Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai Silveira vakare parėjo iš darbo namo, Gregorijus pasitiko jį vestibiulyje. Silveira sutriko ir prisimerkė:

— Išvažiuoji namo. — Gregorijus linktelėjo galvą. — Papasakok!

44

— Jei būtumėt davęs man laiko, būčiau padariusi iš jūsų portugalą, — pasakė Sesilija. — Nepamirškite, kai vėl būsite savo šiurkščioje gerklingoje šalyje: doce, suave, švelniai, be to, mes praleidžiame balsius. — Ji užsidengė žalia kaklaskare lūpas, jai kalbant kaklaskarė išsipūtė. Nusijuokė, pagavusi jo žvilgsnį. — Jums patinka šitaip, su skarele. Argi ne? — Ir smarkokai papūtė.

Padavė jam ranką:

— Jūsų neįtikėtina atmintis. Jau vien todėl jūsų nepamiršiu.

Gregorijus laikė jos ranką tol, kol buvo įmanoma. Jis abejojo. Galop išdrįso:

— Ar yra kokia nors priežastis, kad jūs...

— Kodėl aš visuomet apsirengusi žaliai? Taip, yra. Sužinosite, kai sugrįšite.

Quando voltares. Kai sugrįšite. Ji pasakė quando, ne se. Eidamas pas Vitorą Kutinju jis vaizdavosi, kas būtų, jei pirmadienio rytą vėl pasirodytų kalbų mokykloje. Koks būtų jos veidas. Kaip judėtų jos lūpos, kai pasakotų jam savo amžino žalumo priežastį.

— Que quer? 51 — po valandos paklausė lojantis Kutinju balsas.

Subirzgė durų spyna, senis nulipo laiptais, įsikandęs pypkę.

Valandėlę rausėsi atmintyje.

— Ah, c est vous 52 — ištarė paskui.

Ir šiandien dvokė senu maistu, dulkėmis ir tabaku, ir šiandien Kutinju vilkėjo nuskalbtais nenusakomos spalvos marškiniais.

Pradas. O consultôrio azul. Ar Gregorijus radęs tą žmogų?

Nežinau, kodėl tau jį atiduodu, bet taip jau yra, pasakė jam senis, anuomet dovanodamas Naująjį Testamentą. Gregorijus jį atsinešė. Knyga liko kišenėje. Net neužsiminė apie ją, nerado tinkamų žodžių. Intymumas apgaulingas ir netvarus kaip miražas, rašė Pradas.

Jis skubąs, pasakė Gregorijus ir padavė seniui ranką.

— Palaukite, — sušuko jam senis per kiemą. — Kai vėl tenai būsite, ar paskambinsite tuo numeriu? Numeriu ant kaktos?

Gregorijus neaiškiai mostelėjo ranka ir atsisveikino.

Jis nuvažiavo į Baixa, Žemutinį miestą, perėjo gatvių šachmatų lenta, kavinėje priešais O’Kelio vaistinę užkando vis laukdamas, kol rūkančio vaistininko figura pasirodys už durų stiklo. Ar norėjo dar kartą su juo pasikalbėti? Ar to norėjo ?

Visą rytą jis jautė, kad atsisveikindamas daro kažką ne taip. Kažko stinga. Dabar suprato. Nuėjo į fotoreikmenų parduotuvę ir nusipirko aparatą su teleobjektyvu. Kai vėl buvo kavinėje, prisitraukė duris, kur šmėžavo O’Kelis, ir prifotografavo visą juostą, nes dažniausiai pavėluodavo nuspausti mygtuką.

Dar kartą nuvažiavo prie Kutinju namo šalia Dos Prazeres kapinių ketindamas fotografuoti apgriuvusį, vijokliais apžėlusį pastatą. Prisitraukė artyn langus, bet senis nepasirodė. Galop numojęs ranka Gregorijus nuėjo į kapines, kur padarė Prado šeimos kapo nuotraukų. Netoli nuo kapinių vėl nusipirko juostų, o tada senu tramvajumi skersai visą miestą nudardėjo pas Marianą Esą.

Raudono aukso spalvos Assam arbata su stambiakristaliu cukrum. Didžiulės tamsios akys. Rusvi plaukai. Taip, pasakė ji, geriau, jei jis galėtų kalbėtis su gydytojais gimtąja kalba. Gregorijus nepapasakojo jai apie alpulį Koimbros bibliotekoje. Juodu šnekėjosi apie Žoau Esą.

— Jo kambarys kiek ankštokas, — pasakė Gregorijus.

Akimirką jos veidą aptemdė pyktis, bet ji tuoj susitvardė.

— Siūliau jam kitas prieglaudas, prabangesnes. Bet jis norėjo šitos. Turi būti kuklu, po viso to, kas buvo, turi būti kuklu, pasakė.

