Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Nors ir buvau visiškai nusikamavusi, nesudėjau nė bluosto.

Jis pasiliksiąs čia dar keletą dienų, tarstelėjo kitą rytą, ir niekas nebūtų geriau atskleidęs jo visiško vidinio atsiribojimo kaip tas trumpas sakinys.

Atsisveikindami paspaudėme vienas kitam ranką. Paskutinis jo žvilgsnis buvo nukreiptas į savo vidų ir uždaras. Jis nuėjo į viešbutį nė karto neatsisukęs, o aš veltui laukiau kokio ženklo prie lango, prieš mindama kuro pedalą.

Šiaip ne taip ištvėrusi pusvalandį prie vairo grįžau. Pabeldžiau į duris. Jis ramiai stovėjo prie jų, be priešiškumo, bemaž be jaudulio, buvo išbloškęs mane iš savo sielos visam laikui. Nežinau, kada jis grįžo į Lisaboną.

— Po savaitės, — pasakė Gregorijus.

Ištefanija padavė jam knygelę.

— Skaičiau visą popietę. Iš pradžių pasibaisėjau. Ne juo. Savimi. Net nenutuokiau, kas jis buvo. Koks įžvalgus pats sau. Ir koks nuoširdus. Negailestingai nuoširdus. O kur dar jo žodžių galia. Gėdijausi tokiam žmogui pasakiusi: „Man tu esi pernelyg alkanas.“ Bet pamažėle supratau: teisingai padariau taip pasakiusi. Būtų buvę teisinga ir tuomet, jei būčiau žinojusi apie šiuos jo sakinius.

Artėjo vidurnaktis. Gregorijus nenorėjo išeiti. Bernas, traukinys, alpulys — viskas buvo nutolę. Jis paklausė, kaip lotynų kalbos besimokanti pašto darbuotoja tapo profesore. Ji atsakinėjo trumpai, bemaž nenoriai. Taip jau buvo: jei kas atsiverdavo, pasakodamas apie tolimą praeitį, likdavo uždaras, kalbėdamas apie vėlesnius laikus ir dabartį. Artimumui savas laikas.

Juodu stovėjo pas duris. Tada jis pasiryžo. Išsiėmė voką su paskutiniais Prado užrašais.

— Manau, šie sakiniai veikiausiai priklauso jums, — tarė.

51

Gregorijus stovėjo prie butų agentūros vitrinos. Po trijų valandų išvažiuos jo traukinys į Irūną ir Paryžių. Jo bagažas gulėjo stoties saugojimo kameroje. Jis tvirtai stovėjo ant grindinio. Skaitinėdamas kainas mąstė apie santaupas. Išmokti ispaniškai, tą kalbą, kurią kol kas buvo perleidęs Florensei. Gyventi jos švento didžiavyrio mieste. Klausytis Ištefanijos Išpinozos paskaitų. Studijuoti vienuolynų istoriją. Išversti Prado užrašus. Aptarti sakinius su Ištefanija, vieną po kito.

Agentūra surengė jam tris butų apžiūras per dvi valandas. Gregorijus stoviniavo tuščiuose aidžiuose butuose. Žiūrinėjo vaizdus pro langus, klausėsi eismo triukšmo, vaizdavosi, kaip kasdien lipa laiptais. Pažadėjo išsinuomoti du butus. Paskui taksi išvažinėjo miestą skersai ir išilgai.

— Continue! — pasakė vairuotojui. — Siempre derecho, mas y mas!

Kai vėl buvo stotyje, supainiojo saugojimo kamerą ir galop turėjo bėgti, kad spėtų įsėsti į traukinį.

Kupė užsnūdo ir pabudo tik tada, kai traukinys sustojo Valjadolide. Į kupė įėjo mergina. Gregorijus užkėlė jos lagaminą ant lentynos. Muito obrigada, pasakė ji, atsisėdo prie durų ir įniko skaityti prancūzišką knygą. Kai kėlė koją ant kojos, skambiai sušiugždėjo šilkas.

Gregorijus žiūrinėjo antspauduotą voką, kurio nenorėjo atplėšti Marija Žoau. Galėsi perskaityti tik po mano mirties, pasakė jai Pradas. Nenorėčiau, kad jis pakliūtų į rankas Adrianai. Gregorijus perlaužė antspaudą, išėmė iš voko lapus ir ėmė skaityti.

Porque tu, entre todas? Kodėl iš visų moterų būtent tu? Klausimas, kada nors kyląs kiekvienam. Kodėl rodosi pavojinga jį prisileisti, tegu ir mintyse? Kuo taip gąsdina ši juo reiškiama atsitiktinė mintis, anaiptol ne ta pati, kylanti mąstant, kad vietoj vienos galėtų būti bet kuri arba kita? Kodėl nevalia pripažinti šio atsitiktinumo ir iš jo pasijuokti? Kodėl mes manome, kad ji menkintų, netgi panaikintų palankumą, jei pripažintume ją kaip savaime suprantamą?

