Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Kodėl aš neatsiverčia, kodėlnepasižiūriu?Kodėlnebenoriu žinoti, ką tada mąsčiau ir rašiau?Kodėlesu toks abejingas? Ar čia abejingumas? Ogalnetektis didesnė, skausmingesnė?

Noras sužinoti, ką mąstei anksčiau ir kaip iš to susidėliojo dabartinės mintys: tai irgi būtų, jei tokia egzistuotų, gyvenimo visuma. Vadinasi, šitaip būčiau praradęs tai, kuo baugina mirtis? Tikėjimą gyvenimo darna,dėlkurios verta kovoti ir kurią mes mėginame išplėšti iš mirties nagų?

Lojalumas, pasakiau Žoržei, lojalumas. Jį išrandame savo darnumu. Ištefanija.Kodėlatsitiktinumo bangomūša neišmetė jos kitoje vietoje?Kodėlkaip tik pas mus?Kodėlji pateikė mums bandymą, su kuriuo nesusidorojome? Neišlaikėme nė vienas, ir kiekvienas iš mūsų neišlaikė savaip?

— Man tu esi pernelyg alkanas. Su tavimi nuostabu. Bet man tu pernelyg alkanas. Nenoriu šios kelionės. Matai, tai būtų tavokelionė, vien tavo. Negalėtų būti mūsų.

Ir ji buvo teisi: nevalia iš kitų mūryti savo gyvenimo pamato, padaryti juos vandenešiais, kai varžaisi dėl nuosavos palaimos.

Finis terrae. Niekuomet nesu buvęs toks žvalus kaip tenai. Ir tokio blaivaus proto. Nuo tada žinau: mano lenktynės baigtos. Lenktynės, apie kurias nenutuokiau, bet jau seniai jose dalyvauju. Lenktynės be varžovų, be tikslo, be atlygio. Visuma? Espejismo, sako ispanai, anuomet perskaičiau šį žodį laikraštyje, jį vienintelį tik ir prisimenu. Miražas. Fatamorgana.

Mūsų gyvenimas yra laikini lakaus smėlio dariniai, vieno vėjo gūsio kuriami, kito griaunami. Nevilties dariniai, vėjo išsklaidomi anksčiau, negu susidaro.

Jis nebebuvo pats savimi, pasakė Adriana. Ir su svetimu, susvetimėjusiu broliu ji nenorėjo turėti nieko bendra. Išvežti kuo toliau. Labai labai toli.

O kada žmogus būna savimi? Kada būna toks kaip visada? Toks, kokį pats save mato? Arba toks, koks buvo, kai žioruojanti minčių ir jausmų lava po savim pakasė visus melus, kaukes ir saviapgaules? Juk dažniausiai kiti kaltina, kad nebesi savimi. Gal iš tikrųjų tai reiškia: esi nebe toks, kokio kiti tavęs pageidautų? Vadinasi, viskas veikiau tėra savotiškas karinis slaptažodis, padedąs apsiginti nuo gresiančių sukrėtimų, pridengtas graužatimi ir rūpinimusi tariama kito gerove?

Traukiniui artėjant prie Salamankos Gregorijus užmigo. O tada nutiko tai, ko dar nebuvo patyręs: pabudo tiesiog per alpulį. Jį užliejo klaidinąs nervingas jaudulys. Kilo grėsmė prasmegti į gelmę, ir jis mėšlungiškai įsikibo sėdynės ranktūrių. Užsimerkus pasidarė dar blogiau. Jis užsidengė rankomis veidą. Praėjo.

Viskas gerai.

Kodėl jis neskrido lėktuvu? Ryt anksti, po aštuoniolikos valandų, būtų buvęs Ženevoje, dar po trijų valandų — namie. Perpiet pas Doksiadą, o tas imtųsi tolesnių žygių.

Traukinys sulėtino greitį. SALAMANKA. Antra iškaba: SALAMANKA. Ištefanija Išpinoza.

Gregorijus atsistojo, nusikėlė lagaminą nuo bagažo lentynos ir įsitvėręs laikėsi, kol praėjo svaigulys. Peronu žingsniavo tvirtai, kad sutryptų jį apgaubusią oro pagalvę.

50

Kai vėliau prisimindavo savo pirmąjį vakarą Salamankoje, jam regėdavosi, kad jis valandų valandas, grumdamasis su svaiguliu, klūpčiodamas eina per katedras, koplyčias ir arkadas, nematydamas jų grožio, bet priblokštas tamsios galybės. Jis žvelgė į altorius, kupolus ir chorų suolus, prisiminimuose viskas kaipmat maišėsi, dukart pakliuvo į mišias ir galop atsisėdo pasiklausyti vargonų koncerto. Nenorėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nėra katedrų. Man reikia jų grožio ir taurumo. Man reikia jų kaip priešpriešos pasaulio prastumui. Trokštu, kad mane globtų rūsti bažnyčių vėsa. Man reikia įsakmios jų tylos. Reikia kaip priešpriešos bedvasiam kareivinių rėkalojimui ir dvasingiems bendražygių tauškalams. Trokštu klausytis svaiginančios vargonų muzikos, to nežemiško garsų srauto. Man jos reikia kaip priešpriešos rėksmingai, juokingai maršų muzikai.

