Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Fotoreikmenų parduotuvėje jis nusipirko juostų ir iki sutemo vaikščiojo po gatves palei Ilginę gatvelę, kur praleido vaikystę. Dabar, kai žiūrėjo į jas iš įvairių kampų atidžiai kaip fotografas, tos gatvės pasikeitė. Fotografavo iki užmigo. Kai kada pabusdavo nežinodamas, kur esąs. Kai sėdėjo ant lovos krašto, nebuvo tikras, ar tolimas, dalykiškas fotografo žvilgsnis yra tas tikrasis, kuris padeda suvokti vieno žmogaus gyvenimą.

Ketvirtadienį fotografavo toliau. Nuo universiteto terasos keltuvu nusileido į senamiestį, paskui nuėjo per stotį. Taip galėjo aplenkti Bubenbergo aikštę. Fotografavo vieną juostą po kitos. Katedrą pamatė tokią, kokios niekuomet nebuvo matęs. Repetavo vargonininkas. Pirmąkart po to, kai parvyko, Gregorijui apsvaigo galva, jis įsikibo į klauptą.

Jis nunešė juostas išryškinti. Kai paskui ėjo Bubenbergo aikštės link, regėjos, kad ryžtasi atlikti kažkokį didingą, sudėtingą darbą. Sustojo prie paminklo. Saulė dingusi, miestą gaubė lygus pilkas dangus. Jis tikėjosi, kad pajus, ar vėl gali prisiliesti prie aikštės. Nepajuto. Buvo ne taip kaip anksčiau ir ne kaip prieš tris savaites, kai buvo trumpam grįžęs. O kaip buvo? Jis pavargo ir pasisuko eiti.

— Ar jums patiko auksakalio knyga?

Tai buvo ispaniško knygyno savininkas. Jis padavė Gregorijui ranką.

— Ar ji atitiko jūsų lūkesčius?

— Taip, — atsakė Gregorijus, — su kaupu.

Atsakė sausai. Knygininkas pamatė, kad ne kalbos jam galvoje, ir tuoj atsisveikino.

„Bubenbergo“ kino teatre buvo pasikeitęs repertuaras, neberodė filmo su Žana Moro, sukurto pagal Simenono romaną.

Gregorijus nekantriai laukė nuotraukų. Į gatvelę įsuko direktorius Kėgis. Gregorijus atsistojo prie vienos parduotuvės durų. Būna akimirkų, kai žmona tarsi palūžta, rašė Kėgis. Dabar ji buvo psichiatrinėje ligoninėje. Kėgis atrodė pavargęs, regis, bemaž nematė, kad darosi aplinkui. Valandėlę Gregorijui knietėjo jį užkalbinti. Bet tas jausmas išnyko.

Nuotraukos buvo gatavos, nuėjęs į „Bellevue“ viešbučio restoraną jis atsisėdo ir atplėšė vokus. Svetimi vaizdai, niekaip su juo nesusiję. Sudėjo nuotraukas atgal į vokus ir valgydamas bergždžiai mėgino suvokti, ką tikėjosi pamatyti.

Kai lipo laiptais namo, jam smarkiai apsisuko galva, turėjo abiem rankoms įsitverti turėklų. Paskui visą vakarą sėdėjo šalia telefono ir vaizdavosi, kas neišvengiamai nutiks, kai paskambins Doksiadui.

Prieš pat užmigdamas kaskart baiminosi, jog nugrims į svaigulį ir neteks sąmonės, pabus be prisiminimų. Virš miesto pamažėle švintant, Gregorijus sukaupė visą drąsą. Kai atėjo Doksiado pagalbininkė, jis jau stovėjo prie priimamojo durų.

Graikas pasirodė po kelių minučių. Gregorijus tikėjosi, kad jis piktokai nustebs dėl naujųjų akinių, bet graikas tik valandėlę prisimerkė, pirmas įėjo į kabinetą, o tada paprašė papasakoti viską apie naujus akinius ir svaigulį.

Kol kas nematąs pagrindo bijoti, tarė jis galop. Bet reikią atlikti daug tyrimų, kurį laiką stebėti jį ligoninėje. Jis siekė ragelio, bet nepakėlė ir pasižiūrėjo į Gregorijų.

Gregorijus keliskart įkvėpė ir iškvėpė, paskui linktelėjo galvą.

Jį paguldysią sekmadienį vakare, pasakė graikas, padėjęs ragelį. Geresnio kaip šis gydytojas niekur nerastumei.

Gregorijus lėtai žingsniavo per miestą, pro daugybę pastatų ir aikščių, kurie buvo jam svarbūs. Taip ir turėjo būti. Valgė, kur valgydavo dažniausiai, o ankstyvą popietę nuėjo į kino teatrą, kur būdamas mokinys žiūrėjo pirmąjį filmą. Filmas buvo nuobodus, bet kvapas kaip anuomet, jis išsėdėjo iki pabaigos.

Grįždamas namo sutiko Natali Ruben.

— Nauji akiniai! — pasakė sveikindamasi.

Abu nenutuokė, kaip jiems elgtis susitikus. Pokalbiai telefonu liko praeity, prisimenami tik kaip sapno aidas.

