Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kartą vidurnaktį paskambinau prie Amadėju durų. Perėjome keliomis gatvėmis, o tada jis įsitraukė mane po vartų arka.

Ugnikalnis išsiveržė. „Daugiau nė karto šitaip nenutiks“ — pasakė paskui ir uždraudė man vėl ateiti.

Žiema truko kankinamai ilgai. Amadėju nebevaikščiojo į susitikimus. Žoržė net žaliavo iš pavydo.

Perdėčiau sakydama: žinojau, jog taip nutiks. Taip, perdėčiau. Bet man buvo neramu, kad jie visąlaik kliovėsi mano atmintimi. „O kas bus, jei man kas atsitiks“, — sakydavau.

Ištefanija išėjo iš kambario. Grįžo pasikeitusi. Lyg prieš varžybas, pamanė Gregorijus. Regis, buvo nusipraususi veidą, o plaukai buvo surišti į uodegą. Atsistojusi prie lango godžiais trūksniais surūkė cigaretę, tik tada ėmė pasakoti toliau:

— Nelaimė užgriuvo vasario gale. Durys atsidarė pernelyg lėtai. Be jokio garso. Jis avėjo auliniais. Buvo be uniformos, bet su auliniais batais. Jo batus, štai ką pirmiausia išvydau tarpdury. O paskui protingą pasalų veidą, mes jį pažinojome, tai buvo Badachosas, vienas iš Mendešo žmonių. Pasielgiau taip, kaip buvome ne kartą aptarę, ir ėmiau kalbėti apie „S“, aiškinti beraščiams. Vėliau ilgai negalėjau net žiūrėti į tą „S“ neprisimindama Badachoso. Kai jis atsisėdo, sugirgždėjo suolas. Žoau Esą perliejo mane įspėjamu žvilgsniu. Dabar viskas priklauso nuo tavęs , tarytumei bylojo tas žvilgsnis.

Kaip visada, buvau apsivilkusi peršviečiama palaidinuke, taip sakant, ji buvo mano darbinis drabužis. Žoržė jos neapkentė. Tada nusirengiau švarkelį. Badachoso žvilgsniai, ryją mano kūną, turėjo mus išgelbėti. Badachosas užsimetė koją ant kojos. Buvo bjauru. Aš baigiau pamoką.

Kai Badachosas žengė prie Adriau, mano muzikos mokytojo, supratau, kad viskas baigta. Negirdėjau, ką juodu kalbėjosi, bet Adriau išbalo, o Badachosas suktai išsiviepė.

Iš tardymo Adriau nebegrįžo. Nežinau, ką jie padarė, daugiau niekuomet jo nemačiau.

Žoau pareikalavo, kad nuo tos dienos apsigyvenčiau pas jo tetą. Dėl saugumo, pasakė jis, svarbu mane apsaugoti. Jau pirmą naktį man paaiškėjo: tai tiesa, bet svarbi buvau ne tik aš, svarbiausia mano atmintis. Tai, ką ji galėtų išduoti, jei mane sučiuptų. Tomis dienomis vienintelį kartą susitikau su Žorže. Mudu nelietėme vienas kito, netgi rankomis. Buvo šiurpu, nesupratau. Supratau tik tada, kai Amadėju man papasakojo, kodėl turiu išvažiuoti iš šalies.

Ištefanija atsitraukė nuo lango ir atsisėdo. Pasižiūrėjo į Gregorijų.

— Tai, ką Amadėju pasakė apie Žoržę, — tai buvo taip siaubinga, taip neįtikėtinai žiauru, kad iš pradžių tiesiog nusijuokiau. Amadėju paklojo man patalą priimamajame, išvažiavome tik kitą dieną. „Aš tiesiog netikiu, — paprieštaravau. — Mane nužudyti. — Pasižiūrėjau į jį: — Mes kalbame apie Žoržę, tavo draugą“ — pasakiau. „Taigi“ — atsakė jis bejausmiu balsu.

O ką jis kalbėjęs tiksliai , paklausiau, bet Amadėju nesiryžo pakartoti tų žodžių.

Kai paskui viena gulėjau kabinete, mintyse perkračiau viską, ką buvau išgyvenusi su Žorže. Ar jis galėjo taip manyti? Iš tikrųjų manyti? Nuvargau ir ėmiau dvejoti. Mąsčiau apie jo pavydą. Prisiminiau tas akimirkas, kai jis man pasirodydavo esąs nuožmus ir negailestingas, nors ir ne man. Nieko nebežinojau. Nebežinojau.

Per Amadėju laidotuves prie kapo mudu stovėjome gretimai. Kiti buvo nuėję. „Juk iš tikrųjų tu nepatikėjai, ar ne? — paklausė jis po valandėlės. — Jis ne taip mane suprato. Tai buvo nesusipratimas, tiesiog nesusipratimas.“ — „Dabar nebesvarbu“ — atsakiau.

Mudu išsiskyrėme, net nepalietę vienas kito. Daugiau nieko apie jį negirdėjau. Jis dar gyvas?

