Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Tai buvo teisės paskaita, Gregorijus nesuprato nė žodžio ir išėjo. Iki pat nakties jis klaidžiojo po universitetą vis bandydamas išsiaiškinti jį užklupusius gluminančius pojūčius. Kodėl čia, garsiausiame Portugalijos universitete, staiga jam atėjo į galvą, kad gal vis dėlto mielai būtų kokioje nors auditorijoje dalinęsis su studentais išsamiomis filologijos žiniomis? Gal vis dėlto jis pražiopsojo įmanomą gyvenimą, tokį, kurį būtų lengvai nugyvenęs su savo gabumais ir žiniomis? Niekuomet anksčiau, nė minutės, Gregorijus nemanė, jog suklydo, kai po kelių studijų semestrų metė lankyti paskaitas ir visą laiką skyrė nenuilstamam tekstų skaitymui. Kodėl staiga dabar jį užplūdo šis keistas graudulys? Ir ar iš viso tai graudulys?

Kai atnešė valgį, kurio buvo užsisakęs užeigėlėje, tas pasirodė jam bjaurus, ir jį patraukė laukan, į vėsų nakties orą. Vėl atsirado plonytėlaitis oro sluoksnis, apsiautęs jį šįryt, tik truputį storesnis ir kiek stipriau besipriešinąs. Kaip ir Lisabonos perone jis ėmė eiti pabrėžtinai tvirtu žingsniu, tai jam ir dabar padėjo.

JOÂO DE LOUSADA DE LEDESMA, O MAR TENEBROSO. Jam į akis krito stora knyga, kai antikvariate ėjo palei knygų sienas. Knyga ant Prado rašomojo stalo. Paskutinė jo skaityta. Gregorijus paėmė ją nuo lentynos. Stambus dailyraščio šriftas, pakrančių vario raižiniai, jūrininkų piešiniai tušu. Finisterės kyšulys, išgirdo Adrianos žodžius, viršuje, Galisijoje. Jis buvo apsėstas tos minties. Kai apie tai kalbėdavo, veidas pasidarydavo lyg užguitas, išpiltas karščio.

Gregorijus atsisėdo kampe ir ėmė vartyti knygą, kol akys užkliuvo už dvyliktojo amžiaus musulmono geografo ai Idrisio žodžių: Iš Santjago išvykome į Finisterę, taip sako valstiečiai, jiems šis žodis reiškia pasaulio kraštą. Tolumoje nieko nematyti, tik dangus ir vanduo, dar jie sako, kad jūra esanti tokia audringa, jog laivai negalį ja plaukti, todėl ir nežinia, kas yra anapus. Jie mums pasakojo, kad tie, kurie troškę tai ištirti, dingę su savo laivais ir nė vienas niekados negrįžęs.

Ilgokai truko, kol mintis Gregorijui įgavo pavidalą. Daug vėliau nugirdau, kad ji dirba Salamankoje, dėsto istoriją, pasakė Žoaue apie Ištefaniją Išpinozą. Kai ji dalyvavo Pasipriešinimo judėjime, dirbo pašte. Pabėgusi su Pradu, pasiliko Ispanijoje. Ir studijavo istoriją. Adriana nematė jokių saitų tarp Prado kelionės į Ispaniją ir jo staigaus fanatiško domėjimosi Finisterės kyšuliu. O kas, jei čia būta saitų? Juodu su Ištefanija Išpinoza išvyko į Finisterę, nes ji visąlaik domėjosi viduramžiška begalinės audringos jūros baime. Domesys, atvedęs ją į studijas? Kas, jei per šią kelionę į pasaulio kraštą atsitiko tai, kas Pradą šitaip suglumino ir privertė grįžti?

Bet ne, pernelyg klaidinga prielaida, pernelyg panaši į nuotykį. Tiesiog nesąmonė tikėtis, kad moteris dar parašė ir knygą apie šią bauginančią jūrą. Šitokiais paistalais jis tikrai negalėjo gaišinti antikvaro.

— Pasižiūrėsime, — pasakė antikvaras. — Tas pats pavadinimas — tai bemaž neįtikėtina. Nusikaltimas geriems akademiniams papročiams. Pamėginsime rasti pavardę.

Ištefanija Išpinoza, pranešė kompiuteris, parašiusi dvi knygas, abi apie Renesanso pradžią.

— Ne taip jau ir toli, argi ne? — tarė antikvaras. — Bet sužinosime dar tiksliau, žiūrėkite, — ir jis surado Salamankos universiteto Istorijos fakultetą.

Ištefanija Išpinoza turėjo savo puslapį, ir spausdintų darbų sąrašo pačioje pradžioje buvo du straipsniai apie Finisterės kyšulį, vienas portugalų kalba, kitas — ispanų. Antikvaras vyptelėjo:

— Nemėgstu šitos dėžės, bet kai kada...

Jis paskambino į specializuotą knygyną, ten buvo viena iš tų knygų.

Netrukus knygynas užsidarys. Gregorijus, pasikišęs po pažasčia didžiulę knygą apie niaurią jūrą, bėgte bėgo. Ar viršelyje yra moters nuotrauka? Jis beveik išplėšė pardavėjai iš rankų knygą ir apsuko.

