Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ar jie patenkinti savo gyvenimu, paklausė jis. Mundas, klasikinių kalbų specialistas iš Berno, pasaulio krašte klausė Galisijos žvejų, koks jų požiūris į gyvenimą. Gregorijus tuo mėgavosi, neapsakomai mėgavosi, džiaugsmas šia neįtikėtina padėtimi buvo sumišęs su nuovargiu, nenatūraliu pakilumu ir nepatirtu išlaisvėjimo jausmu.

Žvejai klausimo nesuprato, ir Gregorijus turėjo jį pakartoti dusyk darkyta ispanų kalba.

— Contento? — galop sušuko vienas iš žvejų. — Nieko kito mes nežinome!

Jie prajuko ir juokėsi, kol juokas galop pavirto į griausmingą kvatojimąsi, Gregorijus jiems pritarė taip smarkiai, kad jam iš akių paplūdo ašaros.

Vieną iš vyriškių jis apkabino per pečius ir pasuko jūros pusėn.

— Siempre derecho, mas y mas — nada! 50 — sušuko per vėjo gūsį.

— America! — sušuko vyriškis. — America!

Iš vidinės kišenės jis išsiėmė merginos mėlynais džinsais, auliniais batais ir kaubojiška skrybėle nuotrauką.

— Mi hija! — Mano dukra! Ir pamojavo jūros pusėn.

Kiti plėšė nuotrauką jam iš rankų.

— Quéguapa es! — Kokia daili, ėmė šaukti perrėkdami vienas kitą.

Gregorijus juokėsi, mostagavo rankomis ir juokėsi, kiti plojo jam per pečius, dešinį ir kairį, vėl dešinį, plojo šiurkščiai, Gregorijus svirduliavo, žvejai sukosi aplink, jūra sukosi aplink, vėjo švilpimas pavirto į švilpimą ausyse, jis vis garsėjo, paskui staiga visa išnyko viską prarijusioje tyloje.

Kai atsipeikėjo, gulėjo laive ant suolo, virš jo — išsigandę veidai. Jis atsisėdo. Skaudėjo galvą. Atstūmė degtinės butelį. Viskas gerai, pasakė, ir pridūrė: El fin dėl mundo! Jie su palengvėjimu nusijuokė. Jis paspaudė nuospaudomis nusėtas suskirdusias rankas, lėtai išsverdėjo iš laivo ir atsisėdo prie automobilio vairo. Nudžiugo, kad variklis kaipmat suburzgė. Žvejai, susikišę rankas į tepaluotų drabužių kišenes, lydėjo jį akimis.

Miestelyje jis išsinuomojo pensiono kambarį ir miegojo iki popiet. Tuo tarpu išsigiedrijo ir atšilo. Ir vis dėlto jis žvarbo, kai sutemus važiavo į kyšulį. Atsisėdęs ant uolos luito žiūrėjo, kaip vakaruose vis blanksta ir galop gęsta šviesos atspindžiai. O mar tenebroso. Juodos bangos griaudėdamos dužo, šviesios putos grėsliai šnypšdamos šlavė paplūdimį. Žodis neatsirado. Jis neatsirado.

Ar tasai žodis apskritai buvo? Galų gale plyšelis atsirado turbūt ne atmintyje, o prote? Kodėl žmogui ko nepasimaišė protas, nes pamiršo žodį, vienintelį žodį, pasitaikiusį tik vieną kartą? Gal ir dera kankintis, jei sėdi auditorijoje, laikai egzaminą raštu ar žodžiu. Bet stovint prieš šėlstančią jūrą? Juk juodi vandenys, toli priekyje susilieją su nakties dangumi, turėjo paprasčiausiai nusinešti tokius rūpesčius, smulkmeniškus, juokingus, jie galėjo kankinti tik nuovokos apie santykius visiškai netekusį žmogų.

Jis ilgėjosi namų. Užsimerkė. Be penkiolikos aštuntą nusileido nuo Bundesterasės ir nužingsniavo per Kirchenfeldo tiltą. Pro Ligoninės, Turgaus ir Mugės gatvelių galerijas nuėjo Lokio aikštės link. Iš katedros atsklido Kalėdų oratorija. Berne išlipo iš traukinio ir įžengė į savo butą. Nuėmė portugalų kalbos plokštelę nuo grotuvo ir padėjo į sandėliuką. Atsigulė ant lovos ir apsidžiaugė suvokęs: viskas kaip anksčiau.

Visai neįtikima, kad Pradas su Ištefanija Išpinoza buvo atvažiavę čionai. Labiau negu neįmanoma. Jokio ženklo, nė menkiausios smulkmenos.

Sužvarbęs, peršlapusia striuke Gregorijus nuėjo prie automobilio. Automobilis tamsoje regėjosi didžiulis. Kaip pabaisa, kuriuo niekas sveikas negalėjo grįžti į Koimbrą, juo labiau jis.

