Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Tai, ką jums neseniai pasakojau apie Amadėju ir save... Pamirškite.

O’Kelis žiūrėjo į Gregorijų žvilgsniu, kuriame buvo sumišusi baimė ir piktas ryžtas viską neigti.

— Vynas. Viskas buvo kitaip.

Gregorijus linktelėjo galvą vildamasis, kad jo veide matyti pagarba tai didžiai ir sudėtingai draugystei. Juk Pradas mąstęs, tarė jis, ar siela apskritai esanti faktų buveinė, ar tiktai apgaulingi šešėliai istorijų, kurias pasakojame apie kitus ir pačius save.

Taip, pasakė O’Kelis, šitai rūpėję Amadėju visą gyvenimą. Žmogaus viduje, kalbėjęs jis, dedąsi kur kas sudėtingesni dalykai negu mums atskleidžią paviršutiniški negrabūs žodžiai. Juk viskas daug sudėtingiau. Daug sudėtingiau kiekvieną akimirką. „Juodu susituokė, nes mylėjo vienas kitą ir norėjo gyventi kartu“; „Ji vogė, nes jai reikėjo pinigų“; „Jis melavo, nenorėdamas įžeisti“; kokios juokingos istorijėlės! Mes sluoksninės būtybės, būtybės, pilnos seklumų, turinčios nestygstančią gyvsidabrio sielą, jausmus, kurių spalva ir forma mainosi kaip be perstogės kratomo kaleidoskopo.

Tai skambą, įterpęs Žoržė, lyg vis dėlto būtų sielos faktų, tik labai painių.

Ne, ne, paprieštaravęs Amadėju, galėtume gludinti savo žodžius iki begalybės ir vis tiek dar klystume. O klaida kaip tik yra tas spėjimas, kad galima atskleisti tiesą. Siela, Žorže, yra gryna išmonė, genialiausia mūsų išmonė, o jos genialumas — tai įtaiga, nenuginčijamai įtikinama įtaiga, jog sieloje irgi galima kai ką atrasti kaip tikro pasaulio reiškinyje. Tiesa, Žorže, visiškai kitokia: mes išgalvojome sielą, kad turėtume apie ką kalbėti, tai, apie ką galėtume šnekėtis susitikę. Įsivaizduok, jei negalėtume pasikalbėti apie sielą — ką veiktume vieni su kitais? Būtų pragaras!

— Apie tai jis galėjo kalbėti, kad net galva pradėdavo svaigti, tiesiog pražysdavo, o matydamas, kad mėgaujuosi jo svaiguliu, sakydavo: Žinai , mąstymas yra antras pagal gražumą dalykas. Gražiausia yra poezija. Jeigu būtų poetinis mąstymas ir mąstomoji poezija — tai būtą rojus. Vėliau ėmęsis rašyti, manau, taip bandydamas prasiskinti kelią į šį rojų.

O’Kelio akys drėgnai blizgėjo. Jis nepamatė, kad jo damai gresia pavojus. Gregorijus paėjo taip, kad niekas nepasikeistų. Klube juodu buvo paskutiniai.

— Bet kartą tas mąstymo žaidimas tapo skaudžiai rimtu. Ne jūsų reikalas kodėl, niekieno reikalas.

Jis prikando lūpą.

— Net ir ne Žoau Kasiljazu prieglaudoje. — Jis patraukė dūmą ir užsikosėjo. — „Tu kažką išsigalvoji, — pasakė jis man, — norėjai to dėl visiškai kitokios priežasties, nei ta, kurią dabar įsiteigi.“

Tai buvo jo žodžiai, prakeikti įžeidžiami žodžiai: kurią dabar įsiteigi. Ar galite įsivaizduoti, kaip jautiesi, kai tau kas nors pasako, kad kažką įsiteigti Ar galite įsivaizduoti, kaip jautiesi, kai tą pasako draugas , TAVO draugas? „Iš kur tu žinai, — surikau jam, — juk negali būti teisus ar neteisus, ar taip nebemanai?“

Neskustą O’Kelio veidą išmušė raudonos dėmės.

— Žinot, aš tiesiog maniau, kad mudu galėtume kalbėtis apie viską, kas tik šauna galvon. Apie viską. Romantiška. Perkūniškai romantiška, žinau. Bet mums taip buvo, daugiau negu keturiasdešimt metų. Nuo tos dienos, kai jis pasirodė mokykloje su savo brangiu durtiniu ir be kuprinės.

Juk tai jis nesibaimino jokios minties. Juk tai jis dvasininkų akyse troško kalbėti apie mirštantį Dievo žodį. O kai vėliau ketinau imtis drąsaus ir, pripažįstu, siaubingo sumanymo, — tada supratau, kad buvau pervertinęs jį ir mūsų draugystę. Jis pasižiūrėjo į mane kaip į pabaisą. O juk paprastai jis skirdavo tariamą sumanymą ir tokį, kuris iš tikrųjų mus priverčia veikti. Tai jis išmokė mane šito skirtumo, šito laisvę teikiančio skirtumo. Ir staiga viską pamiršo. Jo veide nebeliko nė lašelio kraujo. Tą vieną, vienintelę sekundę pamaniau, kad nutiko pats baisiausias dalykas: ilgametis mūsų prieraišumas išvirto į neapykantą. Tai buvo ta akimirka, ta siaubinga akimirka, kai mudu netekome vienas kito.