Kai Gregorijus atsakė, valandėlę tvyrojo tyla. Paskui ji atsistojusi paėmė nuo lentynos savo knygą O MAR TENEBROSO, tą storą knygą, kuri gulėjo ant Prado pulto.

— Jis ją skaitinėjo iki paskutiniosios? — paklausė ji. Atsisėdo, pasidėjusi knygą ant kelių. — To buvo tiesiog per daug, pernelyg daug dvidešimt penkerių metų merginai, kokia tada buvau. Badachosas, o paskui per naktį ir rūką pas Žoau tetą, naktis Amadėju kabinete, klaiki mintis apie Žoržę, kelionė šalia vyriškio, atėmusio man miegą. Buvau visiškai sutrikusi.

Pirmą valandą važiavome nesikalbėdami. Džiaugiausi, kad turiu vairuoti ir junginėti pavaras. Žoau sakęs, kad sieną pervažiuotume šiaurėje, Galisijoje. „O tada važiuosime į Finisterę“, — pasakiau ir papasakojau jam istoriją apie jaunuolį, studijavusį lotynų kalbą.

Jis paprašė sustoti ir apkabino mane. Paskui vėl paprašė, ir vis dažniau. Ugnikalnis išsiveržė. Jis manęs ieškojo. Bet iš tikrųjų jis ieškojo ne manęs , jis ieškojo gyvenimo. Troško jo vis daugiau, ir troško vis greičiau ir godžiau. Nepasakyčiau, kad būtų pasidaręs šiurkštus ar žiaurus. Priešingai, anksčiau net nežinojau, kad būna tokio švelnumo. Bet jis mane rijo, siurbė į save, buvo toks ištroškęs gyvenimo, jo karščio, jo aistros. Ir mano sielos geidė nė kiek ne mažiau kaip kūno. Per tas kelias valandas jam knietėjo pažinti visą mano gyvenimą, sužinoti prisiminimus, mintis, svajas, sapnus. Viską. Suvokdavo viską greitai ir tiksliai, iš pradžių džiugiai nustebau, paskui tai ėmė mane bauginti, nes pašėliška jo nuovoka griovė visas apsaugines sienas.

Vėliau visuomet pabėgdavau, jei kas nors imdavo mane suprasti. Paskui nurimau. Bet vis dar nenoriu, kad kas nors suprastų mane visiškai. Noriu gyventi neperprasta. Kitų nežinojimas yra mano saugumas ir mano laisvė.

Kai dabar pasakoju, atrodo, kad Amadėju iš tikrųjų aistringai domėjosi manimi, bet buvo ne taip. Mat tai buvo ne susitikimas. Iš visko, ką jis sužinodavo, pirmiausia siurbė gyvenimą, niekaip negalėjo juo pasisotinti. Kitaip tariant, aš iš tikrųjų buvau jam ne žmogus, o arena gyvenimo, kurio jis griebėsi, tarytumei iki šiol būtų buvęs apgaudinėjamas. Lyg norįs dar kartą išgyventi visą gyvenimą, ligi jį užklups mirtis.

Gregorijus papasakojo apie aneurizmą ir smegenų anatominį žemėlapį.

— Dieve, — tarė ji tyliai.

Juodu sėdėjo Finisterės paplūdimyje. Jūra praplaukė laivas. „Sėskime į laivą, — pasakė jis, — geriausia tą, kuris plaukia į Braziliją. Belemas, Manausas. Amazonė. Ten, kur karšta ir drėgna. Norėčiau apie tai parašyti, apie spalvas, kvapus, lipnius augalus, lašantį pirmykštį mišką, gyvūnus. Visąlaik rašiau tik apie sielą.“

Vyriškis, kuris niekuomet nepasisotino tikrove, pasakė apie jį Adriana.

— Tai buvo ne paaugliška romantika ir ne senstančio vyriškio neskoningi tauškalai. Tai buvo tikra, realu. Bet niekaip nesusiję su manimi. Jis troško vežtis mane į kelionę, kuri būtų buvusi vien jo kelionė, vidinė kelionė į apleistas jo sielos kerteles. „Man tu esi pernelyg alkanas, — pasakiau, — aš negaliu; negaliu!

Kai anuomet įsitraukė mane po vartų arka, buvau pasirengusi sekti paskui jį net į pasaulio kraštą. Bet tada dar nieko nežinojau apie baisų jo alkį. Taip, tas jo gyvenimo alkis buvo ir baisus. Viską praryjąs, griaunąs. Gąsdinąs. Kraupus.

Mano žodžiai greičiausiai baisiai jį įžeidė. Labai baisiai. Nebenorėjo miegoti su manimi viename kambaryje, sumokėjo už du atskirus. Kai vėliau susitikome, buvo persirengęs. Žvelgė ramiai ir stovėjo labai tiesus, labai tvarkingas. Tada suvokiau: po mano žodžių jis pasijuto netekęs orumo, ir tas jo statumas, tvarkingumas buvo bejėgiškas mėginimas parodyti, kad jis atgavęs tą orumą. O aš žiūrėjau visai ne taip, jo aistra nebuvo žeminama, taip pat geismas, juk geismas pats savaime nežemina.