Ištefanija Išpinoza, gimusi 1948 metais Lisabonoje, dabar Salamankos universiteto Ispanijos ir Italijos naujųjų laikų istorijos profesorė. Ir viską paaiškinanti nuotrauka.

Gregorijus nusipirko knygą ir eidamas į viešbutį kas keletas metrų vis sustodavo ir žiūrinėdavo nuotrauką. Ji buvo ne tik tas raudonas airio kamuolys koledže, išgirdo Marijos Žoau žodžius. Ji buvo kur kas daugiau negu visi raudoni airių kamuoliai kartu: greičiausiai jis pajuto, kad jam ji yra galimybė tapti visaverčiam. Turiu galvoje, kaip vyrui. Ir Žoau Esos žodžiai nebūtų galėję būti taiklesni: Manau, kad Ištefanija jam buvo galimybė galop palikus visus teisėjus išeiti į laisvo, karšto gyvenimo aikštę ir šįsyk gyventi kaip tinkamam, atsiduoti aistrai, pasiunčiant velniop visus kitus.

Taigi jai buvo dvidešimt ketveri, kai priešais žydrąjį namą sėdo prie vairo ir išvažiavo su Pradu, dvidešimt aštuoneriais metais vyresniu vyru, per sieną, tolyn nuo O’Kelio, tolyn nuo pavojaus, tiesiog į naują gyvenimą.

Grįždamas į viešbutį Gregorijus ėjo pro psichiatrijos kliniką. Mąstė apie Prado nervų priepuolį po vagystės. Marija Žoau pasakojo, kad skyriuje jis labiausiai domėjosi tais ligoniais, kurie, visiškai panirę į save, vaikščiojo iš vieno galo į kitą murmėdami panosėje. Tokie žmonės ir vėliau traukdavo jo žvilgsnį, jį stebino, kiek jų daug, gatvėje, autobuse, plaukiant Težo upe rėkiančių savo įniršį įsivaizduojamam priešininkui. „Jis nebūtų buvęs Amadėju, jei nebūtų jų kalbinęs ir klausęsis jų pasakojimų. To jiems niekuomet nebuvo nutikę, ir jei jis pasielgęs neprotingai duodavo jiems adresą, kitądien jie užgriūdavo jo kabinetą, tad Adriana turėdavo visus išvaryti.“

Viešbutyje Gregorijus perskaitė vieną iš tų nedaugelio Prado knygos skirsnių, kurių dar nežinojo.

O veneno ardente do desgosto. Verdantys pykčio nuodai. Kai kiti mus priverčia pykti ant jų — įžūliu, neteisingu, beatodairišku elgesiu, — jie išbando su mumis savo galią, jie suveša ir įsigraužia į mūsų sielą, nes pyktis yra kaip verdantys nuodai, tirpdą visus švelnius, taurius ir apgalvotus jausmus, atimą iš mūsų miegą. Negalėdami užmigti įsijungiame šviesą ir siuntame dėl to pykčio, įsismelkusio kaip parazituojąs kenkėjas, siurbiantis mūsų jėgas ir silpninantis mus. Mes nirštame ne tik dėl žalos, bet ir todėl, kad pyktis veši mumyse savaime, nes kai mes skaudama galva kiūtome ant lovos krašto, tolimas to pykčio sukėlėjas lieka neliečiamas naikinamosios pykčio jėgos, o jos aukos esame mes. Tuštutėlėje vidinėje scenoje, nutvieksti ryškios bežadžio įniršio šviesos, mes visiškai vieni patys sau vaidiname dramą su pamėkliškais veikėjais ir pamėkliškais žodžiais, svaidomais pamėklėms priešams iš bejėgiško pykčio, juntamo viduriuose it stingdanti liepsnojanti ugnis. Ir vis labiau nusiviliame tuo, kad tai tik šešėlių teatras, o ne tikras ginčas, kur būtų galima pakenkti kitam ir atkurti kančios pusiausvyrą, juo pasiūčiau darkosi nuodingi šešėliai, sekdami mums pridurmui iki pačių niūriausių gelmių mūsų sapnuose. (Mes sutriuškinsime priešą jo ginklu, mąstome tūžmingai, per kiauras naktis kurpdami žodžius, tą kitą susprogdinsiančius, taigi dabar jį apims įniršio liepsnos, o mes, numaldyti piktdžiugos, linksmi ir ramūs gersime kavą.)

Kaip reikėtų teisingai elgtis su pykčiu? Juk nenorime būti besielės, į nieką nereaguojančios būtybės, kurių vertinimai išvirstų į abejingus bekraujus nuosprendžius, būtybės, kurių niekas nesukrečia, nes iš teisybės joms niekas nerūpi. Todėl negalime iš tikrųjų trokšti niekados nepatirti pykčio ir likti tokie abejingi, kad abejingumo būtų neįmanoma atskirti nuo nykaus nejautrumo. Juk pyktis mus moko suvokti, kas esame. Todėl norėčiau žinoti, ar įmanoma pasitelkus pyktį išsiauklėti ir išsilavinti taip, kad išmoktume jo pamokas, bet neįniktume į jo nuodus?