Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus lėtai priėjo prie jos ir sustojo. Pasižiūrėjo į akis. Žvilgsnis buvo uždaras ir atstumiantis. Jis nepadavė rankos. Ji jos nepaspaustų.

— Adieu , — pasakė jis. — Viso gero. — Ir išėjo.

48

Gregorijus padavė Silveirai Prado knygos fotokopiją. Daugiau negu valandą jis klaidžiojo po miestą, kol surado dar atdarą prekybos centrą, kur galėjo ją nukopijuoti.

— Čia... — tarė Silveira kimiu balsu, — aš...

Tada juodu pasikalbėjo apie alpulį. Jo sesuo blogai matanti, pasakė Silveira, jau dešimtmečius alpstanti, niekas neranda priežasties, ji paprasčiausiai apsipratusi.

— Kartą nuėjau su ja pas neurologą. Išėjau iš jo kabineto smelkiamas jausmo: akmens amžius. Mūsų žinios apie smegenis — iš akmens amžiaus. Kelios sritys, keli veikimo principai, kelios medžiagos. Daugiau nieko neaišku. Pajutau: gydytojai dar net nežino, ko turėtų ieškoti.

Juodu kalbėjosi apie baimę, keliamą nežinios. Staiga Gregorijus pajuto keistą nerimą. Suprato, kas tai yra, tik po kiek laiko: užvakar, kai grįžo, su Silveira kalbėjosi apie kelionę, šiandien kalbėjosi su Žoau Esą, dabar vėl su Silveira. Ar suartėjimas su dviem žmonėm galėjo stelbti vienas kito artumą, kliudyti vienas kitam, nuodyti? Jis džiaugėsi, kad nieko nepapasakojo Esai apie alpulį Koimbros bibliotekoje, taigi kai ką dalijosi tik su Silveira.

Silveira nusijuokė, Gregorijus irgi ėmė juoktis, jie vis juokėsi, staugė iš juoko, du vyriškiai, akimirką sugebėję pakilti virš baimės, liūdesio, nusivylimo ir viso jų gyvenimo nuovargio. Juokdamiesi jie buvo labai suartėję, tik kiekvienas turėjo savų baimių, savaip liūdėjo ir buvo savaip nusivylęs, ir šitie jausmai buvo jų kiekvieno sava vienatvė.

Kai liovėsi juoktis ir vėl pajuto pasaulio svorį, Gregorijus prisiminė, kaip su Žoau Esą juokėsi iš pervirtų prieglaudos pietų.

Silveira nuėjo į savo kabinetą ir grįžo nešinas servetėle, kurioje Gregorijus naktinio traukinio restorane buvo jam užrašęs žodžius hebrajų kalba: Tuomet Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Turįs jam dar kartą perskaityti, pasakė Silveira. O paskui paprašė, kad Gregorijus jam dar ką nors parašytų iš Biblijos graikų kalba.

Gregorijus negalėjo atsispirti ir parašė: Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado’, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Silveira atsinešė Bibliją ir perskaitė šiuos pirmuosius Evangelijos pagal Joną žodžius.

— Vadinasi, žodis yra žmonių šviesa, — pasakė jis. — Ir daiktai pasidaro tikri tik tada, kai jie apibūdinami žodžiais.

— O žodžiams privalus ritmas, — pasakė Gregorijus, — toks ritmas, kokį, pavyzdžiui, turi Evangelijos pagal Joną žodžiai. Tik tada, kai jie tampa poezija, jie iš tiesų nušviečia daiktus. Nuo permainingos žodžių šviesos tie patys daiktai juk gali atrodyti visiškai skirtingi.

Silveira pasižiūrėjo į jį:

— Ir todėl žmogui, kai jis pamiršta žodį matydamas tris šimtus tūkstančių knygų, būtinai apsvaigsta galva.

Jie prajuko ir juokėsi toliau, žiūrėdami vienas į kitą ir žinodami, kad juokiasi ir iš andainykščio juoko, ir dar todėl, kad geriausia juoktis iš pačių svarbiausių dalykų, kokių tik būna.

Ar paliksiąs jam Isfahano nuotraukas, vėliau paklausė Silveira. Juodu iškabino jas jo kabinete. Silveira atsisėdo prie rašomojo stalo, užsidegė cigaretę ir ėmė žiūrėti į nuotraukas.

— Norėčiau, kad jas pamatytų mano buvusi žmona ir vaikai, — tarė jis.

Prieš guldamiesi juodu dar valandėlę tylomis pastovėjo vestibiulyje.

— Ir tai jau baigėsi, — pasakė Silveira. — Kalbu apie tavo viešnagę čia. Čia, mano namuose.

Gregorijus negalėjo užmigti. Įsivaizdavo, kaip kitąryt pajudės jo traukinys, juto pirmą švelnų trūktelėjimą. Jis keikė svaigulį ir tai, kad Doksiadas buvo teisus.

Jis įsijungė šviesą ir perskaitė, ką apie artimumą buvo parašęs Pradas.

