Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Galime būti tikri, kad mirties patale, suvesdami paskutines sąskaitas, suvoksime — ir tai bus kartu lyg kalio cianidas, — jog per daug, gerokai per daug jėgų ir laiko išeikvojome pykdami ir keršydami kitiems bejėgiškų šešėlių vaidinimais, apie juos žinojome tik mes vieni, nes kentėme juos neveiksnūs. Kaip galime ištaisyti šią paskutinę sąskaitą? Kodėl tėvai, mokytojai ir kiti auklėtojai niekuomet su mumis apie tai nekalbėjo? Kodėl net neužsiminė apie tokį be galo reikšmingą dalyką? Nedavė jokio kompaso, juk jis būtų mums pagelbėjęs veltui nešvaistyti savo sielos tuščiam naikinančiam pykčiui?

Gregorijus ilgai gulėjo negalėdamas užmigti. Retsykiais atsikeldavo ir prieidavo prie lango. Aukštutinis miestas su universitetu ir varpinės bokštu dabar, po vidurnakčio, regėjosi tuščias, šventas, be to, ir kiek grėsmingas. Jis įsivaizdavo matininką, veltui laukiantį, kol bus įleistas į šį paslaptingą rajoną.

Padėjęs galvą ant pagalvių kalno Gregorijus vėl perskaitė sakinius, kuriais Pradas atsivėrė ir atsiskleidė labiau nei visais kitais: Kai kada išsigandęs mąstau: traukinys gali bet kada nuslysti nuo bėgių. Taip, ši mintis mane dažniausiai išgąsdina. Bet retomis, balta šviesa nutvilkančiomis, akimirkomis ji perveria mane kaip palaimingas žaibas.

Gregorijus nežinojo, iš kur atsirado tas vaizdas, bet staiga jis išvydo gydytoją portugalą, apie poetinį mąstymą svajojantį kaip apie rojų, sėdintį tarp arkados kolonų vidur vienuolyno, tapusio nebylia prieglauda visiems, nuslydusiems nuo bėgių. Jis nuslydo nuo bėgių, kai žioruojanti, stulbinamai galinga jo iškankintos sielos lava sudegino ir nusinešė viską, kas jame buvo vergiška ir prisiverstina. Jis nuvylė visų lūkesčius ir sulaužė visus tabu, todėl ir patyrė palaimą. Galų gale jam davė ramybę sulinkęs tėvas teisėjas, švelni garbėtroškos motinos diktatūra ir visą gyvenimą nepakeliamai dėkinga sesuo.

Pagaliau ir jis pats davė sau ramybę. Liovėsi ilgėtis gimtinės. Jam nebereikėjo Lisabonos ir žydros saugumo spalvos. Dabar, kai galutinai atsidavęs vidiniams srauniems potvyniams susiliejo su jais, nebebuvo kam statyti apsauginio pylimo. Jau nekliudė pats sau, tad galėjo keliauti netgi į patį pasaulio kraštą. Galop per apsnigtas Sibiro stepes galėjo keliauti į Vladivostoką ir kaskart sutrinksint ratams nebegalvoti, kad vis labiau tolsta nuo savo žydrosios Lisabonos.

Saulė įspindo į vienuolyno sodą, kolonos ėmė vis labiau šviesėti, pagaliau visai išbalo, liko tik švytinti gelmė, Gregorijus netekęs pusiausvyros ėmė į ją kristi.

Jis krūptelėjo, svirduliuodamas nuėjo į vonią ir nusiprausė veidą. Tada paskambino Doksiadui. Graikas paprašė nupasakoti svaigulį su visomis smulkmenomis. Paskui valandėlę tylėjo. Gregorijus juto, kaip jį apima baimė.

— Gali būti kas tik nori, — galų gale tarė graikas ramiu gydytojo balsu. — Dauguma tokių ligų nepavojingos, jas įmanoma greitai įveikti. Tik reikia tyrimų. Portugalai juos sugeba atlikti ne blogiau už mus. Bet nujaučiu, kad turėtumėt grįžti namo. Šnekėtis su gydytojais gimtąja kalba. Baimė ir svetima kalba — nesuderinami dalykai.

Kai Gregorijus galop užmigo, už universiteto ryškėjo pirmieji aušros spinduliai.

43

Čia yra trys šimtai tūkstančių tomų, pasakė gidė, ir smailūs jos batų kulniukai nukaukšėjo marmurinėmis Jono bibliotekos grindimis. Gregorijus atsiliko ir apsidairė. Nieko panašaus dar nebuvo matęs. Auksu ir tropikų medžiu išmuštos patalpos, sujungtos arkomis, beveik triumfo arkomis, virš jų karaliaus Jono V, įkūrusio šią biblioteką aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, herbas. Barokinės lentynos su emporomis ant grakščių kolonų. Jono V portretas. Raudonas kilimas, dar labiau stiprinąs prašmatnybės įspūdį. Kaip pasakoje.

Homeras, „Iliada“ ir „Odisėja“ keletas prabangiai įrištų leidinių, lyg kokie šventi raštai, Gregorijaus žvilgsnis nuslydo toliau.

