Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Bet nepapasakojau, koks nelaimingas Amadėju buvo Koimbroje. Mat jis abejojo savo, kaip gydytojo, ateitimi. Gal tik nusileido tėvo norui, nepaisydamas savo paties troškimų?

Jis apsivogė pačiame seniausiame miesto prekybos centre, ko neįkliuvo, o paskui jį ištiko nervų priepuolis. Aplankiau jį. „Priežastį žinai?“ — paklausiau. Jis linktelėjo galvą. Man to niekad nepaaiškino. Bet manau, kad tai susiję su tėvu, teismu ir nuosprendžiu. Savaip bejėgiškas paslėptas maištas. Ligoninės koridoriuje sutikau O’Kelį. „Bent būtų nugvelbęs ką nors vertinga! — tepasakė tasai. — Koks šlamštas!“ Nežinau, ar jis man tą akimirką patiko, ar ne. Dar ir šiandien nežinau.

Priekaištas, kad Amadėju negeba įsijausti, anaiptol nebuvo pagrįstas. Kaip dažnai man matant Amadėju susiriesdavo kaip sergąs Bechterevo liga ir vaikščiodavo, kol mėšlungis sutraukdavo nugarą! Norėdavo iš tiesų likti susuktas, ištiesęs priekin galvą kaip paukštis, sukandęs dantis. „Nežinau, kaip jis tai ištveria, — sakydavo. — Ne tik skausmus. Pažeminimą!“

Jei jam kur ir stigo vaizduotės, tai mąstant apie motiną. Juodviejų santykiai man taip ir liko paslaptis. Daili, išpuoselėta, bet neįspūdinga moteris. „Taip, — sakydavo jis, — taip. Taip ir yra. Niekas nepatikėtų.“ Jis ją kaltino dėl tiekos dalykų, kad tai negalėjo būti tiesa. Jai nepavykstą atsiriboti; ji įnirtingai dirbanti; persitempianti; nesugebanti šokti ir žaisti. Visa tai neva susiję su ja ir švelniu jos valdingumu. Bet apie tai negalėjai su juo pasikalbėti. „Nenoriu kalbėti, noriu įtūžti! Paprasčiausiai įtūžti! Furioso! Raivoso!

Sutemo. Marija Žoau važiavo įjungusi žibintus.

— Ar pažįstate Koimbrą? — paklausė ji.

Gregorijus papurtė galvą.

— Universitete jis mėgo Jonų biblioteką. Nebūdavo nė savaitės, kad tenai neapsilankytų. Ir Didžiąją aulą, kur atsiėmė diplomą. Jis ir vėliau vis važiuodavo tenai pasižiūrėti tų patalpų.

Kai Gregorijus išlipo, jam apsvaigo galva, tad turėjo įsikibti automobilio stogo. Marija Žoau prisimerkė:

— Ar dažnai kartojasi?

Jis sutriko. Paskui pamelavo.

— Nenumokite ranka, — pasakė. — Ar pažįstate kokį vietinį neurologą?

Jis linktelėjo galvą.

Ji ėmė lėtai važiuoti, lyg svarstytų, ar grįžti. Greitį padidino tik prie sankryžos. Pasaulis sukosi aplinkui, ir Gregorijus turėjo laikytis durų rankenos, iki atrakino. Išgėrė stiklinę pieno iš Silveiros šaldytuvo, paskui ėmė lėtai lipti į viršų, laiptelis po laiptelio.

40

Nekenčiu viešbučių. Kodėl nesiliauju ? Gal man pasakytumei, Žuljeta? Kai Gregorijus šeštadienį perpiet išgirdo, kaip Silveira rakina duris, prisiminė šiuos jo žodžius, persakytus tarnaitės. Tiems žodžiams tiko, kad Silveira paprasčiausiai numetė lagaminą su paltu, atsisėdo vestibiulyje į krėslą ir pavargęs užsimerkė. Kai pamatė, kad Gregorijus leidžiasi laiptais, jam nušvito veidas.

— Raimundai, tu ne Isfahane? — paklausė juokdamasis.

Buvo peršalęs ir slogavo. Biarice nesudarė tokio sandorio, kokio tikėjosi, dukart pralaimėjo miegamojo vagono padavėjui, o vairuotojas Filipė pavėlavo atvažiuoti į stotį. Be to, ši diena Žuljetai buvo laisva. Jo veide buvo aiškiai matyti nuovargis, dar didesnis ir ryškesnis nei andai traukinyje. Bėda ta, pasakė Silveira, kai anuomet traukinys stovėjo Valjadolido stotyje, kad mes neaprėpiame savo gyvenimo. Nei priekin, nei atgal. Jeigu kas nors gerai susiklosto, mums tiesiog pasiseka.

Juodu valgė tai, ką vakar buvo pagaminusi Žuljeta, o paskui svetainėje gėrė kavą. Silveira pamatė, kad Gregorijaus akys krypsta į prašmatnaus vakarėlio nuotraukas.

— Perkūnėlis, — pasakė jis, — visiškai pamiršau. Šventė, toji prakeikta šeimos šventė!

Jis neisiąs, paprasčiausiai neisiąs, pasakė ir padaužė šakute stalą. Bet Gregorijaus veidas kažkuo jį sutrikdė.

— Nebent tu eitumei kartu, — pasakė. — Nyki kilmingųjų šeimos šventė. Paskutinė! Bet jei norėtumei...

