Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai Gregorijus sėdėjo kelte, plaukiančiame per Težą, jam prieš akis iškilo Marija Žoau, ji mojavo atsisveikindama, kol jis dingo iš akių. Su ja jis susipažino paskiausiai, bet jos ilgėsis labiausiai. Ar jai parašysiąs apie tyrimų rezultatus, paklausė ji.

46

Kai Gregorijus stovėjo prie durų, Žoau Esą prisimerkė, ir jo veido bruožai sugriežtėjo kaip žmogaus, besigrumiančio su dideliu skausmu.

— Šeštadienis, — tarė jis.

Juodu susėdo į įprastines vietas. Be šachmatų lentos stalas atrodė plikas.

Gregorijus papasakojo apie alpulį, apie baimę, apie žvejus pasaulio krašte.

— Vadinasi, nebeateisite, — tarė Esą.

Užuot kalbėjęs apie jį ir jo rūpesčius, Esą kalbėjo apie save. Gregorijų bet kas kitas būtų papiktinęs, tik ne šitas kankinys, uždaro būdo vienišius. Jis nebuvo girdėjęs brangesnių žodžių.

Jei paaiškės, kad svaigulys nepavojingas ir gydytojai sugebėsią jį išgydyti, tada jis grįšiąs, pasakė. Kad išmoktų portugališkai ir parašytų Portugalijos Pasipriešinimo judėjimo istoriją. Pasakė tvirtu balsu, tačiau tas pabrėžtas pasitikėjimas nuskambėjo nykiai, ir jis neabejojo, kad nykiai nuskambėjo ir Esos ausiai.

Drebančiomis rankomis Esą nukėlė nuo lentynos šachmatų lentą ir išdėliojo figūras. Valandėlę sėdėjo užsimerkęs. Paskui atsistojo ir pasiėmė šachmatų partijų rinkinį.

— Štai. Aliochinas prieš Kapablanką. Norėčiau, kad mudu pakartotume šią partiją.

— Menas prieš mokslą, — pasakė Gregorijus.

Esą nusišypsojo. Gregorijus troško įamžinti šį šypsnį nuotraukoje.

Kartais jis mėginąs įsivaizduoti, kokios būtų paskutinės minutės, kai išgeri mirtinų tablečių, pasakė Esą juodviem įpusėjus žaisti. Gal iš pradžių palengvėtų, jog galop viskas baigsis ir pabėgsi nuo žeminamo gesimo. Pajustum pasididžiavimą savo drąsa. Apgailestautum, kad ne visada buvai toks drąsus. Paskutinįkart apmąstytum, paskutinįkart įsitikintum — elgiesi teisingai, o suklystumei, jei skambintum greitajai. Viltumeis išlikti ramus iki pat galo. Lauktum, kol sąmonė aptems, pirštų galai ir lūpos taps nejautrūs.

— O tada vis dėlto siaubingai išsigąstum, išsiriestum, beprotiškai norėtum, kad būtų dar ne galas. Nelyg vidinis tvanas, karštas veržlus srautas užplūstų troškimas gyventi, tas srautas nušluotų viską, visas mintis ir sprendimus paverstų dirbtiniais, popieriniais, juokingais. O paskui? Kas paskui?

Jis to nežinąs, tarė Gregorijus, tada išsiėmęs Prado knygą perskaitė:

Argi ne akivaizdu, paprasta ir aišku, kad jie pasibaisėtų, šią akimirką išgirdę žinią apie artėjančią savo mirtį? Po nemiegotos nakties veidą atsukęs ryto saulei mąsčiau: jie tiesiog nori dar daugiau iš savo gyvenimo, kad ir koks lengvas, sunkus, skurdus ar turtingas būtų tasai gyvenimas. Nenori, kad jis baigtųsi, net ir tada, jei po mirties nepasigestų trūkstamo gyvenimo — ir tą žino.

Esą paprašė knygos ir perskaitė pats, iš pradžių tą vietą, o paskui visą pokalbį su Žorže apie mirtį.

— O’Kelis, — tarė galop. — Mirs nuo rūkymo. „Na ir kas?“ — atkirsdavo, jei kas apie tai prašnekdavo. Man prieš akis iškyla jo veidas: Pabučiuok man į užpakalį. O paskui baimė jį vis dėlto pričiupo. Merda.

Jau temo, kai partija buvo baigta, laimėjo Aliochinas. Paėmęs Esos puodelį Gregorijus išgėrė paskutinį arbatos gurkšnį. Prie durų abu sustojo vienas priešais kitą. Gregorijus juto, kaip jo viduje viskas virpa. Esos rankos suėmė jį už pečių, ir tada jis pajuto prie skruosto jo galvą. Esą balsiai nurijo seilę, Gregorijus pajuto judant jo Adomo obuolį. Taip smarkiai, kad Gregorijus net susvyravo, Esą atsiplėšė nuo jo ir nuleidęs akis atidarė duris. Nuėjęs koridoriumi ir sukdamas už kampo Gregorijus pažvelgė atgal. Esą stovėjo koridoriaus vidury lydėdamas jį akimis. Taip niekuomet nebuvo daręs.

