Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— O elgeta? — paklausė Esą. — Ar gali būti orus elgeta?

— Turbūt, jei jo istorija priverstinė, tokia, kokios jis negalėjo išvengti. Ir jei jis lieka savimi. Išlieka pats savimi, — pasakė Gregorijus.

Išlikti pačiam savimi — ir tai esąs orumas. Taip žmogus galįs oriai pakelti viešą sudorojimą. Galilėjus. Liuteris. Taip pat ir tas, kuris nusikaltęs atsispyrė pagundai tai neigti. To negeba politikai. Nuoširdumas, drąsa būti nuoširdžiam. Kitiems ir pačiam sau.

Gregorijus nutilo. Ką mąstai, sužinai tik tada, kai ištari balsu.

— Bjauru, — pasakė Esą, — ypatingai bjauru pasidaro tada, kai sutinki ką nors, kas be paliovos meluoja. Gal šis bjaurumas ir yra orumo stoka. Mokykloje sėdėjau šalia mokinio, lipnias rankas šluostydavusio į kelnes taip ypatingai, dar ir dabar matau: lyg iš tikrųjų nesišluostytų. Jis norėjo tapti mano draugu. Nieko neišėjo. Ne tik dėl kelnių. Jis buvo apskritai toks.

Net ir atsisveikinant ar atsiprašant svarbu orumas, pridūrė jis. Kai kada Amadėju kalbėdavęs apie tai. Jam ypač rūpėjęs skirtumas tarp to, kai atleisdamas neatimi iš kito žmogaus orumo, ir to, kai atimi. Negalima atleisti, reikalaujant nusižeminti, sakydavęs jis. Ne taip, kaip Biblijoje, kur turi save laikyti Dievo ir Jėzaus tarnu. Tarnu! Tenai taip parašyta!

— Iš įniršio jis kartais pabaldavo, — pasakė Esą. — O paskui kalbėdavo apie nusižeminimą, Naujajame Testamente jis siejamas su mirtimi. Mirti oriai — tai mirti pripažinus faktą, kad tai jau pabaiga. Ir atsispirti bet kokiam nemirtingumo kičui. Per Žolinę jo priimamasis būdavo atdaras, jis dirbdavo daugiau negu kasdien.

Težo upe Gregorijus parplaukė į Lisaboną. Taigi supratę, kad visi mūsų veiksmai ir jausmai tėra lakusis smėlis... O kaip dėl orumo?

42

Pirmadienio rytą Gregorijus traukiniu nuvažiavo į Koimbrą, į miestą, kur Pradas gyveno kankinamas abejonės, jog gal baisiai klydo studijuodamas mediciną, nes juk pirmiausia pakluso tėvo norui ir nepaisė savęs paties. Vieną dieną jis nuėjo į seniausią miesto prekybos centrą ir pavogė jam visiškai nereikalingų prekių. Nors išgalėjo savo draugui Žoržei padovanoti įrengtą vaistinę. Gregorijus mąstė apie jo laišką tėvui ir gražuolę vagilę, Diamantiną Esmeraldą Ermelindą, Prado vaizduotė skyrė jai vaidmenį, kad atkeršytų už tėvo nuteistą vagilę.

Išvažiuodamas jis paskambino Marijai Žoau ir paklausė, kurioje gatvėje anuomet gyveno Pradas. Išsisuko nuo jos klausimo, duoto rūpinantis, kaip jo svaigulys. Šįryt jam dar nė karto nesvaigo galva. Bet kažkas pasikeitė. Tarytumei būtų priverstas įveikti plonutę, lengvai praduriamą oro pagalvėlę, kad galėtų liestis daiktų. Tą oro sluoksnį kurį reikėjo pradurti, jis būtų jutęs kaip apsauginį apvalkalą, jei nebūtų blėsčiojančios baimės, kad pasaulis anapus nesulaikomai tolsta. Lisabonos perone jis žvaliai mynė iš vieno galo į kitą, norėdamas įsitikinti, kad vis dar jaučia akmens kietumą. Tai padėjo, ir kai atsisėdo tuščioje traukinio kupė, buvo apsiraminęs.

Šį kelią Pradas važiavo galybę kartų. Marija Žoau telefonu kalbėjo apie jo aistrą geležinkeliui, ją minėjo ir Žoau Esą, kai pasakojo, kad išmanydamas visa tai – pamišėliška meilė geležinkeliui, — gelbėjo gyvybę Pasipriešinimo kovotojams. Jį ypač žavėjęs iešmo perkėlimas. Marija Žoau pabrėžė kitą dalyką: kelionę traukiniu kaip vaizduotės galios srautą, kaip judėjimą, kai vaizduotei srūvant žmogui atsiverią uždarų sielos kertelių vaizdai. Rytinis pokalbis su ja užsitęsė ilgiau nei tikėjosi, tas keistas brangus artumas, atsiradęs vakar, kai paskaitė jai iš Biblijos, liko, Gregorijus vėl išgirdo O’Kelio žodžius ir atodūsį: Marija, Dieve, taip, Marija. Praėjo vos para nuo tada, kai ji atidarė duris, ir jam buvo visiškai aišku, kodėl Pradas mintis, kurias laikė pavojingiausiomis, užrašė jos virtuvėje ir niekur kitur. Kodėl? Dėl to, kad ji nebijojo? Ar dėl įspūdžio, kad priešais tave — moteris, radusi būdą atsiriboti iš vidaus ir būti nepriklausoma, — tai, apie ką Pradas galėjo tik svajoti?

