Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai ėjo pro Kalėdų šventėms išpuoštas pavėsines, vis dar buvo apkvaitęs.

Po atostogų jis nebėjo į tą paskaitą. Vengė vyriškio su raudona kaklaskare, lenkėsi ir kitų dėstytojų. Nuo tada ėmė mokytis tik namie.

Dabar jis sumokėjo ir per Mondegą, čia vadinamą Poetų upe, grįžo į viešbutį. Ar aš tau atrodau rukšna? Kodėl? Bet, Mundai, kaip gali manęs šito klausti! Kodėl visa tai skaudino dar ir dabar? Kodėl per dvidešimt ar trisdešimt metų jam taip ir nepavyko jų atsikratyti ?

Kai po dviejų valandų Gregorijus viešbutyje pabudo, kaip tik leidosi saulė. Natali Ruben smailiais kulniukais kaukšėjo Berno universiteto marmuriniais koridoriais. Stovėdamas tuščios auditorijos priekyje jis skaitė jai pranešimą apie žodžius, kurių graikų literatūroje pasitaiko tik po vieną kartą. Norėjo užrašyti tuos žodžius, bet lenta buvo tokia muilina, kad kreida slydo, o kai jis ketino tuos žodžius ištarti, buvo pamiršęs. Neramiam sapne blaškėsi ir Ištefanija Išpinoza, būtybė švytinčiomis akimis ir rusva oda, iš pradžių bežadė, o paskui jau docentė, po didžiuliu paauksuotu kupolu skaitanti pranešimus nesamomis temomis. Ją nutraukė Doksiadas. Parvažiuokit namo , tarė jis, mes jus ištirsime Bubenbergo aikštėje.

Gregorijus sėdėjo ant lovos krašto. Homero žodžio neprisiminė ir dabar. Jį vėl ėmė kamuoti netikrumas dėl teksto vietos, kur būtų buvę galima rasti tą žodį. Beprasmiška imti į rankas „Iliadą“. Juk tas žodis iš „Odisėjos“. Jis ten. Tą jis žinojo. Tik kur?

Traukinys į Lisaboną, pasakė jam registratūros apačioje, važiuoja tik ryt rytą. Jis pasiėmė storą knygą apie niaurią jūrą ir toliau skaitė, ką buvo parašęs ai Idrisis, geografas musulmonas: Niekas nežino — bent taip sakoma, — kas yra toje jūroje, negalima ir ištirti, nes pernelyg daug kliūčių iškyla kelionei laivu: aklina tamsa, aukštos bangos, dažnos audros, galybė joje gyvenančių pabaisų ir smarkūs vėjai. Jis būtų mielai pasidaręs abiejų Ištefanijos Išpinozos straipsnių kopijas, bet jam trūko žodžių, tad nesugebėjo paaiškinti bibliotekos darbuotojams, ko nori.

Jis pasėdėjo dar valandėlę. Tik reikia tyrimų, pasakė Doksiadas. Išgirdo ir Marijos Žoau balsą: Nenumokite ranka.

Jis nusiprausė duše, susikrovė daiktus ir sutrikusią registratorę paprašė iškviesti taksi. Automobilių nuoma prie stoties tebedirbo. Jie turėsią priskaičiuoti jam ir šią dieną, pasakė vyriškis. Gregorijus linktelėjo galvą, pasirašė dar už dvi dienas ir nuėjo į stovėjimo aikštelę.

Vairuotojo pažymėjimą buvo gavęs studijuodamas, už pinigus, kurių užsidirbo mokydamas. Prieš trisdešimt ketverius metus. Nuo to laiko daugiau nebuvo vairavęs automobilio, pageltęs dokumentas su jaunystės nuotrauka ir įrašu riebiomis raidėmis, kad turi dėvėti akinius ir nevažinėti naktį, nenaudojamas gulėjo jo kelionės dokumentų aplanke. Nuomotojas suraukė kaktą, jo žvilgsnis klaidžiojo tarp nuotraukos ir tikro veido, bet jis nieko nepasakė.

Atsisėdęs prie didelio automobilio vairo Gregorijus luktelėjo, kol ims kvėpuoti lygiai. Lėtai išbandė visus mygtukus ir jungiklius. Atšalusiomis rankomis paleido variklį, įjungė atbulinę pavarą, atleido sankabą, ir automobilis užspringo. Išgąsdintas smarkaus trūktelėjimo jis užsimerkė ir vėl ėmė laukti, kol ims ramiai kvėpuoti. Per antrąjį bandymą automobilis sutrūkčiojo, bet neužgeso, ir Gregorijus atbulom išvažiavo iš stovėjimo aikštelės. Lankstą iki išvažiavimo nuriedėjo lėtai. Išvažiuojant iš miesto prie šviesoforo variklis vėl užgeso. O paskui sekėsi vis geriau.

Autostradą iki Viana do Kastelo jis įveikė per dvi valandas. Ramiai sėdėjo prie vairo, laikydamasis dešinės pusės. Ėmė mėgautis kelione. Jam pavyko tą reikalą su Homero žodžiu nugrūsti taip giliai, kad bemaž galėjo tartis jį pamiršęs. Pralinksmėjęs jis mynė kuro padavimo pedalą ir laikė vairą ištiestomis rankomis.