Gregorijus išėjo, nors arbatinis dar nebuvo tuščias. Verčiau būtų neprasitaręs apie Esos kambarį. Neprotinga elgtis taip, lyg po keturių popiečių Žoau jis būtų artimesnis už ją, nors pažinojo jį nuo mažumės. Lyg geriau jį suprastų. Neprotinga. Net jei tai ir tiesa.

Po pietų ilsėdamasis pas Silveirą, užsidėjo senus sunkius akinius. Akys jų nenorėjo.

Kai nuėjo prie Melodi namo, fotografuoti buvo per tamsu. Vis dėlto keliskart fotografavo, suveikė blykstė. Šiandien Melodi už apšviestų langų nesimatė. Mergaitė, tarytumei neliečianti žemės. Teisėjas išlipo iš automobilio, lazda sulaikė kitus automobilius, prasiskynė kelią pro klausytojus ir, nežiūrėdamas į dukterį su kepe, įmetė į atvirą smuiko dėklą saują monetų. Gregorijus pakėlė akis į kedrus, kurie Adrianai prieš pat tą akimirką, kai brolis dūrė į kaklą peiliu, pasirodė esą raudoni kaip kraujas.

Už lango Gregorijus pamatė vyrą. Nebereikėjo svarstyti, ar jam skambinti prie durų. Bare, kuriame jau kartą buvo, kaip ir andai išgėrė kavos ir surūkė cigaretę. Paskui užlipęs į pilies terasą įsiminė naktinės Lisabonos vaizdą.

O’Kelis kaip tik rakino vaistinę. Kai po kelių minučių jis išėjo į gatvę, Gregorijus sekė jam įkandin per tokį didelį nuotolį, kad šįkart tasai jo nepastebėtų. O’Kelis įsuko į gatvelę, kur buvo šachmatų klubas. Gregorijus grįžo atgal nufotografuoti apšviestos vaistinės.

45

Šeštadienio rytą Filipė nuvežė Gregorijų į licėjų. Juodu sukrovė stovyklavietės reikmenis, o Gregorijus nukabino nuo sienų Isfahano vaizdus. Paskui liepė vairuotojui išvažiuoti.

Buvo saulėta šilta diena, kitą savaitę prasidės balandis. Gregorijus atsisėdo ant apsamanojusių pagrindinių durų laiptelių. Sėdėjau ant šiltų samanotų pagrindinių laiptų ir mąsčiau apie įsakmų tėvo norą, kad turėčiau tapti gydytoju, taigi gebančiu išvaduoti iš skausmų tokius žmones kaip jis. Mylėjau jį už šitokį pasitikėjimą ir keikiau už slegiančią naštą,kurią man užkrovė jo jaudinamas troškimas.

Staiga Gregorijus pravirko. Nusiėmė akinius, nunarino galvą tarp kelių ir nesipriešindamas leido ašaroms lašėti ant samanų. Em vao, veltui, tapę bene mėgstamiausiais Prado žodžiais, pasakė Marija Žoau. Gregorijus juos ištarė ir pakartojo, lėtai, ėmė kartoti vis greičiau, kol žodžiai susiliejo tarpusavyje ir susimaišė su ašaromis.

Paskui jis užlipo į Prado klasę ir iš jos nufotografavo mergaičių mokyklą. Nuo mergaičių mokyklos nutraukė atvirkštinį vaizdą: langą, kuriame Marija Žoau matė saulės atspindžius Prado operos žiūronų stikluose.

Apie šias nuotraukas jis papasakojo Marijai Žoau, kai popiet sėdėjo jos virtuvėje. O paskui staiga pratrūko, prašneko apie alpulį Koimbroje, apie pamirštą Homero žodį ir apie tai, kad klaikiai bijo neurologo apžiūros.

Vėliau sėdėdami prie virtuvės stalo iš Marijos Žoau žodyno skaitė apie alpulį. Jį galėjo sukelti visai nepavojingos priežastys, Marija Žoau rodė jam sakinius, bedžiodama smilium, vertė juos, kartojo svarbius žodžius.

Auglys. Gregorijus tylėdamas parodė šį žodį. Taip, tikrai, pasakė Marija Žoau, bet jis privaląs paskaityti, kas dar apie jį rašoma, svarbiausia, kad esant augliui pasireiškia ne tik alpulys, bet ir sunkūs atrofijos požymiai, kokių jam juk nesą.

Ji džiaugiantis, tarė atsisveikindama, kad nusivežęs ją kelionėn į praeitį. Šitaip galėjusi patirti keistai sumišusius artumo ir svetimumo jausmus, jai sukylančius, kai prisimenanti Amadėju. Tada ji žengė prie spintos ir išėmė didelę dėžę raižytu viršum. Padavė jam antspauduotą voką su Prado užrašais apie Fatimą.

— Jau sakiau, kad jo neskaitysiu, — tarė. — Manau, jūs puikiai jį išsaugosite. Galų gale turbūt iš mūsų visų jūs vienintelis jį geriausiai pažįstate. Dėkoju jums už tai, kaip apie jį kalbate.