Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Taip, tas teisybė, — pasakė Marija Žoau, — visiška teisybė. Ypač tinka pradžiai, pirmajam mūsų susitikimui, kaip pasakyčiau šiandien, tada buvo padėti visa ko pagrindai. Pirmaisiais metais mokiausi mergaičių mokykloje šalia licėjaus. Visos mes neapsakomai garbinome tuos vaikinukus. Lotynų ir graikų kalbos! Paskui vieną dieną, šiltą gegužės rytą, paprasčiausiai nuėjau tenai, man iki kaklo įkyrėjo ta kvaila pagarba. Jie žaidė, juokėsi, žaidė. Tik jis ne. Sėdėjo ant laiptų rankomis apsikabinęs kelius ir žiūrėjo į mane. Lyg daug metų laukdamas. Jei nebūtų taip žiūrėjęs, nebūčiau lyg niekur nieko atsisėdusi greta. Bet tai atrodė kaip pats natūraliausias dalykas pasaulyje. „Tu nežaidi?“ — paklausiau. Jis vos vos papurtė galvą, bemaž nedraugiškai. „Perskaičiau šią knygą, — atsakė švelniu balsu, negalėjai jam atsispirti, balsu diktatoriaus, nieko nenutuokiančio ir tam tikra prasme niekad nenutuoksiančio apie savo valdžią, — knygą apie šventųjų gyvenimus, apie Teresę iš Lizjė, Teresę Avilietę ir taip toliau. Kai perskaičiau, viskas, ką darau, man atrodo taip banalu. Tiesiog nepakankamai svarbu. Supranti?“

Nusijuokiau. „Aš esu Avila, Marija Žoau Avila“ — pasakiau. Jis irgi nusijuokė, bet skausmingai, pajuto, kad į jį žiūriu nerimtai. „Juk negali viskas ir visuomet būti svarbu, — tariau, — tai būtų siaubinga.“

Jis pasižiūrėjo į mane, dabar jau be skausmingos šypsenos. Sutilindžiavo licėjaus varpas, mes išsiskyrėme. „Ar ryt vėl ateisi?“ — paklausė jis. Praėjo ne daugiau kaip penketas minučių, o pasijutome artimi kaip po daugelio metų.

Aiškus daiktas, kitądien vėl tenai nuėjau, o tada jis jau viską žinojo apie mano pavardę ir išdėstė apie Vasco Ximeno ir grafą Raimundą de Borgonją, juos karalius Alfonsas VI ištrėmė iš Kastilijos, apie Antūo ir Žoau Gonsalves de Avilą, tuos vardus penkioliktame amžiuje paskleidusius Portugalijoje, ir taip toliau. „Galėtume kartu nuvažiuoti į Avilą“, — pasakė jis.

Kitądien iš savo klasės žiūrėdama į licėjų prie jo lango pamačiau du akinamai ryškius taškus. Tai saulė atsispindėjo jo operos žiūronų stikluose. Viskas ėjosi taip greitai, jam visuomet viskas virte virdavo.

Per pertrauką jis man parodė operos žiūronus. „Jie mamos, — pasakė, — ji mėgsta vaikščioti į operos teatrą, bet tėtė...“

Jis norėjo, kad aš gerai mokyčiausi. Kad tapčiau gydytoja. Aš visai to nenoriu, pasakiau, noriu tapti slaugytoja. „Bet tu...“ — paprieštaravo jis. „Ligonių slaugytoja, — pasakiau, — paprasta slaugytoja.“

Jam prireikė vienų metų, jog pripažintų, kad laikausi savo nuostatos ir kad jis neįpirš man savosios. Tai paveikė mūsų draugystę. Mat ji virto draugyste visam gyvenimui.

„Tavo tokie rudi keliai, ir suknelė taip skaniai kvepia muilu“, — pasakė jis, praėjus dviem ar trim savaitėms po pirmojo susitikimo.

Aš padovanojau jam apelsiną. Kitos klasėje baisiausiai pavydėjo: kilmingasis ir valstietė. Kodėl Marija ? — paklausė viena nežinodama, kad esu netoliese. Jos visaip spėliojo. Tėvas Bartolomėjas, Amadėju jis buvo svarbiausias mokytojas, manęs nemėgo. Vos pamatęs nusisukdavo ir nueidavo kiton pusėn.

Gimtadienio proga gavau naują suknelę. Paprašiau mamą, kad trupučiuką ją patrumpintų. Amadėju nieko nepasakė.

Amadėju kai kada ateidavo pas mus, ir per pertraukas mudu eidavome pasivaikščioti. Jis pasakojo apie namus, apie tėvo nugarą, apie nebylius motinos lūkesčius. Sužinojau viską, kas jam rūpi. Tapau jo patikėtine. Taip, tapau jo patikėtine visam gyvenimui.

Jis nepakvietė manęs į vestuves. „Tu tik nuobodžiautumei“ — pasakė. Aš stovėjau už medžio, kai jie išėjo iš bažnyčios.