Gatvėje Gregorijus užsiglaudė už krūmo ir ėmė laukti. Esą išėjo į balkoną ir užsidegė cigaretę. Gregorijus prifotografavo visą juostą.

Težo upės nematė. Matė ir juto Zoau Esą. Iš Do Comercio aikštės lėtai nužingsniavęs Aukštutinio miesto pusėn netoli nuo žydrojo namo užsuko į kavinę.

47

Jis leido slinkti minutėms. Adriana. Tai bus pats sunkiausiais atsisveikinimas.

Ji atidarė duris ir iškart teisingai suvokė jo veido išraišką.

— Kažkas nutiko, — pasakė.

Įprastinis medicininis pasitikrinimas pas gydytoją Berne, pasakė Gregorijus. Taip, būtų gerai, kad jis grįžtų. Jis apstulbo, kaip ramiai ji sutiko šią žinią, net trupučiuką įsižeidė.

Ji kvėpavo ne trūksniais, bet kiek smarkiau negu pirmai. Paskui susitvardė. Atsistojo ir pasiėmė užrašų knygutę. Norėtų jo telefono numerio Berne, pasakė.

Gregorijus nustebęs kilstelėjo antakius. Tada ji parodė į stalelį kampe, kur stovėjo telefono aparatas.

— Nuo vakardienos, — pasakė. Norinti parodyti jam dar kai ką daugiau. Pirma jo užlipo ant aukšto.

Amadėju kambaryje nuo plikų grindų buvo dingę knygų kalnai. Dabar knygos stovėjo ant lentynos kampe. Ji lūkestingai pasižiūrėjo į Gregorijų. Jis linktelėjo galvą, žengtelėjo prie jos ir palytėjo petį.

Tada ji atitraukė Amadėju rašomojo stalo stalčių, atrišo kaspiną, prilaikantį kartono viršelius, ir paėmė tris lapus popieriaus.

— Parašė juos paskui, po tos merginos, — pasakė. Liesa jos krūtinė kilnojosi. — Staiga ėmė rašyti tokiomis mažutėmis raidėmis. Kai pamačiau, pamaniau: norėjo nuslėpti pats nuo savęs. — Ji peržvelgė tekstą: — Tai griauna viską. Viską. — Sudėjo tuos lapus į voką ir padavė Gregorijui: — Jis nebebuvo pats savimi. Norėčiau... prašom juos pasiimti. Išvežti kuo toliau. Labai labai toli.

Vėliau Gregorijus prakeikė save. Jis norėjęs dar kartą pamatyti kambarį, kuriame Pradas išgelbėjo gyvybę Mendešui, kur kabojo anatominis smegenų žemėlapis ir kur Pradas buvo užkasęs Žoržės šachmatus.

— Jis taip mielai dirba čia, apačioje, — pasakė Adriana, kai juodu stovėjo priimamajame. — Su manimi. Drauge su manimi. — Ji perbraukė ranka per stalą. — Visi jį myli. Myli ir žavisi juo. — Šyptelėjo pamėklišku vos pastebimu šypsniu. — Ateina net ir sveikų. Jie ką nors išgalvoja. Kad tik jį pamatytų.

Gregorijaus mintys pašėliškai sukosi. Jis priėjo prie stalo su pasenusiais švirkštais ir paėmė vieną. Taip, anuomet švirkštai atrodę šitaip, pasakė. Kaip jie dabar pasikeitę!

Žodžiai nepasiekė Adrianos, jos pirštai taisė popierinį rankšluostį ant stalo. Veide anas šypsnys jau beišblėstąs.

Gal ji žinanti, kur dingo smegenų žemėlapis, paklausė jis. Dabar jis būtų retenybė.

— „Kam tau iš tiesų reikia to piešinio, — klausiu jį kartais. — Juk matai visus kiaurai.“ — „Mat čia žemėlapis“, — atsako jis tada. Jis mėgsta žemėlapius. Šalių žemėlapius. Geležinkelių žemėlapius. Koimbroje, kai studijavo, kartą iškritikavo šventintą anatomijos atlasą. Dėstytojams jis nepatiko. Jis nepagarbus. Tiesiog pernelyg pranašus.

Gregorijui liko tik viena išeitis. Jis pasižiūrėjo į laikrodį.

— Vėluoju, — pasakė. — Ar galiu pasinaudoti jūsų telefonu?

Jis atsidarė duris ir pirmas išėjo į koridorių.

Kai ji rakino duris, veidas buvo sutrikęs. Stati raukšlė dalino kaktą, teikdama jai išraišką žmogaus, kurį drasko tamsa ir sumaištis.

Gregorijus žengė laiptų link.

— Adeus, — tarė Adriana, atrakindama namo duris.

Tai buvo tas pats rūškanas šaltas balsas, pažįstamas jam iš pirmųjų apsilankymų. Ji stovėjo tiesi kaip žvakė, mesdama iššūkį visam pasauliui.