Buvo maždaug aštunta valanda, kai jų atvažiavo Filipė ir suglumęs pamatė, kad abu stovi vestibiulyje, purtomi juoko. Jis neturįs tinkamų drabužių, prieš valandą pasakė Gregorijus. Paskui jis ėmė matuotis Silveiros drabužius, jie visi veržė. O dabar jis apžiūrinėjo save dideliame veidrodyje: pernelyg ilgos kelnės, raukšlėmis gulančios ant netinkamų nedailių batų, nesueinąs per krūtinę smokingas, marškiniai su smaugiančia apykakle. Išvydęs save tokį jis išsigando, bet paskui jį užkrėtė prapliupęs kvatotis Silveira, taigi ir jis ėmė mėgautis šituo cirku. Nebūtų galėjęs paaiškinti, bet juto, kad šitaip rengdamasis keršija Florensei.

Tačiau tasai nematomas kerštas įsišėlo tik tada, kai juodu įžengė į Silveiros tetos vilą. Silveira mėgavosi pristatydamas užverstnosiems giminaičiams draugą iš Šveicarijos, Raimundą Gregorijų, tikrą mokslininką, mokantį nesuskaičiuojamą daugybę kalbų. Išgirdęs žodį erudito, Gregorijus krūptelėjo kaip bemaž sučiuptas sukčius. Bet prie stalo staiga velnias jį sugundė, ir įrodydamas daugiakalbystę jis įsileido šnekėti maišydamas hebrajų, graikų kalbas ir Berno tarmę, svaigindamasis nesuprantamais žodžių deriniais, juo tolyn, juo beprotiškesniais. Jis nenumanė, kad turi šitiek kalbinio sąmojo, tarytumei vaizduotė drąsiu plačiu mostu būtų išsviedusi jį į tuščią erdvę, vis toliau ir vis aukščiau, kol kada nors jis tėkšis ant žemės. Jį pagavo svaigulys, malonus patrakusių žodžių, raudonojo vyno, dūmų ir foninės muzikos svaigulys, jis troško šito svaigulio ir iš paskutiniųjų stengėsi jį išlaikyti, jis tapo vakaro žvaigžde, Silveiros giminaičiai džiaugėsi, kad nebereikia nuobodžiauti vieniems su kitais, Silveira be paliovos rūkė ir mėgavosi vaidinimu, moterys rijo Gregorijų žvilgsniais, prie tokių jis nebuvo pratęs, nežinojo, ar jie reiškia tai, ką regėjosi reiškią, bet juk ar tai svarbu, svarbu, kad buvo šitokių dviprasmiškų žvilgsnių, skirtų jam, jam, Mundui, žmogui iš šiurkščiausio pergamento, anų vadintam Papirusu.

Po kiek laiko, jau naktį jis virtuvėje plovė indus, tai buvo Silveiros giminaičių virtuvė, o kartu ir fon Muraltų virtuvė, ir Eva, Neįtikimoji, baisėdamasi žiūrėjo, ką jis daro. Jis luktelėjo, kol išėjo abi tarnaitės, tada nusėlino į virtuvę, ir dabar stovėjo, svaigstančia galva ir sverdėdamas, atsišliejęs plautuvės ir blizgino lėkštes. Nenorėjo bijoti alpulio, norėjo skonėtis vakaro beprotybe, kad po keturiasdešimties metų atsigriebė už tai, ko neįstengė padaryti andai per mokyklos šventę. Ar Portugalijoje galima nusipirkti titulą, paklausė jis visiems valgant desertą, tačiau lauktojo sumišimo taip ir neišvydo, kiti palaikė klausimą kalbos nemokančio žmogaus veblenimu. Tik Silveira nusivaipė.

Nuo karšto vandens aprasojo akiniai, Gregorijus čiuposi už oro ir išmetė lėkštę, ši pažiro į šukes ant akmens plytelių.

— Espéra, eu ajudo 44 — tarė Silveiros dukterėčia Aurora, staiga atsiradusi virtuvėje. Juodu kartu atsitūpė ir surinko porceliano šukes. Gregorijus vis dar nieko nematė ir susidaužė galvomis su Aurora, jos kvepalai, mąstė vėliau, kaip tik tiko jo alpuliui.

— Nâofaz mal 45 — pasakė ji, kai jis atsiprašė, apstulbęs pajuto, kaip ji prispaudė jam prie kaktos lūpas. Ką jis iš viso čia veikiąs, paklausė ji, kai juodu vėl stovėjo, ir kikendama parodė į prijuostę, kurią jis buvo pasirišęs. Plauna indus? Jis? Svečias? Mokslininkas poliglotas? Incrivell Neįtikima!

Juodu ėmė šokti. Aurora nurišo jam prijuostę, įjungė virtuvėje radiją, paėmusi jį už rankos ir peties ėmė sukti per virtuvę pagal valso garsus. Kitados Gregorijus po pusantros pamokos buvo pabėgęs iš šokių mokyklos. Dabar jis sukosi kaip meškinas, primindamas pernelyg ilgas kelnes, nuo sukimosi jam visiškai apsvaigo galva, tuoj pargriūsiu, jis pamėgino įsikibti Auroros, ši tarytumei nieko nepastebėjo ir švilpiniuodama pritarė muzikai, jam pakirto kelius, ir pargriūti sutrukdė tik tvirta Silveiros ranka.