Brangios kilmingųjų vestuvės. Didžiuliai žvilgą automobiliai, ilgas baltas nuometas. Vyrai su frakais ir cilindrais.

Tada pirmąkart išvydau Fatimą. Taisyklingas gražus veidas, baltas kaip alebastras. Ilgi juodi plaukai, berniukiška figūra. Ne lėlytė, pasakyčiau, bet nežinia kodėl... atrodė atsilikusi. Negaliu įrodyti, bet manau, kad jis ją globojo. Nevalingai. Juk buvo toks valdingas žmogus. Ne trokštąs valdžios, anaiptol, bet valdingas, švytįs, pranašus. Iš esmės jo gyvenime nebuvo vietos jokiai moteriai. Jos mirtis jam buvo didžiulis sukrėtimas.

Marija Žoau tylėdama žiūrėjo pro langą. Toliau ėmė kalbėti abejodama, lyg negryna sąžine.

— Taip, didžiulis sukrėtimas. Be jokios abejonės. Ir vis dėlto... kaip čia pasakyti: ne toks sukrėtimas, kuris būtų pasiekęs pačias giliausias gelmes. Pirmosiomis dienomis jis dažnai ateidavo pas mane. Ne paguodos ieškodamas. Jis žinojo, kad... kad šito iš manęs nesulauks. Na, taip, žinojo. Turėjo žinoti. Tiesiog norėjo, kad būčiau šalia. Dažnai taip būdavo: privalėjau būti šalia.

Marija Žoau atsistojo, priėjo prie lango ir liko tenai stovėti. Žvilgsnis nukreiptas laukan, rankos sukryžiuotos už nugaros. Prašneko tyliu balsu, kaip atskleidžiamos paslaptys.

— Trečią ar ketvirtą kartą jis galų gale įsidrąsino, vidinis skausmas tapo nebeištveriamas, turėjo kam nors išsilieti. Jis negalėjo turėti vaikų. Pasidarė operaciją, kad negalėtų tapti tėvu. Seniai, Fatimą sutiko vėliau. „Nenoriu, kad būtų beginklių mažylių, kurie turėtų tempti mano sielos naštą, — pasakė. — Juk žinau, kaip man buvo. Ir tebėra.“

Tėviškus troškimus ir baimes deginantis grifelis įrėžia į sielas mažylių, visiškai bejėgių ir net nenutuokiančių, kas su jais vyksta. Mums reikia viso gyvenimo, kad surastume tą įdegintą tekstą ir išskaitytume, ir niekad negalime būti tikri, kad jį supratome. Gregorijus papasakojo Marijai Žoau, kas buvo parašyta laiške tėvui.

— Taip, — pasakė ji, — taip. Jį slėgė ne operacija, niekuomet nesigailėjo šito poelgio. Slėgė tai, kad nebuvo pasisakęs Fatimai. Ji kentėjo, kad neturi vaikų, o jį bemaž užgraužė sąžinės priekaištai. Jis buvo narsus vyras, neįprastai narsus vyras. Bet čia buvo bailys, jis taip niekuomet ir neįveikė šio bailumo.

Jis bailys, kai susiduria su mama, pasakė Adriana. Tik šito jis bijo. Nors paprastai neišsigąsta jokių nemalonumų. Jokių.

— Aš tą supratau, — kalbėjo Marija Žoau, — taip, galiu sakyti, jog supratau. Juk žinojau, kad tėvas ir motina yra jo sielos gelmėse. Ką jie tenai pridarę. Ir vis dėlto suglumau. Dėl Fatimos irgi. Bet dar labiau mane suglumino radikalus, žiaurus jo sprendimas. Jam dvidešimt penkeri, jis pasiryžta operacijai. Neatitaisomai. Man prireikė bene vienų metų, kol apsipratau. Kol suvokiau: jis nebūtų buvęs jis, jei nebūtų galėjęs tam pasiryžti.

Marija Žoau paėmė Prado knygą, užsidėjo akinius ir ėmė vartyti. Tačiau jos mintys tebesisuko apie praeitį, tad vėl nusiėmė akinius.

— Mudu niekuomet išsamiai nekalbėjome apie Fatimą, apie tai, kas ji jam buvo. Kartą mudvi susitikome kavinėje, ji įėjo ir pasijuto turinti atsisėsti šalia manęs. Dar nespėjo prieiti padavėjas, kai abi supratome, kad ji suklydo. Laimė, tai buvo tik espresso.

Nežinau, ar aš visa tai supratau, ar nesupratau. Nesu tikra, ar jis pats suprato. Čia jau mano bailumas: neperskaičiau to, ką jis parašė apie Fatimą. „Galėsi perskaityti tik po mano mirties, — pasakė duodamas antspauduotą voką. — Nenorėčiau, kad jis pakliūtų į rankas Adrianai.“ Ne kartą laikiau tą voką rankoje. Ir sykį nusprendžiau visam laikui: nenoriu žinoti. Tas vokas dar tebėra čia, dėžutėje.

Marija Žoau įdėjo atgal į dėžutę tekstą su įspėjimu apie gresiančią mirtį ir pastūmė dėžutę šalin.