Taip, tarė jis, gal jis grįšiąs į Lisaboną. Tyrimai? Ne, ne, nepavojingi akių tyrimai.

Ji įstrigusi su persų kalba, pasakė Natali. Jis linktelėjo galvą.

Ar jie pripratę prie naujojo mokytojo, galop paklausė jis.

Ji nusijuokė:

— Tikras nuoboda!

Po kelių žingsnių abu atsisuko ir pamojavo.

Šeštadienį Gregorijus daugelį valandų iminėjo į rankas savo lotyniškas, graikiškas ir hebrajiškas knygas. Žiūrinėjo daugybę pastabų kraštuose, per dešimtmečius pakitusią savo rašyseną. Galop ant stalo pūpsojo krūvelė knygų, jis susikrovė jas į lagaminėlį — nešis ligoninėn. Paskui paskambino Florensei ir paklausė, ar galįs ją aplankyti.

Ji buvo pagimdžiusi negyvą kūdikį, o prieš kelerius metus jai išoperavo auglį. Liga nesikartojo. Ji dirbo vertėja. Anaiptol neatrodė tokia pavargusi ir užgesusi, kokią jis neseniai matė pareinančią.

Jis papasakojo apie Salamankos vienuolynus.

— Anuomet nenorėjai, — pasakė ji.

Jis linktelėjo galvą. Jie juokėsi. Apie ligoninę jis nepasakojo. Kai vėliau žingsniavo Kirchenfeldo tilto link, gailėjosi.

Kartą apsuko ratą aplink tamsų gimnazijos pastatą. Eidamas prisiminė Bibliją hebrajų kalba, gulinčią rašomajame senjoro Korteso stale, suvyniotą į jo megztinį.

Sekmadienį priešpiet paskambino Žoau Esai. Tai ką jis šiandien popiet turėtų daryti, paklausė Esą, gal malonėtų paaiškinti.

Šįvakar jis guląsis į ligoninę, pasakė Gregorijus.

— Nieko tai nereiškia, — atsakė Esą patylėjęs. — O jeigu ir reikštų — niekas jūsų tenai nelaiko.

Perpiet paskambino Doksiadas ir paklausė, ar ateisiąs pažaisti šachmatais, paskui jis nuvešiąs jį į ligoninę.

Ar vis dar ketinąs mesti darbą, paklausė Gregorijus graiką po pirmosios partijos. Taip, atsakė graikas, dažnai apie tai mąstąs. Bet gal tas noras praeisiąs. Kitą mėnesį jis pirmiausia nuvažiuosiąs į Tesalonikus, nebuvęs tenai daugiau kaip dešimt metų.

Baigėsi antra partija. Laikas.

— O kas bus, jei aptiks ką nors baisaus? — paklausė Gregorijus. — Ką nors, dėl ko neteksiu savęs?

Graikas pasižiūrėjo į jį. Ramiu tvirtu žvilgsniu.

— Aš turiu knygelę receptams, — tarė.

Tylėdami per sutemas juodu važiavo į ligoninę. Gyvenimas nėra tai, ką gyvename, jis tai, ką įsivaizduojame kaip gyvenimą, rašė Pradas.

Doksiadas paspaudė jam ranką.

— Tai tikriausiai nepavojinga, — pasakė, — o tasai gydytojas, kaip jau sakiau, geriausias specialistas.

Prie ligoninės durų Gregorijus atsisuko ir pamojavo. Paskui žengė į vidų. Kai durys jam už nugaros užsidarė, pradėjo lyti.

Išnašos

Mūsų gyvenimai tarsi upės, sutekančios jūron, o ta jūra - mirtis (isp. vert. past.).

San Juan de la Cruz (1542 06 24 - 1591 12 14) - karmelitų vienuolis, vienas garsiausių Ispanijos poetų mistikų (vert. past.).

„Vyras, kuris žiūrėjo į pravažiuojančius traukinius“ (pranc. vert. pust.).

Markas Aurelijus, SAU PAČIAM. Vyturys, Vilnius, 1997, p. 30. 2 pataisytas leidimas. Iš senosios graikų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė.

Fernandas Pesas, „Nerimasties knyga“ (port. vert. past.).

Čia ilsisi ALESANDRĖ ORASIJU DE ALMEIDA PRADAS, gimęs 1890 m. gegužės 28 d., miręs 1954 m. birželio 9 d.... Čia ilsisi MARJA PIEDADE REIS DE PRADO, gimusi 1899 m. sausio 12 d., mirusi 1960 m. spalio 24 d. (port. vert. past.).

Čia ilsisi FATIMA AMELIJA KLEMENSIJA GALHARDO DE PRADO, gimusi 1926 m. sausio 1 d., mirusi 1961 m. vasario 3 d. (port. vert. past.).

Čia ilsisi AMADĖJU INASIJU DE ALMEIDA PRADAS, gimęs 1920 m. gruodžio 20 d., miręs 1973 m. birželio 20 d. (port. vert. past.).

Kas? (port. vert past.)

Tukididas (apie 455 pr. Kr. - apie 399-396 pr. Kr.) - graikas, karo strategas, laivyno vadas, istorikas, parašęs „Istoriją“, kur siekė tiesos, gali būti laikomas pragmatiškosios istoriografijos pradininku (vert. past.).