Gregorijus norėjo, kad partiją laimėtų O’Kelis. Norėjo, kad valdingais ėjimais paskelbtų jam matą. Bet Žoržė negrįžo prie žaidimo, ir Gregorijus išsuko lygiąsias.

— Beribis atvirumas tiesiog neįmanomas, — pasakė Žoržė, kai juodu gatvėje padavė vienas kitam ranką. — Jis viršija mūsų jėgas. Vienatvė iš būtinybės tylėti. Būna ir taip. — Jis iškvėpė dūmus. — Visa tai atsitiko seniai, prieš daugiau negu trisdešimt metų. Lyg būtų buvę vakar. Džiaugiuosi, kad išlaikiau vaistinę. Gyvenu mūsų draugyste. Ir kai kada net gebu manyti, kad mudu niekuomet nepraradome vienas kito. Kad jis paprasčiausiai tik mirė.

38

Jau gerą valandą Gregorijus sukiojosi apie Marijos Žoau namą ir galvojo, kodėl jam taip daužosi širdis. Didžioji nepalytėta jo gyvenimo meilė, pavadino ją Melodi. Nesistebėčiau, jeigu jis būtų nė karto jos nepabučiavęs. Niekas, jokia moteris negalėjo jai prilygti. Jei kas nors ir žinojo visas jo paslaptis, tai Marija Žoau. Tam tikra prasme tiktai ji žinojo, ji viena, kas toks jis buvo. O Žoržė sakė, kad ji buvusi vienintelė moteris, kuria Amadėju iš tiesų pasitikėjo. Marija, Dieve, taip, Marija, sakęs jis.

Kai ji atidarė duris, Gregorijus kaipmat viską suprato. Vienoj rankoj ji laikė garuojantį kavos puodelį, o kitą šildėsi prie jo. Skaidrių rudų akių žvilgsnis buvo budrus, bet ne grėsmingas. Ji nebuvo švytinti moteris. Ne iš tų, į kurias atsisuki praėjęs. Tokia ji nebuvo net ir jauna. Bet Gregorijus dar niekuomet nebuvo sutikęs moters, kuri skleistų tokį neapčiuopiamą ir vis dėlto visišką saugumą ir savarankiškumą. Greičiausiai jai buvo daugiau negu aštuoniasdešimt, tačiau nebūtų buvę keista, jei ji dar būtų tebedirbusi.

— Žiūrint, ko jums reikia, — tarė ji, kai Gregorijus paklausė, ar gali įeiti. Jis nebenorėjo vėl stovėdamas prie durų kaip leidimą rodyti Prado portretą. Ramus atviras žvilgsnis padrąsino jį pasisakyti be jokių užuolankų.

— Aš domiuosi Amadėju de Prado gyvenimu ir užrašais, — pasakė jis prancūziškai. — Girdėjau, kad jūs jį pažinojote. Geriau nei kas nors kitas.

Iš jos žvilgsnio galėjai tikėtis, kad niekas neišmuša jos iš vėžių. Bet dabar taip atsitiko. Ne išoriškai. Ji tvirtai ir ramiai tebestovėjo prie durų su tamsiai mėlyna vilnone suknia, laisva ranka trindama šiltą puodelį, tik kiek lėčiau. Tačiau blakstienos mirksėjo tankiau, o susikaupusią kaktą išvagojo raukšlės, atsirandančios tada, kai staiga nutinka kas nors netikėta, gal net lemtinga. Ji nieko nepasakė. Sekundę kitą užsimerkė. Paskui vėl susitvardė.

— Nežinau, ar noriu grįžti atgal, — tarė. — Bet nėra jokio reikalo jums stovėti lauke lyjant lietui.

Prancūziški žodžiai buvo sklandus, o akcentas — mieguistai elegantiškas kaip portugalės, kuri sklandžiai kalba prancūziškai, nė valandėlę nepamiršdama gimtosios kalbos.

Kas jis, pasidomėjo ji, padėjusi priešais puodelį kavos ne kaip pabrėžtinai vaišinga šeimininkė, o paprastais lygiais judesiais žmogaus, darančio tai, kas būtina.

Gregorijus papasakojo apie ispanišką knygyną Berne ir apie sakinius, kuriuos jam išvertė knygyno savininkas. Iš daugybės savo potyrių mes daugių daugiausia kalbame apie vieną, pacitavo jis. Tarp visų tų nebylių potyrių slypi ir mūsų gyvenimui nejučia suteikiantys pavidalą, atspalvį ir melodiją.

Marija Žoau užsimerkė. Sutrūkinėjusios lūpos, ant kurių dar buvo pūslelinės likučių, ėmė nevalingai virpėti. Ji kiek nugrimzdo į krėslą. Rankos apglėbė kelį ir vėl jį paleido. Dabar ji nebeišmanė kur jas dėti. Vokai, išvagoti tamsių gyslelių, trūkčiojo. Pamažėle ji ėmė kvėpuoti lygiau. Atsimerkė.