Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

O jei ji yra tikra saviapgaulės virtuoze, visąlaik mane pergudraujanti? Ar turėčiau užbėgti tau už akių ir pasakyti: ne, tu tiktai įsivaizduoji, tu nesi tokia? Likau tau tai skolingas. Jei kada nors apskritai buvau skolingas.

Kaip žmogui žinoti, ką jis yra skolingas kitam šia prasme?

Irūnas. Isto ainda nâo é Irün, čia dar ne Irūnas. Tokie buvo pirmieji portugališki žodžiai, kuriuos jis kažkam pasakė. Prieš penkias savaites, taip pat traukiny. Gregorijus nukėlė merginos lagaminą.

Vos jis įsėdo į Paryžiaus traukinį, mergina praėjo pro jo kupė. Nedaug trūko, kad būtų praėjusi, bet sustojo, atsilošė, pamatė jį, valandėlę abejojo, o paskui įėjo į kupė. Jis užkėlė jos lagaminą ant lentynos.

Ji pasirinkusi šį lėtąjį traukinį, atsakė jo paklausta, nes norinti perskaityti knygą. LE SILENCE DU MONDE AVANT LES MOTS, Pasaulio tyla iki žodžių. Niekur kitur jai nesą taip gera skaityti kaip traukiny. Niekur kitur ji nesanti tokia atvira naujiems dalykams. Taigi ji tapusi lėtųjų traukinių žinove. Irgi važiuojanti į Šveicariją, į Lozaną. Taip, tikrai, ryt anksti atvyksią į Ženevą. Akivaizdu, kad abu pasirinkę tą patį traukinį.

Gregorijus užsidengė paltu veidą. Lėtąjį traukinį jis pasirinko visai dėl kitos priežasties. Jis nenorėjo atvykti į Berną. Nenorėjo, kad Doksiadas pakeltų telefono ragelį ir rezervuotų jam lovą ligoninėje. Iki Ženevos buvo dvidešimt keturios stotys. Dvidešimt keturios galimybės išlipti.

Jis nėrė vis stačiai žemyn. Žvejai juokėsi, kai jis su Ištefanija Išpinoza ėmė šokti Silveiros virtuvėje. Daugybė vienuolynų, iš kurių patekdavai į daugybę tuščių aidžių butų. Nuo aidžios jų tuštumos išnyko Homero žodis.

Jis pabudo. Nuėjo į tualetą ir nusiprausė veidą.

Kai jis miegojo, mergina buvo išjungusi šviesą palubėje ir įsijungusi stalinę lemputę. Ji skaitė ir skaitė. Kai Gregorijus grįžo iš tualeto, ji valandėlę pakėlė akis ir išsiblaškiusi nusišypsojo.

Gregorijus užsitraukė ant veido paltą ir ėmė vaizduotis skaitančią merginą. Aš visiškai atsitiktinai stovėjau čia, tu visiškai atsitiktinai stovėjai ten, tarp šampano taurių. Taip buvo. Ne kitaip.

Juodu galėtų važiuoti vienu taksi iki Liono stoties, pasakė mergina, kai traukinys truputį po vidurnakčio atvyko į Paryžių. LA COUPOLE. Gregorijus alsavo merginos kvepalais. Jis nenorėjo į ligoninę. Nenorėjo uosti ligoninės kvapų. Kvapų, per kuriuos jis brovėsi, kai lankė mirštančius tėvus pridvisusiose, perkaitusiose trivietėse palatose, kur net ir išvėdinus tebedvokė šlapimu.

Kai jis apie ketvirtą paryčiais pabudo po savo paltu, mergina buvo užmigusi su atversta ant kelių knyga. Jis išjungė lempą jai virš galvos. Ji pasisuko į šoną ir užsidengė paltu veidą.

Prašvito. Gregorijus nenorėjo, kad prašvistų.

Restorano vagono padavėjas pro šalį stūmė gėrimų vežimėlį. Mergina pabudo. Gregorijus padavė jai puodelį kavos. Tylomis juodu žiūrėjo, kaip iš už debesų ūko teka saulė. Keista, staiga tarė mergina, kad žodis glôria vartojamas nusakyti tokiems visiškai skirtingiems dalykams: išorinei triukšmingai šlovei ir vidinei romiai palaimai. Patylėjusi pridūrė:

— Palaima — o apie ką mes iš tiesų kalbame?

Gregorijus nešė sunkų jos lagaminą per Ženevos stotį. Žmonės dviaukščiame keleiviniame Šveicarijos traukinio vagone šūkalojo ir juokėsi. Mergina pastebėjo jo nepasitenkinimą, parodė į savo knygos pavadinimą ir nusijuokė. Tada ir jis nusijuokė. Jiems besijuokiant balsas iš garsiakalbio paskelbė, kad traukinys privažiavo Lozaną. Mergina atsistojo, jis nukėlė jos lagaminą. Ji pasižiūrėjo į jį.

— C’était bien, ça, — pasakė. Tada išlipo.

Fribūras. Gregorijų dusino. Jis užlipo į tvirtovę ir žvelgė žemyn į naktinę Lisaboną. Plaukė keltu per Težo upę. Sėdėjo Marijos Žoau virtuvėje. Vaikščiojo po Salamankos vienuolynus, sėdėjo Ištefanijos Išpinozos paskaitoje.