Pamačiau tave kiaurai visą svetainę, kiaurai galvas ir šampano taures. „Čia Fatima, mano duktė“, — pasakė tavo tėvas. „Įsivaizduoju, kad einate per mano kambarį“, — pasakiau tau sode. „Ar vis dar įsivaizduoji, kad einu per tavo kambarį?“ — paklausei tu Anglijoje. O laive: „Ar ir tu manai, kad mudu skirti vienas kitam?“

Niekas nėra skirtas kitam. Ne tik todėl, kad nėra jokios apvaizdos ir šiaip nieko daugiau, kas galėtų tai tvarkyti. Ne, tarp žmonių paprasčiausiai nėra neišvengiamybės, išeinančios už atsitiktinių reikmių ir didžios įpročio galios ribų. Buvo praėję penkeri darbo klinikoje metai, penkeri metai, kai niekas nėjo per mano kambarį. Aš visiškai atsitiktinai stovėjau čia, tu visiškai atsitiktinai stovėjai ten, tarp šampano taurių. Taip buvo. Ne kitaip.

Gerai, kad neskaitysi šių eilučių. Kodėl tu manei, kad turėtumei susivienyti su mano motina prieš mano bedievystę? Atsitiktinumo advokatas juk myli ne mažiau. Ir nėra mažiau lojalus. Veikiau daugiau.

Skaitančioji mergina nusiėmė akinius ir ėmė juos valyti. Jos veidas nebuvo panašus į bevardės portugalės ant Kirchenfeldo tilto veidą. Bet vienas dalykas jiedvi siejo: nevienodas nuotolis tarp antakių ir viršunosių, vienas antakis buvo aukštėliau negu kitas.

Norėtų jos kai ko paklausti, pasakė Gregorijus. Ar portugališkas žodis glôria be šlovės galėtų reikšti ir palaimą religine prasme?

Ji pagalvojo, paskui linktelėjo galvą.

Ir ar netikintysis galėtų jį pavartoti kalbėdamas apie tai, kas liktų, jei iš religinės palaimos atimtumei religinę palaimą?

Ji nusijuokė:

— Que c’est drôle! Mais... oui. Oui.

Traukinys išvažiavo iš Burgoso. Gregorijus skaitė toliau.

UM MOZART DO FUTURO ABERTO. ATVIROS ATEITIES MOCARTAS. Tu lipai žemyn laiptais. Daugybę kartų stebėjau, kaip tavęs matyti vis daugiau ir daugiau, o galvą iki paskutinės akimirkos užstoja priešingi laiptai. Mintyse nuolat pabaigdavau tai, kas būdavo užstota. Visąlaik tas pats. Žinojau, kas lipa žemyn.

Bet šįryt staiga viskas pasikeitė. Žaidžią vaikai vakar kamuoliu pataikė į spalvotą langą ir išdaužė stiklą. Šviesa ant laiptų krito kitokia negu paprastai — vietoj auksinės, blausios šviesos, panašios į apšvietimą bažnyčioje, čionai nevaržoma įsiliejo dienos šviesa. Ir ši nauja šviesa tarytumei įsilaužė į įprastinius mano lūkesčius, lyg praplėšė tai, kas sukėlė man naujų minčių. Staiga man pasidarė smalsu, kaip atrodys tavo veidas. Šis nelauktas smalsumas padarė mane laimingą, bet kartu ir išgąsdino. Buvo praėję daug metų, kai baigėsi ieškančio smalsumo metas, o durys už mūsų bendro gyvenimo užsitrenkė. Kodėl , Fatima, turėjo sudužti langas, kad vėl sutikčiau tave atviromis akimis?

Paskui tą patį pamėginau ir su tavim, Adriana. Bet mūsų artumas buvo švininis.

Ir kodėl taip sunku žvelgti atviromis akimis? Mes nepaslankios būtybės, kurioms reikia artimo draugo. Smalsumas — reta prabanga įprastame gyvenime. Gebėti tvirtai stovėti ant žemės ir kiekvieną akimirką žaisti su atvirumu, tai būtų menas. Reikėtų būti Mocartu. Atviros ateities Mocartu.

San Sebastianas. Gregorijus pasižiūrėjo į tvarkaraštį. Netrukus Irūne jam reikės persėsti į Paryžiaus traukinį. Mergina užsimetė koją ant kojos ir skaitė toliau. Jis išsiėmė iš antspauduoto voko paskutinius užrašus.

MINHA QUERIDA ARTISTĄ NA AUTO ILUSÂO. MANO MYLIMA SAVIAPGAULĖS VIRTUOZE. Daugelis mūsų troškimų ir minčių esą mums patiems neaiškūs, o kiti žiną apie juos kartais daugiau negu mes? Ar kada kas nors manė kitaip?

Niekas. Nė vienas, kuris gyvena ir kvėpuoja su kitu kartu. Mes pažįstame vienas kitą iki menkiausių kūno virptelėjimų ir žodžių. Mes žinome ir dažnai net nenorime žinoti to, ką žinome. Ypač jei tarp to, ką regime, ir to, ką mano kitas, atsiranda nepakenčiama spraga. Reikėtų dieviškos narsos ir dieviškos stiprybės, kad gyventumei nė kiek nemeluodamas pats sau. Tiek težinome net ir apie pačius save. Jokio pagrindo savikliovai.