Tai parašė septyniolikmetis Pradas. Jaunuolis, kuris liepsnojo. Jaunuolis, kuris netrukus su Žorže O’Keliu išvažiavo į Koimbrą, kur jiems tarsi priklausė visas pasaulis ir kur jis auditorijoje taisė klystančius profesorius. Jaunuolis, kuris dar net nenumanė apie atsitiktinumo bangomūšą, apie išsklaidytą lakųjį smėlį ir apie beviltiškumo pelenus.

Po kelerių metų tėvui Bartolomėjui jis parašė šias eilutes: Yra dalykų, kurie mums, žmonėms, pernelyg didūs: skausmas, vienatvė ir mirtis, taip pat grožis, taurumas ir laimė. Užtat mes susikūrėme religiją. Kas nutiks, jei jos neteksime? Tie dalykai vis tiek mums dar bus pernelyg didūs. O mums liks tik atskiro gyvenimo poezija. Ar jai pakaks stiprybės nešti mus?

Pro savo kambario langą viešbutyje Gregorijus matė senąją ir naująją katedras. Kai laikrodis mušdavo valandas, jis prieidavo prie lango ir žvelgdavo į apšviestus fasadus. Čia gyveno San Chuanas de la Kruzas. Florensė, kai rašė apie jį, buvo keliskart čia atvažiavusi. Su kitais studentais, tai jam nerūpėjo. Jis nemėgo, kai ji ir visi kiti svaičiodavo apie mistinius didžiojo poeto eilėraščius.

Apie poeziją nesvaičiojama. Ji skaitoma. Skaitoma liežuviu. Su ja gyvenama. Jaučiama, kai ji žmogų jaudina, keičia. Ji padeda tavo gyvenimui įgauti formą, atspalvį, skambesį. Apie tai nekalbama, juo labiau poezija neverčiama mokslinės karjeros patrankų mėsa.

Koimbroje jis svarstė, kad gal vis dėlto pražiopsojo savo galimą gyvenimą universitete. Suvokė: ne. Jis vėl pajuto, kaip sėdėdamas Paryžiaus COUPOLE restorane Berno tarme ir Berno žiniomis mala į miltus tuos niektauzas Florensės bendradarbius. Ne.

Paskui jis sapnavo, kaip Aurora šokdina jį ratu Silveiros virtuvėje pagal vargonų muziką, virtuvė plėtėsi, jis ėmė nerti stačiai žemyn ir pateko į sūkurį, prarado sąmonę ir atsibudo.

Pusryčių jis atėjo pirmas. Paskui patraukė į universitetą ir išklausė, kaip nueiti į Istorijos fakultetą. Ištefanijos Išpinozos paskaita turėjo būti po valandos; Isabel la Catôlica, Izabelė Katalikė.

Vidiniame universiteto kieme po arkadomis grumdėsi studentai. Gregorijus nesuprato nė žodžio jų trankios ispanų kalbos ir anksti nuėjo į auditoriją, šykščią, vienuoliškai taurią patalpą su apmušalais ir tribūna ant pakylos priekyje. Į auditoriją rinkosi studentai. Tai buvo didelė patalpa, bet visos vietos dar iki paskaitos pradžios jau buvo užimtos, o šonuose studentai susėdo ant grindų.

Nekenčiau tos žmogystos, ilgų juodų plaukų, siūbuojančios eigasties, trumpo sijono. Adriana ją pamatė tada, kai ji buvo dvidešimt penkerių metų mergina. Moteriai, kuri įėjo dabar, buvo apie šešiasdešimt. Jam prieš akis iškilo jos švytįs žvilgsnis, neįprasta, bene azijietės oda, užkrečiąs gundomas juokas, siūbuojanti eisena, ir jis tiesiog nenorėjo, kad visa tai išnyktų, negalėjo norėti, taip pasakė Žoau Esą apie Pradą.

Niekas negalėjo to norėti, mąstė Gregorijus. Dar ir šiandien. O ypač tada, kai girdėdavo ją kalbant. Jos balsas buvo žemas kimus altas, ispaniškus žodžius ji tarė švelniai kaip būdinga portugalams. Iš pat pradžių buvo išjungusi mikrofoną. Toks balsas būtų užpildęs katedrą. O jos žvilgsnis teikė viltį, kad paskaita niekuomet nesibaigs.

Iš to, ką ji kalbėjo, Gregorijus beveik nieko nesuprato. Klausėsi jos kaip muzikos instrumento, kai kada užsimerkęs, kai kada sutelkęs žvilgsnį į jos mostus: ranką, braukiančią nuo kaktos žilstelėjusius plaukus, kitą, laikančią sidabrinį rašiklį, o pabrėžiant žodžius ore nubrėžiančią liniją, alkūnę, kuria ji atsiremdavo į tribūną, abi ištiestas rankas, kai įsitverdavo tribūnos, pradėdama kalbėti apie naują dalyką. Mergina, anksčiau dirbusi pašte, mergina su neįtikėtina atmintim, saugančia visas Pasipriešinimo judėjimo paslaptis, moteris, nemėgusi, kai O’Kelis gatvėje apsikabindavo ją per liemenį, moteris, kuri priešais žydrąjį namą sėdosi prie vairo ir išvažiavo gelbėti savo gyvybės į pasaulio kraštą, moteris, nesutikusi, kad Pradas vežtųsi ją į kelionę, nusivylimas ir atstūmimas, sužadinę didžiausią ir skausmingiausią praregėjimą Amadėju gyvenime, suvokimą, jog galutinai pralaimėjo varžybas dėl palaimos, jausmą, kad sužėrėjęs jo gyvenimas užgeso ir pavirto į pelenus.