Jam priešpriešiais artėjo automobilis, akindamas tolimųjų šviesų žibintais. Viskas ėmė suktis aplinkui, Gregorijus išjungė kurą, nukreivuliavo dešinėn į šalikelę, nubraukė žolę ir sustojo vos per centimetrą nuo skardžio užtvaros. Virš jo pašėliškai sukosi šviesos rutuliai. Jau kitoje stovėjimo aikštelėje jis išlipo ir atsargiai įkvėpė vėsaus nakties oro. Turėtumėt grįžti namo. Šnekėtis su gydytojais gimtąja kalba.

Dar po valandos už Valensos do Minjo jis privažiavo sieną. Du civilinės gvardijos vyrai su automatais pamojo, kad jis važiuotų. Nuo Tujo jis pasuko autostrada, pro Vigą, Pontevedrą važiavo toliau šiaurėn, Santjago link. Prieš pat vidurnaktį sustojo ir valgydamas ištyrinėjo žemėlapį. Kitos išeities nebuvo: jei nenori daryti didžiulio lanksto per Šv. Eugenijos kyšulį, turi ties Padronu kalnų keliu pasiekti Noją, visa kita buvo aišku, — visąlaik pajūriu iki pat Finisterės. Jis dar niekuomet nebuvo važiavęs kalnų keliais, ir jam prieš akis iškilo Šveicarijos kalnų kelių vaizdai, kai pašto automobilio vairuotojas nepaliaujamai suka vairą vien tam, kad iškart atsuktų atgal.

Aplinkui visi kalbėjo Galisijos tarme. Jis nesuprato nė žodžio. Buvo pavargęs. Pamiršęs žodį. Jis, Mundas, buvo pamiršęs žodį iš Homero epo. Po stalu jis spaudė kojas prie grindų, kad sumaigytų oro pagalvę. Jis bijojo. Baimė ir svetima kalba — nesuderinami dalykai.

Buvo lengviau nei jis manė. Staigius nematomus posūkius įveikdavo labai lėtai, bet naktį matydamas priešpriešiais važiuojančių automobilių žibintus juk galėjai geriau gaudytis negu dieną. Automobilių vis mažėjo, jau buvo po antros valandos nakties. Kai pagalvodavo, kad užėjus svaiguliui negalės taip paprastai sustoti siaurame kelyje, jį apimdavo panika. Bet paskui, kai kelio ženklas parodė, kad nebetoli Noja, jis pralinksmėjo ir ėmė kirsti posūkius. Trupučiuką negrabiai. Bet, Mundai, kaip gali manęs šito klausti! Kodėl Florensė tiesiog nepamelavo! Tu — rukšna? Kur jau ten!

Ar iš tiesų gali tiesiog nusipurtyti įžeidimus? Mes nuklystame toli į praeitį, rašė Pradas. Nuklystame jausmais, daugiausia tais stipriaisiais, vadinasi, tais, kurie lemia, kas mes esame ir ką reiškia būti mumis. Šiems jausmams nėra laiko, jie jo nežino ir nepripažįsta.

Nuo Nojos iki Finisterės buvo šimtas penkiasdešimt kilometrų gero kelio. Jūros nematyti, bet ji numanoma. Artėjo ketvirta valanda. Kartkartėmis Gregorijus sustodavo. Ir kaskart nuspręsdavo, kad tai ne svaigulys, o tiesiog jausmas, jog nuo nuovargio smegenys ima plūduriuoti kaukolėje. Pravažiavęs daugybę tamsių degalinių galop rado vieną dar atidarytą. Kokia ta Finisterė, paklausė užsimiegojusį savininką.

— Pues, ei fin dėl mundo! 48 — nusijuokė tas.

Kai Gregorijus įvažiavo į Finisterę, pro debesų apniauktą dangų prasišvietė aušra. Viename bare jis buvo pirmas svečias. Išgėrė kavos. Žvalus tvirtai stovėjo ant akmeninių grindų. Žodis sugrįšiąs, tada, kai jis mažiausiai tikėsis, tokia jau ta atmintis, aiškus daiktas. Jis mėgavosi pamišėliška kelione, tuo, kad dabar yra čia, ir paėmė šeimininko pasiūlytą cigaretę. Po antro trūktelėjimo į plaučius jam trupučiuką apsvaigo galva.

— Vertigo 49 — pasakė šeimininkui, — aš esu svaigulių žinovas, yra daugelis rūšių, visas jas žinau.

Šeimininkas nesuprato, energingai šluostė barą.

Likusią kelio atkarpą iki kyšulio Gregorijus važiavo atsidaręs langą. Sūrus jūros oras buvo nuostabus, jis važiavo labai lėtai, iš anksto viskuo mėgaudamasis. Kelias baigėsi uoste su žvejų laiveliais. Žvejai buvo ką tik parplaukę ir stovėjo būreliu rūkydami. Vėliau jis neprisiminė, kaip tai nutiko, bet staiga atsirado šalia žvejų ir ėmė rūkyti jų cigaretes, tai buvo lyg stovimas restoranas po atviru dangumi.