Priešais pensioną jis pamėgino ko nors užvalgyti, bet nieko neišėjo. Registratūroje paprašė kelių lapų popieriaus. Kambaryje atsisėdo prie nediduko stalo ir ėmė versti tai, ką buvo parašęs geografas musulmonas, į lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Tikėjosi, kad vedžiodamas graikiškas raides susigrąžins pamirštąjį žodį. Bet taip neatsitiko, atmintis liko nebyli ir tuščia.

Ne, šniokščianti jūros platybė nenuvertino žodžių prisiminimo ir užmiršimo reikšmės. Taip pat atskirų žodžių prisiminimo ir užmiršimo. Ne taip, visiškai ne taip. Vienintelis žodis tarp rišlių žodžių, vienintelis žodis tarp padrikų žodžių: nepermatomas, bežadis vanduo nepajėgė jų išjudinti, niekaip nepajėgė. Taip bus ir tada, jei visata staiga taptų nesuskaičiuojamų tvanų pasauliu, o iš jo dangaus be paliovos lytų. Jei visatoje būtų tiktai vienas vienintelis žodis, tai būtų ne žodis , bet jei vis dėlto jis būtų žodis, tai būtų galingesnis ir labiau švytįs nei visi tvanai už visų horizontų.

Pamažėle Gregorijus nusiramino. Prieš eidamas gulti pro langą pažiūrėjo žemyn į stovintį automobilį. Rytoj, išaušus, pajėgs važiuoti.

Pajėgė. Nusikamavęs ir įsibauginęs po neramaus miego vis važiavo nedideliais atstumais. Kai sustodavo, jam nuolat grįždavo nakties sapno reginiai. Jis apsilankė Isfahane, tasai buvo prie jūros. Miestas su minaretais ir kupolais, žvilgantis ultramarino ir aukso spalvomis, ryškėjo šviesaus horizonto fone, todėl Gregorijus išsigando, kai pažvelgęs į jūrą išvydo, kad ta juoda ir audringa šėlsta priešais dykumų miestą. Karštas sausas vėjas pūtė jam veidan drėgną sunkų orą. Pirmąkart jis susapnavo Pradą. Žodžių auksakalys nieko neveikė, jis tik buvo plačioje sapno arenoje, nekalbus ir kilmingas, ir Gregorijus, prispaudęs ausį prie didžiulio Adrianos magnetofono, mėgino išgirsti, kaip skamba jo balsas.

Prie Viana do Kastelo, prieš pat posūkį į Porto ir Koimbros autostradą, Gregorijus pajuto, kad pamirštasis žodis iš „Odisėjos“ sukasi jam ant liežuvio galo. Sėdėdamas prie vairo jis nevalingai užsimerkė iš paskutiniųjų stengdamasis neleisti, kad tasai vėl nugrimztų į užmarštį. Krūptelėjo nuo paklaikusio signalo. Paskutinę akimirką spėjo pasukti automobilį, nuskriejusį į priešingą eismo juostą, ir šitaip išvengti susidūrimo. Kitoje lenkti skirtoje atkarpoje jis sustojo ir ėmė laukti, kol kraujas smegenyse liausis skausmingai tvinksėjęs. Paskui lėtai judančiam sunkvežimiui iš paskos jis važiavo iki pat Porto. Automobilių nuomos punkto darbuotoja buvo nepatenkinta, kad jis užsimanė grąžinti automobilį čia, o ne Koimbroje. Tačiau ilgokai žiūrėjusi jam į veidą galop nusileido.

Kai traukinys pajudėjo Koimbros ir Lisabonos kryptimi, Gregorijus nusikamavęs atlošė galvą ant atramos. Mąstė apie tuos, su kuriais atsisveikins Lisabonoje. Tokia yra atsisveikinimo svariąja šio žodžio reikšme prasmė: kai abu žmonės prieš išsiskirdami sutaria, kokius juodu vienas kitą matė ir pažino, rašė Pradas laiške motinai. Atsisveikinti — vadinasi, atsisveikinti ir su savim: neatsisakyti savęs kito akyse. Traukinys važiavo visu greičiu. Ėmė nykti baimė avarijos, kurios jis per plauką išvengė. Iki Lisabonos nebenorėjo nieko daugiau galvoti.

Kaip tik tą akimirką, kai jam, klausantis vienodo ratų trinksėjimo, galop pavyko atsipalaiduoti, pamirštasis žodis staiga atsirado: geležinis šepetys valyti salės grindims. Ir dabar jis vėl prisiminė, kur tas žodis: „Odisėjoje“, 22-osios giesmės gale.

Kupė durys atsidarė, įėjęs atsisėdo jaunas vaikinas, jis išlankstė bulvarinį laikraštį didžiulėmis raidėmis. Gregorijus atsistojo, pasiėmė krepšį ir nuėjo iki pat traukinio galo, kur rado tuščią kupė.

Kai traukinys sustojo Koimbros stotyje, Gregorijus mąstė apie universitetą ant kalvos ir apie matininką, jo įsivaizdavimu, per tiltą einantį palinkusį į priekį žmogelį, nešiną senoviniu gydytojo lagaminėliu, su pilku darbiniu chalatu, svarstantį, kaip jam priversti pilyje ant kalno gyvenančius žmones įsileisti jį vidun.