kai jis tiesiog gydytojavo ir žmonės buvo jam dėkingi, kai kada atrodydavo, lyg jam pavyko. Bet paskui nutiko ta istorija su Mendešu. Tas spjūvis į veidą persekiojo jį, Amadėju sapnavo iki paskutinės dienos. Mirtinas nuosprendis.

Aš nenorėjau, kad jis prisidėtų prie Pasipriešinimo. Jis buvo ne iš tų žmonių, neturėjo nervų, nors ir turėjo galvą. Nemaniau, kad jis turėtų ką nors atitaisyti. Bet nieko negalėjai padaryti. Sielos negalima apčiuopti , kartodavo, jau sakiau jums.

Dar ir Žoržė buvo Pasipriešinimo kovotojas. Žoržė, kurio jis šitaip galų gale ir neteko. Susigūžęs Amadėju mąstė apie tai mano virtuvėje, netardamas nė žodžio.

Juodu užlipo laiptais, ir Gregorijus parodė jai mokyklinį suolą, kur mintyse buvo pasodinęs Pradą. Buvo suklydęs aukštu, bet šiaip bemaž pataikė. Marija Žoau stovėdamas prie lango žvelgė tolyn į savo vietą mergaičių mokykloje.

— Kitų teismas. Tą jis patyrė ir tada, kai perdūrė Adrianai kaklą. Kiti sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į jį kaip į pabaisą. O juk jis pasielgė taip, kaip buvo teisingausia. Kai buvau Paryžiuje, lankiau greitosios pagalbos kursus, mums rodė, kaip daroma koniotomija. Reikia prapjauti ligamen conicum ir su trachėjos vamzdeliu laikyti atvirą kvėpuojamąją gerklę. Antraip ligonis uždus. Nežinau, ar galėčiau tą padaryti ir ar būčiau sumojusi vietoj vamzdelio panaudoti tušinuką. „Jei jau nuo to pradedate...“ — sakė jam gydytojai, operavę Adrianą.

Ši nelaimė sužlugdė Adrianos gyvenimą. Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.

Amadėju sunkiai pakėlė Adrianos dėkingumą, nes jis buvęs kiek religingas, fanatiškas. Kai kada jis net bjaurėjosi, ypač kai ji keliaklupsčiaudavo kaip vergė. O paskui ta jos nelaiminga meilė, abortas, vienatvės baimė. Kartais mėgindavau save įtikinti, kad tik dėl Adrianos jis nepasikviečia manęs dirbti. Bet tai netiesa.

Su Melodi, jo seserimi Rita, viskas buvo kitaip, lengva ir nerūpestinga. Jis turėjo nuotrauką, kur buvo užsidėjęs vieną jos mergaičių choro kepurę su snapeliu. Jis pavydėjo Melodi jos drąsos būti nepastovia. Kaip netikėtas pagrandukas ji kur kas mažiau juto tėvų sielos sunkį nei vyresnieji brolis ir sesuo. Bet jis ir įtūždavo galvodamas, kad jo, sūnaus, gyvenimas galėjo būti gerokai lengvesnis.

Vienintelį sykį lankiausi pas jį namie. Mokslo metais. Tas kvietimas buvo klaida. Visi buvo man malonūs, bet kartu jautėme, kad man tenai ne vieta, ne šiame turtingame kilmingųjų name. Amadėju kentėjo dėl tos popietės. „Tikiuosi... — pasakė jis, — aš negaliu...“ — „Nesvarbu“, — tariau.

Daug vėliau aš kartą pasimačiau su teisėju, jo paprašyta. Jis juto, kad Amadėju smerkia jį dėl to, kad dirbo valdant vyriausybei, kuriai ant sąžinės guli Tarafalas. Jis mane niekina, mano sūnus mane niekina, išsiveržė teisėjui žodžiai. Ir tada jis papasakojo apie skausmus ir kaip darbas palengvina jam gyvenimą. Prikišo Amadėju, kad jis negeba įsijausti. Papasakojau jam, ką man sakė Amadėju: Nenoriu žiūrėti į jį kaip į ligoni kuriam viskas atleidžiama. Tada tarytumei neturėčiau tėvo.