Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijų išgąsdino besistojančių studentų bruzdesys. Ištefanija Išpinoza susidėjo popierius į portfelį ir laiptais nulipo nuo pakylos. Ją apsupo studentai. Gregorijus išėjo iš auditorijos ir ėmė laukti.

Jis atsistojo taip, kad iš tolo pamatytų ją ateinančią. Tada nuspręstų, ar ją užkalbinti. Štai ji atėjo, lydima moters, su kuria kalbėjo kaip su savo padėjėja. Gregorijui širdis ko neiššoko iš krūtinės, kai ji ėjo pro šalį. Jis nusekė paskui abi moteris laiptais aukštyn, per ilgą koridorių. Padėjėja atsisveikino, ir Ištefanija Išpinoza įėjo pro vienas duris. Praeidamas pro jas Gregorijus pamatė jos pavardę. Vardo jai galėjo nepakakti.

Jis palengva grįžo atgal, prisilaikydamas laiptų turėklų. Laiptų apačioje valandėlę pastovėjo. Paskui vėl užbėgo aukštyn. Palaukė, kol kvėpavimas aprimo, tada pasibeldė.

Ji buvo apsirengusi paltą ir jau ketino išeiti. Klausiamai pasižiūrėjo į jį.

— Aš... ar galiu kalbėti su jumis prancūziškai? — paklausė Gregorijus.

Ji linktelėjo galvą.

Užsikirsdamas jis prisistatė, o tada, kaip jau ne kartą pastaruoju metu, išsiėmė Prado knygą.

Jos šviesiai rudos akys susiaurėjo, ji stebeilijo knygelę, netiesdama rankos jos link. Slinko sekundės.

— Aš... Kodėl... Bet pirmiausia užeikit.

Ji žengė prie telefono ir kažkam portugališkai pasakė dabar negalinti ateiti. Tada nusivilko paltą. Pasiūlė Gregorijui atsisėsti ir užsidegė cigaretę.

— Ar tenai kas nors parašyta apie mane? — paklausė ji ir išpūtė dūmą.

Gregorijus papurtė galvą.

— Tada kaip apie mane sužinojote?

Gregorijus papasakojo. Apie Adrianą ir Žoau Esą. Apie knygą apie niaurią jūrą, Prado skaitytą iki paskutinės dienos. Kaip antikvaras ieškojo knygų. Apie reklamą jos knygų aplankuose. O’Kelio nepaminėjo. Taip pat neprasitarė ir apie užrašus smulkutėmis raidėmis.

Dabar ji panoro pamatyti knygą. Paskaitė. Užsidegė kitą cigaretę. Paskui įsižiūrėjo į nuotrauką.

— Tai štai kaip jis atrodė anksčiau. Niekuomet nesu mačiusi nuotraukų iš to laiko.

Jis net neketinęs čia išlipti, pasakė Gregorijus. Paskui vis dėlto nepajėgęs atsispirti. Prado paveikslas, jis esąs toks... ne visas be jos. Žinoma, jis suprantąs, kad įžūlu štai taip paprasčiausiai užgriūti.

Ji priėjo prie lango. Suskambo telefonas. Ji nekėlė ragelio.

— Nežinau, ar aš to noriu, — pasakė. — Turiu omeny — kalbėti apie anuos laikus. Tik jau ne čia. Ar galiu pasiimti knygą? Norėčiau paskaitinėti. Pamąstyti. Ateikit vakare pas mane į svečius. Tada pasakysiu jums, ką apie tai manau.

Ji padavė jam kortelę.

Gregorijus nusipirko vadovą ir apžiūrėjo vienuolynus, vieną po kito. Nebuvo iš tų žmonių, kurie vaikosi įžymybių. Jei prieš kokį pastatą būriuodavosi žmonių, jis paprastai likdavo lauke; tai derėjo jo įpročiui perskaityti bestselerį tik po kelerių metų. Ir dabar tenai jį ginė ne turistinis smalsumas. Tiktai vėlyvą popietę jis galų gale suprato: domėjimasis Pradu pakeitė jo požiūrį į bažnyčias ir vienuolynus. Ar gali būti kas nors rimtesnio už poezijos rimtį? — atkirto jis Rūtai Gauči ir Davidui Lėmanui. Tai siejo jį su Pradu. Gal šis ryšys buvo netgi pats stipriausias. Tačiau vyriškis, kuris iš uolaus patarnautojo mišioms pavirto į bedievį kunigą, regėjosi žengtelėjęs toliau per žingsnį, kurį Gregorijus mėgino suprasti žingsniuodamas arkadomis. Ar jam pavyko tą poezijos rimtį, kurią įžvelgė Biblijos žodžiuose, suteikti pastatams, sukurtiems šitų žodžių? Ai pavyko?

Kelios dienos prieš mirtį Melodi matė jį išeinantį iš bažnyčios. Aš trokštu skaityti didingus Biblijos žodžius. Man reikia neįtikimos jų poezijos galios. Aš myliu besimeldžiančius žmones. Man reikia juos matyti. Man jų reikia kaip priešpriešos klastingiems paviršutiniškumo ir bukumo nuodams. Tai buvo jo jaunystės pojūčiai. O su kokiais jausmais į bažnyčią įžengė vyriškis, laukiąs, kad jo smegenyse sprogtų tiksinti bomba? Vyriškis, kuriam po kelionės į pasaulio kraštą viskas buvo supleškėję į pelenus?

