Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus nesuprato, ką Silveira pasakė Aurorai, bet iš balso numanė, kad ją aprėkė. Silveira padėjo Gregorijui atsisėsti ir padavė stiklinę vandens.

Po pusvalandžio juodu išėjo. Nieko panašaus jis dar nebuvo išgyvenęs, pasakė Silveira sėdėdamas ant automobilio užpakalinės sėdynės, Gregorijus išjudinęs visus tuos susikaustėlius. Na gerai, Aurora ir šiaip laikoma tokia... bet kiti... Tegu ir kitąkart būtinai atsivedąs Gregorijų, išūžę jam ausis.

Jis liepė vairuotojui važiuoti į jo namus, o paskui prie vairo sėdo Silveira, ir juodu nuburzgė į licėjų.

— Juk dabar savotiškai tinka, argi ne? — važiuojant staiga paklausė Silveira.

Žibinto šviesoje Silveira apžiūrėjo Isfahano vaizdus. Linktelėjo galvą. Pažvelgė į Gregorijų ir vėl linktelėjo. Ant vieno krėslo gulėjo apklotas, jį buvo sulanksčiusi Marija Žoau. Silveira atsisėdo. Jis uždavė Gregorijui klausimų, kokių niekas iki šiol čia neuždavė, net ir Marija Žoau. Kaip jis sumanęs mokytis klasikinių kalbų? Kodėl nedirbąs universitete? Dar prisiminė viską, ką Gregorijus buvo pasakojęs apie Florensę. Ar vėliau nebuvę jokios kitos moters?

Ir tada Gregorijus jam papasakojo apie Pradą. Pirmąkart kalbėjosi su žmogum, kuris jo nepažinojo. Pats stebėjosi, kiek apie jį žinojo ir kiek buvo apie jį mąstęs. Silveira šildėsi rankas prie krosnelės ir klausėsi, nė vieno vienintelio karto nepertraukdamas. Ar jis galėtų pamatyti raudonųjų kedrų knygą, paklausė, kai Gregorijus baigė pasakoti.

Jis ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Perskaitė įžangą apie daugybę nebylių potyrių. Perskaitė antrąkart. Paskui pradėjo vartyti. Nusijuokęs perskaitė garsiai: Smulkmeniška atlapaširdystės buhalterija: yra ir tokia. Užvertė lapą, sustingo, vėl atvertė ir perskaitė:

AREIAS MOVEDIÇAS. LAKUSIS SMĖLIS. Supratę, jog, kad ir kaip stengtumėmės, tai, ar mums kas nors pavyksta, ar ne, tėra visiškas atsitiktinumas; taigi supratę, kad visi mūsų veiksmai ir jausmai tėra lakusis smėlis tiek mums, tiek kitiems, kaip turėtume suprasti, kas nutinka su tokiais pažįstamais ir išgirstais pojūčiais, kaip išdidumas, graužatis ir gėda?

Tada Silveira atsistojo iš krėslo ir ėmė vaikščioti iš vieno kabineto galo į kitą laikydamas Prado užrašus prieš akis. Lyg pagautas įkarščio. Perskaitė garsiai: Suprasti save — vadinasi , atrasti ar sukurti? Pavartė dar ir vėl garsiai perskaitė: Ar kas nors domisi iš tikrųjų manimi, o ne tiktai savo domėjimusi manimi? Aptiko ilgesnį tekstą, atsisėdo ant senjoro Korteso rašomojo stalo krašto ir užsidegė cigaretę.

Palavras traiçoeiras. Išdavikiški žodžiai. Kai kalbame apie save, apie kitus arba paprasčiausiai apie ką nors, tais žodžiais — būtų galima tarti — norime atsiskleisti: norime leisti suprasti, ką galvojame ir jaučiame. Leidžiame kitiems pažvelgti į savo sielą. (We give them a piece of our mind, sakoma angliškai. Taip man pasakė anglas, kai stovėjome prie laivo turėklų. Tai vienintelis geras dalykas, parsivežtas iš tos apgaulingos šalies. Ir gal dar prisiminimas apie airį su raudonu kamuoliu Visų sielų koledže.) Šitaip manydami mes esame savarankiški režisieriai, viską savo rankose laiką dramaturgai tada, kai tas atsivėrimas liečia mus pačius. Bet gal yra visiškai ne taip? Gal tai saviapgaulė? Mat kalbėdami mes ne tik atsiskleidžiame, mes dar ir išsiduodame. Išduodame kur kas daugiau nei norėjome atskleisti, o kartais nutinka kaip tik priešingai. Kiti gali palaikyti mūsų žodžius išoriniais požymiais to, apie ką mes gal net nenutuokiame. Išoriniais požymiais ligos būti savimi. Gal ir smagu šitaip žiūrėti į kitus, taip tampame pakantesni, bet taip pat gauname į rankas ginklą. Ir jei tą akimirką, kai imame kalbėti, pagalvojame, jog kiti elgiasi su mumis lygiai taip pat, žodžiai gali įstrigti gerklėje, o baimė visam laikui atimti žadą.