Po valandėlės susivokė, kad žvilgsnis per lentynas slenka nieko neįsidėmėdamas. Jo mintys liko prie Homero. Greičiausiai nuo šių minčių daužėsi širdis, bet jis nesusigaudė, kokios tos mintys. Gregorijus pasitraukė į kampą, nusiėmė akinius ir užsimerkė. Gretimoje salėje išgirdo šaižų gidės balsą. Delnais užsispaudęs ausis sutelkė dėmesį į kurčią tylą viduje. Slinko sekundės, jis juto, kaip tvinksi kraujas.

Taip. Tai, ko jis nevalingai ieškojo, buvo žodis, Homero pavartotas vienintelį kartą. Lyg kažkas jam už nugaros, pasislėpęs atminties užkulisiuose, būtų norėjęs patikrinti, ar jo atmintis vis dar tokia pat puiki. Jis kvėpavo trūksmingai. Žodžio neprisiminė. Neprisiminė.

Gidė su grupe perėjo per salę, žmonės erzeliavo. Gregorijus prasibrovė pro juos į pačią patalpos gilumą. Girdėjo, kaip užsidarė bibliotekos durys ir spynoje pasisuko raktas.

Besidaužančia širdžia nubėgęs prie lentynos jis pasiėmė „Odisėją“. Senų perdžiūvusių odinių viršelių aštrūs kampai įsirėžė jam į delnus. Jis karštligiškai vartė knygą, pūsdamas į orą dulkes. Tenai, kur jis tikėjosi rasti, žodžio nebuvo. Jo tenai nebuvo.

Jis pamėgino alsuoti ramiai. Pajuto atplūstantį ir vėl nutolstantį svaigulį, lyg jį smelktų ūkas. Gregorijus mintyse nuosekliai perkratė visą epą. Visas kitas tekstas buvo kaip ant delno. Bet po šių pratybų susvyravo ir tariamas tikrumas, paskatinęs paieškas. Ėmė siūbuoti grindys, tik šįkart ne dėl to, kad svaigo galva. Ar jis padarė pačią šiurkščiausią klaidą, — gal tai buvo „Iliada“? Paėmė knygą nuo lentynos ir nieko nemąstydamas ėmė vartyti. Ranka vartė abejingai ir mechaniškai, tikslas grimzdo vis giliau į užmarštį. Gregorijus pajuto, kaip jį apsiautė oro pagalvė, pamėgino atsispirti, ėmė mostaguoti rankomis, knyga iškrito, jam pakirto kelius, ir jis pamažėle bejėgiškai susmuko ant grindų.

Kai atsipeikėjo, vargais negalais ėmė ieškoti akinių, šie gulėjo ranka pasiekiami ant grindų. Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Praėjo ne daugiau kaip penkiolika minučių. Sėdomis nugara atsišliejo į sieną. Ėjo minutės, o jis tiktai kvėpavo džiaugdamasis, kad nesusižeidė ir akiniai liko sveiki.

O tada ūmai jį apėmė panika. Ar šis pamiršimas reiškia pradžią? Ar tai pirma mažutė užmaršties sala? Ar ji didės, ar prie jos prisidės kitos? Mes esame užmaršties rieduliai, kažkur parašė Pradas. O jei dabar jį užgrius ta riedulių lavina ir nusineš visus brangius žodžius? Susiėmęs galvą didelėmis plaštakomis Gregorijus suspaudė ją, lyg taip galėtų sukliudyti, kad dingtų daugiau žodžių. Daiktas po daikto apžvelgė akiplotį, pavadindamas kiekvieną vardu, pirmiausia tarmiškai, paskui literatūrine kalba, prancūziškai, angliškai, galop portugališkai. Nė vienas žodis nebuvo išnykęs, pamažėle jis nusiramino.

Kai buvo atrakintos durys kitai grupei, jis laukė kampe, nutaikęs progą įsimaišė tarp žmonių, o paskui išsmuko pro duris. Koimbrą gaubė ryškiai mėlynas dangus. Priešais kavinę lėtais gurkšneliais atsigėrė ramunėlių arbatos. Skrandis atsipalaidavo, Gregorijus galėjo užkąsti.

Šiltoje kovo saulėje gulinėjo studentai. Vyras ir moteris, stipriai apsiglėbę, staiga ėmė kvatotis, numetė cigaretes, lanksčiais grakščiais judesiais pakilo ir ėmė šokti, taip lengvai ir laisvai, lyg būtų besvoriai. Gregorijus pajuto, kaip jį pagavo prisiminimų tėkmė, ir atsidavė jai. Staiga iškilo scena, kurios nebeprisiminė ištisus dešimtmečius.

Be klaidų, bet trupučiuką negrabiai, pasakė lotynų kalbos dėstytojas, kai Gregorijus auditorijoje vertė iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Gruodžio popietė, krinta snaigės, elektros šviesa. Vypsančios merginos. Šiek tiek žaismingiau! — pridūrė tas vyras su peteliške ir raudona kaklaskare ant švarko. Gregorijus suole pajuto visą kūno svorį. Jam judant suolas girgždėjo. Kol buvo kviečiami kiti, jis sėdėjo kaip apkvaitęs.