Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kupė išdėlioti tvarkaraščiai. Noriu pasižiūrėti, kur sustosime. Puslapiai tušti. Stotyse, kur sustojame, nėra iškabų su vietovių pavadinimais. Laukią žmonės smalsiai žvilgčioja į traukinį. Stiklai apsitraukę nuo dažnos darganos. Mąstau: jie iškreipia vidaus vaizdą. Staiga mane apima poreikis viską sutvarkyti. Langas užstringa. Rėkiu iki užkimštu. Kiti pasipiktinę beldžia į sieną. Už stoties tunelis. Jis užgniaužia man kvapą. Kai išvažiuojame iš jo, spėlioju, ar iš tikrųjų buvome sustoję.

Ką galima veikti kelionės metu? Sutvarkyti kupė. Pritvirtinti daiktus taip, kad jie nedzingsėtų. Paskui susapnuoju, kad sustiprėjęs vėjas išstumia stiklą. Pro langą išskrenda viskas, ką buvau šiaip ne taip sutvarkęs. Apskritai per šią begalinę kelionę daug sapnuoju, sapnuoju traukinius, į kuriuos pavėlavau, melagingas nuorodas tvarkaraštyje, stotis, išnykstančias ore, kai į jas įvažiuoji, geležinkelininkus ir stočių prižiūrėtojus su raudonomis kepurėmis, staiga pakimbančius erdvėje. Kai kada miegu vien iš pasidygėjimo. Miegoti yra pavojinga, retai kada pabundu atsigavęs ir džiaugiuosi pokyčiais. Paprastai pabudęs sutrinku nuo to, ką pamatau, tiek vidujai, tiek išoriškai.

Kai kada išsigandęs mąstau: traukinys gali bet kada nuslysti nuo bėgių. Taip, ši mintis mane dažniausiai išgąsdina. Bet retomis, balta šviesa nutvilkančiomis akimirkomis ji perveria mane kaip palaimingas žaibas.

Atsibudęs pamatau tolstančius kitų pasaulius. Kai kada jie pašėliškai lekia, taigi bemaž nespėju prisitaikyti prie jų nuotaikų ir veržlių nesąmonių, o kai kada slenka kankinamai lėtai, tai vis dėl jų vienodų kalbų ir darbų. Džiaugiuosi, kad tarp jų ir manęs yra stiklas. Taip sužinau jų norus ir ketinimus, o jie negali nekliudomi manęs apšaudyti. Džiaugiuosi, kai traukinys įsibėgėja ir jie išnyksta. Kitų norai: ką mes su jais darytume, jei jie mus pasiektų?

Prispaudžiu kaktą prie kupė lango ir iš visų jėgų susikaupiu. Norėčiau vieną vienintelį kartą suvokti, kas dedasi lauke. Iš tikrųjų suvokti. Taip, kad suvokimas išnyktų ne iškart. Nepasiseka. Viskas vyksta pernelyg greit, nors traukinys atviram ruože. Nauji įspūdžiai užgožia buvusius. Atmintis įkaista, sulaikęs kvapą stengiuosi iš lekiančių vaizdų sudėlioti tariamai suprantamą buvusį vyksmą. Ištisai nespėju, nors dėmesys šviesos greičiu lekia iš paskos. Visuomet vėluoju. Visuomet žvelgiu pavymui. Niekad nesu šalia. Net ir tada, kai naktį lango stiklas atspindi kupė vidų.

Mėgstu tunelius. Jie simbolizuoja viltį: kada nors vėl nušvis. Jeigu bus ne naktis.

Kai kada kupė sulaukiu svečių. Nežinau, kaip tai įvyksta, kai kupė durys užsklęstos ir užantspauduotos, bet taip jau yra. Dažniausiai jie apsilanko ne laiku. Tai žmonės iš dabarties, neretai ir iš praeities. Ateina ir išeina kada tinkami, jie manęs nepaiso ir man trukdo. Turiu su jais kalbėtis. Viskas laikina, smulkmeniška, skirta užmarščiai, juolab pokalbiai traukinyje. Kai kurie svečiai dingsta be pėdsakų. Kiti palieka lipnius ir dvokiančius, niekaip neišvėdinamus, pėdsakus. Tada norėčiau išplėšti visą kupė įrangą ir pakeisti nauja.

Kelionė ilga. Būna dienų, kai trokštu, kad ji nesibaigtų. Taip būna retai, tos dienos man brangios. Būna kitų, kai džiaugiuosi žinodamas, kad priartės ir paskutinis tunelis, o jame traukinys sustos visam laikui.

Buvo vėlyva popietė, kai Gregorijus išlipo iš traukinio. Išsinuomojo kambarį viešbutyje anapus Mondego, iš kur atsivėrė senamiesčio ant Alkasuvos kalvos vaizdas. Šilta paskutinių saulės spindulių šviesa nuauksino didingus, viską aplink pranokstančius universiteto pastatus. Ten aukštai, vienoje iš stačių siaurų gatvelių, Pradas ir O’Kelis gyveno Republica, viename iš studentų bendrabučių, pastatytų viduramžiais.