Grįždami juodu sustojo prie pastato iš plieno ir stiklo.

— Čia firma, — pasakė Silveira. — Norėčiau nusikopijuoti Prado knygą.

Jis išjungė šildymą ir atsidarė dureles. Sustingo, pažvelgęs į Gregorijaus veidą.

— Ak, šitaip. Tikrai. Šis tekstas ir kopijavimo aparatas — nesuderinama. — Jis perbraukė ranka vairą. — Be to, norėtumei tekstą pasilikti vien sau. Ne tik knygą. Tekstą.

Vėliau, gulėdamas lovoje, Gregorijus vis mąstė apie šiuos sakinius. Kodėl anksčiau jo gyvenime nebuvo žmogaus, kuris jį būtų taip greit ir taip lengvai supratęs? Prieš gulantis Silveira jį trumpam apkabino. Šitam vyrui jis galėtų papasakoti apie svaigulį. Apie svaigulį ir neurologo baimę.

41

Kai sekmadienį popiet Žoau Esą stovėjo prie prieglaudos kambario durų, iš jo veido Gregorijus suprato, kad kažkas atsitiko. Esą delsė pakviesti jį vidun. Buvo šalta kovo diena, bet langas vis tiek atlapotas. Esą sėsdamasis pasitaisė kelnes. Grūmėsi su savimi, kai drebančiomis rankomis dėliojo figuras. Toji kova, mąstė Gregorijus vėliau, ir jausmų kova, ir kova su klausimu, ar turėtų apie tai kalbėti.

Esą paėjo pėstininku.

— Šiąnakt padariau į lovą, — ištarė kimiu balsu. — Ir nieko nepajutau. — Akis buvo įbedęs į lentą.

Gregorijus paėjo. Nevalia pernelyg ilgai tylėti. Vakar vakare jis svirduliavęs po svetimą virtuvę ir bemaž atsidūręs įsismaginusios moters glėbyje, nors to nenorėjęs, pasakė jis.

Tai visai kas kita, suirzo Esą.

Kad nesusiję su apatine kūno dalimi? — paklausė Gregorijus. Juk abiem atvejais svarbu tai, kad nebevaldai kūno kaip visada.

Esą pasižiūrėjo į jį. Mąstė.

Gregorijus užplikė arbatos ir įpylė jam pusę puodelio. Esą sugavo žvilgsnį, kai šis žiūrėjo į drebančias rankas.

— A dignidade 46 , — tarė.

— Orumas, — pasakė Gregorijus. — Iš teisybės nežinau, kas tai yra. Bet nemanau, kad jis išnyksta vien todėl, kad kūnas nebeklauso.

Esą nuleido negirdom jo mintį.

— Kai mane vedė kankinti, pridariau į kelnes, iš manęs juokėsi. Tai buvo baisus pažeminimas , bet nepasijutau praradęs orumą. Tai kas jis tada ?

Ar manąs, jog būtų praradęs orumą, jei būtų kalbėjęs, paklausė Gregorijus.

— Aš nepasakiau nė žodžio, nė vienintelio žodžio. Visus įmanomus žodžius aš... uždariau savyje. Taip, aš uždariau juos savyje, o duris negrįžtamai užsklendžiau. Tad nebuvo net minties, kad galėčiau kalbėti, nebuvo net ko svarstyti. Tai mane keistai paveikė: lioviausi justi kankinimą kaip kitų veiksmus, kaip veiklą. Buvau tenai tiktai kaip kūnas, mėsos krūva, daigstomas skausmų kaip krušos. Lioviausi budelius laikyti veikėjais. Jie to nežinojo, bet aš juos nužeminau, nužeminau pavertęs juos visiškai atsitiktiniais aktoriais. Ir tai man pagelbėjo iš kančios padaryti agoniją.

O jeigu jie būtų atrišę liežuvį narkotiku?

Dažnai šitai svarstydavęs, pasakė Esą, ir sapnavęs. Nutaręs, kad šitaip būtų galėję jį sunaikinti, bet atimti orumo — ne. Norint netekti orumo, reikią prarasti jį pačiam.

— Ir dar jūs graužiatės dėl pridirbtos lovos? — tarė Gregorijus ir uždarė langą. — Šalta ir nedvokia, nė kiek nedvokia.

Esą ranka persibraukė akis:

— Nenoriu jokių žarnų, jokio siurblio. Tik tam, kad pratraukčiau keliom savaitėm ilgiau.

Esą dalykų, kurių žmogus nieku gyvu nedarytų ar neleistų — gal tai ir yra orumas, pasakė Gregorijus. Ne dėl dorovinių ribų, pridūrė jis. Orumo galima netekti ir kitaip. Kai mokytojas dėl priklausomybės varjetė gieda kaip gaidys. Kai padlaižiauji dėl karjeros. Kai eis visiškas prisitaikėlis. Kai meluoji ir vengi ginčų, kad išsaugotum santuoką. Ir panašiai.