INTIMIDADE IMPERIOSA. ĮSAKMUS ARTIMUMAS. Artimumas riboja mums vieniems kitus, o nematomi saitai yra laisviną pančiai. Šis ribotumas yra įsakmus: jam reikia visumos. Dalijimasis yra išdavystė. Bet mums patinka, mes mylime ir lytime ne tik tą vienintelį žmogų. Ką daryti? Įvaldyti įvairias artumo rūšis? Kruopščiai užsirašinėti temas, žodžius, judesius? Bendrą žinojimą ir bendras paslaptis? Tai būtų be garso lašą nuodai.

Jau švito, kai Gregorijus nugrimzdo į neramų miegą ir susapnavo pasaulio kraštą. Tai buvo melodingas sapnas be instrumentų ir garsų, sapnas iš saulės, vėjo ir žodžių. Žvejai sudiržusiomis rankomis šaukė vieni kitiems atžarybes, sūrus vėjas nešė tolyn jų žodžius, net ir žodį, kurį jis buvo pamiršęs, dabar jis atsidūrė vandeny ir grimzdo stačiai žemyn, iš visų spėkų jis niro vis gilyn, raumenimis jusdamas aistrą ir šilumą, kai jie priešinosi šalčiui, jis turėjo išlipti iš bananų garlaivio, skubinosi, o žvejus patikino, kad tai visai ne dėl jų, bet jie gynėsi ir žiūrėjo į jį svetimais žvilgsniais, kai jis su krepšiu išlipo į krantą, lydimas saulės, vėjo ir žodžių.

KETVIRTA DALIS Sugrįžimas

49

Silveira jau seniai buvo dingęs iš akių, o Gregorijus vis dar mojavo. „Ar Berne yra firma, gaminanti porcelianą?“ — paklausė jis perone. Gregorijus padarė nuotrauką pro kupė langą: Silveiros, saugančio cigaretę nuo vėjo, kad galėtų užsidegti.

Paskutiniai Lisabonos namai. Vakar jis dar sykį nuėjo į Aukštutinio miesto religinės literatūros knygyną, kur buvo prisispaudęs kakta prie šlapio nuo miglos lango stiklo, iki pirmąkart paskambino prie žydrojo namo. Anuomet turėjo grumtis su pagunda važiuoti į oro uostą ir artimiausiu lėktuvu grįžti į Ciurichą. Dabar turėjo grumtis su pagunda išlipti artimiausioje stotyje.

Jeigu sulig kiekvienu metru, kurį nuvažiuoja traukinys, nyktų po vieną prisiminimą, o pasaulis vis po gabalėlį atvirstų į buvusį, ir jam atvykus į Berno stotį viskas būtų kaip anksčiau, — ar tada būtų sunaikintas ir jo viešnagės laikas?

Gregorijus išsiėmė voką, kurį jam buvo davusi Adriana. Tai griauna viską. Viską. Tai, ką jis netrukus skaitys, Pradas parašė po kelionės į Ispaniją. Po tos merginos. Jis galvojo apie tai, ką Adriana buvo sakiusi apie jo grįžimą iš Ispanijos: nesiskutęs ir įdubusiais skruostais Amadėju išlipo iš taksi, kaip išbadėjęs viską suvalgė, išgėrė migdomųjų, išmiegojo visą parą.

Kai traukinys artėjo prie Vilar Formozu, kur turėjo pervažiuoti sieną, Gregorijus išsivertė tekstą, kurį Pradas buvo parašęs smulkutėmis raidėmis.

CINZAS DA FUTILIDADE. BEVILTIŠKUMO PELENAI. Praėjo amžinybė nuo tada, kai Žoržė paskambino man vidurnaktį, nes jį buvo apnikusi mirties baimė. Ne, ne amžinybė. Tai atsitiko kitu laiku, visiškai kitu laiku. O juk tepraėjo treji metai, treji visai paprasti nuobodūs kalendoriniai metai. Ištefanija. Tada jis kalbėjo apie Ištefaniją. „Goldbergo variacijos“. Ji jam skambino, o jis pats būtų troškęs paskambinti jas savo „Steinway“. Ištefanija Išpinoza. Koks kerintis, svaiginantis vardas! — galvojau aną naktį. Niekuomet nenorėjau pamatyti tos moters, jokios moters negalėtų pakakti tokiam vardui, tai būtų nusivylimas. Iš kur galėjau žinoti, kad yra atvirkščiai: vardo nepakako jai.

Baimė, kad gyvenimas liks netobulas, torsas, — suvokimas, kad nebegalėsi būti tas, kuo esi numatęs tapti. Taip galop mudu išsiaiškinome mirties baimę. Bet kaip galima, mąsčiau aš, bijoti, kad gyvenimas nėra visut visas ir darnus, jei tos gyvenimo visumos nepatiri tada, kai ji tampa nepaneigiamu faktu? Žoržė tai tarytumei suprato. Ką jis sakė?