Bernas. Gregorijus išlipo iš traukinio. Pasidėjo ant žemės lagaminą ir luktelėjo. Kai pakėlė jį ir ėmė eiti, rodėsi, kad brenda per šviną.

52

Palikęs lagaminą šaltame bute nuėjo į fotoreikmenų parduotuvę. Dabar sėdėjo svetainėje. Po dviejų valandų galės atsiimti nuotraukas. Ką jam veikti iki to laiko?

Telefono ragelis tebegulėjo kreivai ant šakučių, primindamas jam naktinį pašnekesį su Doksiadu. Tai buvo prieš penkias savaites. Anuomet snigo, dabar žmonės vaikščiojo be paltų. Bet šviesa tebebuvo blanki, nėra ko nė lyginti su šviesa, krintančia ant Težo.

Kalbos kurso plokštelė tebegulėjo ant grotuvo. Gregorijus jį įjungė. Palygino balsus su balsais sename Lisabonos tramvajuje. Iš Belemo važiavo į Alfamos rajoną, o iš ten — toliau metro į licėjų.

Paskambino prie durų. Kilimėlis palei duris, iš kilimėlio ji visuomet atpažįstanti, kad jis namie, pasakė ponia Losli. Ji perdavė jam mokyklos direkcijos raštą, atėjusį vakar. Kitas laiškas buvo išsiųstas Silveiros adresu. Jis išbalęs, pasakė. Ar viskas esą gerai?

Gregorijus perskaitė mokyklos direkcijos skaičius ir pamiršo juos dar skaitydamas. Į fotoreikmenų parduotuvę atėjo per anksti ir turėjo laukti. Namo bemaž bėgo.

Visa juosta išvien apšviestų O’Kelio vaistinės durų. Beveik visąlaik jis pavėluodavo nuspausti mygtuką. Pavykę triskart, matyti rūkąs vaistininkas. Susivėlę plaukai. Didelė mėsinga nosis. Amžinai kreivas kaklaraištis. Ėmiau nekęsti Žoržės. Nuo tada, kai žinojo istoriją su Ištefanija Išpinoza, mąstė Gregorijus, O’Kelio žvilgsnis jam regėjosi suktas. Niekšingas. Kaip anuomet, kai jis nuo gretimo stalo stebėjo, kaip jį nervina tas bjaurus garsas, kai Pedras šachmatų klube kas kelios minutės traukia snarglį.

Gregorijus prisilenkė prie nuotraukų labai arti. Kur tas pavargęs geraširdis žvilgsnis, kurį anksčiau buvo matęs valstietiškam veide? Žvilgsnis, gedįs prarasto draugo? Mudu buvome kaip broliai. Daugiau negu broliai. Iš tikrųjų maniau, kad mudu niekada neišsiskirsime. Gregorijus neberado ankstesnių žvilgsnių. Tasai beribis atvirumas paprasčiausiai neįmanomas. Jis ne mūsų jėgoms. Esama ir priverstinio tylėjimo vienatvės. Dabar tie kiti žvilgsniai grįžo.

Ar siela yra faktų buveinė? Ar tie tariami faktai tėra apgaulingi mūsų istorijų šešėliai? — svarstė Pradas. Tai tinka, mąstė Gregorijus, ir žvilgsniams. Žvilgsnių nebuvo, jie pasidarė skaitomi. Žvilgsniai visąlaik buvo įskaitomi. Tik tokie jie buvo.

Žoau Esą prieglaudos balkone prietemoje. Nenoriu jokių žarnų, jokio siurblio. Tik tam, kad pratraukčiau keliom savaitėm ilgiau. Gregorijų nutvilkė karšta arbata, kai atsigėrė jos iš Esos puodelio.

Dėl tamsos nieko neišėjo iš Melodi namo nuotraukų.

Silveira, perone saugąs nuo vėjo cigaretę, kad galėtų užsidegti. Šiandien jis vėl važiuos į Biaricą ir vėl svarstys, kodėl nemeta šio užsiėmimo.

Gregorijus dar kartą peržiūrėjo nuotraukas. Paskui dar kartą. Praeitis ėmė stingti nuo jo žvilgsnio. Atmintis atsirinks, pertvarkys, paryškins, pameluos. Didžiausia klasta ta, kad vėliau nebeprisimeni to, ką išmeti, iškreipi, pameluoji. Nėra jokio kito požiūrio, tik atminties.

Įprastinė trečiadienio popietė mieste, kuriame jis praleido savo gyvenimą. Ko jam imtis?

Musulmono geografo ai Idrisio žodžiai apie pasaulio kraštą. Gregorijus atsinešė lapus, kur buvo išvertęs tuos žodžius Finisterės kyšulyje į lotynų, graikų ir hebrajų kalbas.

Staiga jis suprato, ką nori daryti. Norėjo nufotografuoti Berną. Įamžinti tai, kuo jis gyveno visus tuos metus. Pastatus, gatveles, aikštes, jie buvo daug daugiau nei tik jo gyvenimo kulisai.