Taksi, kuriuo Gregorijus važiavo Ištefanijos Išpinozos duotu adresu, turėjo laukti prie šviesoforo. Kelionių biuro vitrinoje Gregorijus matė plakatą su kupolais ir minaretais. Kaip būtų buvę, jei jis žydroje Rytų šalyje su auksiniais kupolais kasryt būtų klausęsis muedzino kvietimo melstis? Jei persų poezija būtų pritarusi jo gyvenimo melodijai?

Ištefanija Išpinoza mūvėjo mėlynais džinsais ir vilkėjo tamsiai mėlyna jūrinike. Nors su žilų plaukų sruogomis, atrodė kaip kokių keturiasdešimt penkerių. Buvo padariusi sumuštinių. Įpylė Gregorijui arbatos. Jai reikėjo laiko.

Pamačiusi, kaip Gregorijaus žvilgsnis klaidžioja knygų lentynomis, pasakė, kad galįs kuo ramiausiai prieiti. Jis imliojo į rankas storus istorinius veikalus. Vis dėlto kaip nedaug jis žinąs apie Iberijos pusiasalį ir jo istoriją, tarė. Papasakojo apie knygas, kur buvo aprašomas Lisabonos žemės drebėjimas ir juodasis maras.

Ji paprašė papasakoti apie klasikinę filologiją ir klausinėjo toliau. Norėjo žinoti, mąstė jis, kokiam žmogui pasakos apie savo kelionę su Pradu. O gal taip elgėsi tik todėl, kad jai reikėjo dar daugiau laiko?

Lotynų, tarė ji galop, lotynų kalba tam tikra prasme buvusi pati pradžia.

— Buvo toks jaunuolis, studentas, jis dirbo pagalbininku pašte. Drovuolis, įsimylėjęs mane ir manąs, kad to nepastebiu. Jis studijavo lotynų kalbą. Finis terrae, pasakė jis vieną dieną, laikydamas rankoje laišką Finisterės adresu. O paskui padeklamavo ilgą lotynišką eilėraštį, kuriame taip pat buvo kalbama apie pasaulio kraštą. Man patiko, kaip jis deklamavo lotyniškai poeziją, nesiliaudamas rūšiuoti laiškų. Jis pajuto, kad tai man patiko, ir deklamavo toliau visą priešpietę.

Ėmiau paslapčiom mokytis lotynų kalbos. Jam buvo nevalia žinoti, būtų ne taip supratęs. Juk neįtikimas daiktas, kad tokia kaip aš, mergina iš pašto, lankiusi prastą mokyklą, mokytųsi lotynų kalbos. Visiškai neįtikimai Nežinau, kas mane labiau traukė: kalba ar tas neįtikimumas.

Ėjosi greitai, mano atmintis gera. Susidomėjau Romos istorija. Skaičiau viską, ką tiktai galėjau gauti, vėliau ir apie Portugalijos, Ispanijos, Italijos istoriją. Mano motina mirė, kai buvau dar vaikas, gyvenau su tėvu, geležinkelininku. Jis niekuomet neskaitė knygų, pirma stebėjosi, kad aš skaičiau, o vėliau didžiavosi, graudus tas jo didžiavimasis. Man buvo dvidešimt treji, kai PIDE jį suėmė ir nugrūdo į Tarafalą, apkaltinusi sabotažu. Bet apie tai negaliu kalbėti, dar ir dabar negaliu.

Su Žorže O’Keliu susipažinau po kelių mėnesių per vieną Pasipriešinimo judėjimo susitikimą. Apie tėčio areštą kalbėjo pašto filiale, apstulbau sužinojusi, kad daugelis mano bendradarbių priklauso Pasipriešinimo judėjimui. O aš, kai buvo suimtas tėtis, kaipmat praregėjau politine prasme. Žoržė buvo svarbus žmogus grupėje. Jis ir Žoau Esą. Žoržė visiškai pametė dėl manęs galvą. Man buvo malonu. Jis mėgino paversti mane garsenybe. Man kilo mintis įsteigti mokyklą beraščiams, kur visi galėjo susitikinėti neįtariami.

O paskui atsitiko tai. Vieną vakarą į klasę įėjo Amadėju. Tada viskas pasikeitė. Viską nutvieskė nauja šviesa. Jam taip pat, pajutau jau pirmąjį vakarą.

Aš to norėjau. Nebemiegojau. Ėjau į jo priimamąjį, ėjau ir ėjau, nepaisydama tvilkinančių neapykanta jo sesers žvilgsnių. Jis troško mane apsikabinti, jo viduje buvo tarsi ugnikalnis, jis galėjo bet kada išsiveržti. Bet jis mane atstumdavo. Žoržė, sakydavo, Žoržė. Ėmiau neapkęsti Žoržės.