— Jis nenorėjo gyventi kitaip nei visi, — pasakė Marija Žoau, — nors kartais triukšmas gretimuose kambariuose varydavo jam neviltį, prie to jis buvo nepratęs. Bet šeimos turtas, sukauptas stambiųjų žemvaldžių kartų, kai kada jį sunkiai slėgė. Du žodžiai kaip jokie kiti išpildavo jam veidą karščiu: colonia ir latijundiario. Tada jis atrodydavo lyg pasirengęs šauti.

Kai jį aplankiau, buvo apsirengęs itin nerūpestingai. Kodėl jis, kaip kiti medicinos studentai, nenešiojąs geltono fakulteto kaspino, paklausiau. „Juk žinai, kad nemėgstu uniformų, bjaurėjausi net licėjaus kepuraite“, — atsakė jis.

Kai turėjau grįžti ir mudu stovėjome prie stoties, perone pasirodė studentas su tamsiai mėlynu literato kaspinu.

Pasižiūrėjau į Amadėju. „Tai ne tas kaspinas, — pasakiau, — tai geltonas kaspinas. Mielai nešiotumei mėlyną .“ — „Juk žinai, — tarė jis, — kad nemėgstu, kai mane permato kiaurai. Atvažiuok dar. Prašau.“

Jis savaip sakydavo porfavor 47 — būčiau trenkusis į pasaulio kraštą, kad tik išgirsčiau.

Lengva buvo rasti tą gatvelę, kur kadaise gyveno Pradas. Gregorijus pažvelgė į bendrabučio koridorių ir palypėjo aukštyn laiptais. Koimbroje, kai regėjos, kad mudviem priklauso visas pasaulis. Taip aną metą nusakė Žoržė. Taigi šiame name juodu su Pradu surašė tai, kuo grįstas žmonių lojalumas, lealdade. Sąraše nebuvo žodžio „meilė“. Geismas , palankumas , saugumas. Jausmai, kurie anksčiau ar vėliau išnyksta. Tveria vien lojalumas. Valia, ryžtas, sielų bendrystė. Tai, kas susitikimų atsitiktinumą ir atsitiktinius jausmus paverčia būtinybe. Amžinybės dvelksmas, tiktai dvelksmas, bet vis tiek, sakydavo Pradas. Gregorijui prieš akis iškilo O’Kelio veidas. Jis klydo. Mes abu klydome, ištarė jis lėtai, kaip kalba įkaušę.

Universitete Gregorijus iškart labiausiai panoro nueiti į Jono biblioteką ir į Didžiąją Aulą, tas patalpas, dėl kurių Pradas vis čionai važiuodavo. Bet ten galėjai patekti tik tam tikromis valandomis, o jos jau buvo praėjusios.

Atidaryta buvo tik San Migelio koplyčia. Gregorijus joje buvo vienas ir apžiūrėjo pribloškiamo grožio barokinius vargonus. Trokštu klausytis svaiginančios vargonų muzikos, šio nežemiško garsų srauto. Man jos reikia kaip priešpriešos rėksmingai, juokingai maršų muzikai, savo kalboje pasakė Pradas. Gregorijus prisiminė, kokiomis progomis lankydavosi bažnyčioje. Pasirengimas konfirmacijai, tėvų laidotuvės. Tėve mūsų... Kaip abejingai, be jokio džiugesio, miesčioniškai skambėjo ši malda! Ir visa tai, mąstė jis, neturėjo nieko bendro su išskirtiniu graikiško ir hebrajiško teksto poetiškumu. Nieko, iš tiesų visiškai nieko!

Gregorijus krūptelėjo. Nevalingai smogė kumščiu į klauptą ir dabar droviai apsidairė, bet vis dar buvo vienas. Jis atsiklaupė ir padarė taip, kaip darydavo Pradas, mėgdžiodamas tėvą sulinkusia nugara: pamėgino įsivaizduoti, kokia ta laikysena iš vidaus. Jas reikėtų išplėšti, pasakė Pradas, kai su tėvu Bartolomėju ėjo pro klausyklas. Šitoks pažeminimas!

Kai Gregorijus atsitiesė, koplyčia sukosi aplink pašėlusiu greičiu. Jis įsikibo klaupto ir luktelėjo, kol visa tai liovėsi. Paskui lėtai nuėjo koridoriais lenkiamas skubančių studentų ir įžengė į vieną auditoriją. Sėdėdamas paskutinėje eilėje iš pradžių apmąstė paskaitą apie Euripidą, anuomet per ją taip ir neišdrįso išrėžti docentui savo nuomonės. Paskui jo mintys nukeliavo atgal prie paskaitų, lankytų studijuojant. Ir pagaliau jam prieš akis iškilo studentas Pradas, auditorijoje studijavęs ir užduodavęs kritiškus klausimus. Žymūs, apipilti apdovanojimais profesoriai, savos srities žinovai, pasijusdavo jo bandomi, pasakė tėvas Bartolomėjas. Tačiau Pradas sėdėjo čia ne kaip pasipūtęs visažinis studentas. Jis pats gyveno abejonių skaistykloje, kamuojamas baimės, kad gali ką nors praleisti. Tai atsitiko Koimbroje, kai auditorijoje sėdėdamas ant kieto suolo suvokiau: aš negaliu išlipti.