Telefonu juodu šnekėjosi taip, lyg vis dar tebesėdėtų licėjuje, jis — prie senjoro Korteso rašomojo stalo, ji — krėsle, apsisupusi kojas apklotu.

— O dėl kelionių, tai jis buvo keistai dvilypis, — pasakė ji. — Norėdavo išvažiuoti, ir vis toliau, nuklysti į erdves, kurias jam atverdavo vaizduotė. Bet vos išvykdavo iš Lisabonos, jį apimdavo ilgesys, siaubingas ilgesys, negalėjai žiūrėti. „Na taip, Lisabona graži, bet...“, — sakydavo jam žmonės.

Jie nesuprasdavo, kad iš tikrųjų svarbu būdavo ne Lisabona, o jis, Amadėju. Mat jis ilgėjosi ne to, ką pažinojo ir mylėjo. Tai buvo kur kas didesnis ilgesys, susijęs su jo esme: troškimas pabėgti už tvirtų išbandytų vidinių pylimų, saugojusių jį nuo jo sielos pavojingos bangomūšos ir klastingų povandeninių srovių. Buvo patyręs, kad tie vidiniai pylimai tvirčiausi tada, kai jis būna Lisabonoje, pas tėvus, licėjuje, o ypač žydrajame priimamajame. Žydra man yra saugumo spalva, sakydavo.

Jam buvo svarbiausia apsisaugoti pačiam nuo savęs, štai todėl jo gimtinės ilgesį visuomet atmiešdavo baimė ir nelaimės nuojauta. Kai šitie jausmai jį užplūsdavo, viskas vykdavo žaibiškai, tada jis kaipmat nutraukdavo kelionę ir bėgdavo namo. Fatima dažnai nusivildavo, kai taip atsitikdavo!

Marija Žoau patylėjo, o paskui pridūrė:

— Gerai, kad ji nesuprato, koks tas ilgesys. Antraip būtų turėjusi manyti: „Aš nesugebu išsklaidyti jo, bijančio paties savęs, baimės.“

Gregorijus atsivertė Prado knygą ir kelintąkart perskaitė tekstą, kuris kaip niekas kitas jam regėjosi esąs visko raktas.

ESTOU A VIVER EM MIM PRÔPRIO COMO NUM COMBOIO A ANDAR. AŠ GYVENU SAVYJE KAIP VAŽIUOJANČIAME TRAUKINYJE. Aš įsėdau ne laisva valia, negalėjau rinktis ir nežinau kelionės tikslo. Seniai seniai vieną dieną pabudęs savo kupė pajutau, kad važiuoju. Tai mane sujaudino, klausiausi ratų trinksėjimo, atkišęs galvą švilpiančiam vėjui, ir mėgavausi pro mane greitai lekiančiais daiktais. Troškau, kad traukinys niekados nesiliautų važiavęs. Nieku gyvu nenorėjau, kad jis kur nors sustotų visam laikui.

Tai atsitiko Koimbroje, kai auditorijoje sėdėdamas ant kieto suolo suvokiau: aš negaliu išlipti. Negaliu pasukti bėgių ir pakeisti krypties. Ne aš lemiu greitį. Nematau garvežio ir neįžiūriu, kas jį vairuoja, ar mašinistas atrodo esąs patikimas žmogus. Nežinau, ar jis teisingai supranta ženklus ir ar pastebės, jei iešmas bus nukreiptas ne ten. Negaliu pereiti į kitą kupė. Matydamas, kaip koridoriumi prošal eina žmonės, svarstau: gal jų kupė visiškai kitokios nei maniškė. Bet negaliu nueiti ir pasižiūrėti, konduktorius, nors niekados nesu jo matęs ir niekados nepamatysiu, užsklendė ir užantspaudavo kupė duris. Atsidarau langą, smarkiai išsisveriu pro jį ir pamatau, kad kiti elgiasi taip pat. Traukinys daro lėtą posūkį. Paskutiniai vagonai tebėra tunelyje, o pirmieji į jį lenda. Gal traukinys važiuoja ratu, visąlaik, bet niekas to nepastebi, net ir mašinistas? Nenutuokiu, kokio ilgumo šitas traukinys. Matau, kaip ir visi kiti ištempia kaklus, kad ką nors pamatytų ir suprastų. Sveikinuosi, bet vėjas nupučia mano žodžius šalin.

Šviesa kupė keičiasi, bet keičiasi ne mano valia. Saulė ir debesys, prietema ir vėl prietema. Lietus, sniegas, audra. Šviesa palei lubas blanki, pasidaro ryškesnė, lyg slystąs spindulys, ima mirkčioti, užgęsta, vėl įsižiebia, tai spingsulė, šviestuvas, ryškiaspalvė neoninė lempa, viskas kartu. Šildymas nepatikimas. Gali pliskinti per karščius, o per šalčius išsijungti. Kai paspaudžiu jungiklį, kažkas trakšteli, klapteli, bet niekas nepasikeičia. Keista, ir paltas mane šildo ne visąlaik vienodai. Lauke viskas tarytumei teka įprastine protinga vaga. Gal taip yra ir kitose kupė? Kad ir kaip ten būtų, maniškėje viskas klostosi kitaip nei tikėjausi, visiškai kitaip. Ar konduktorius girtas? Pamišęs? Šėtoniškas sukčius?