Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

SOLIDÂO FURIOSA. TŪŽMINGA VIENATVĖ. Ar viskas, ką mes darome, darome iš vienatvės baimės? Ar todėl atsisakome visų tų dalykų, kurių gailėsimės gyvenimo pabaigoje? Ar dėl to taip retai sakome, ką galvojame? Antraip kodėl laikomės visų tų žlugusių santuokų, melagingų draugysčių, nuobodžių gimtadienio pietų? Kas nutiktų, jei viso to atsisakytume, ir; padarę galą pasaliam šantažui, taptume patys savimi? Jei užgniaužtiems vergiškiems savo troškimams ir niršuliui leistume trykšti kaip fontanui? Kas iš teisybės sudaro tą bauginančią vienatvę? Nesamų priekaištų tyla? Trūkstama būtinybė užgniaužus kvapą šliaužti per santuokiniu melu ir draugiškais išsisukinėjimais užminuotą lauką? Laisvė valgant prieš nieką nebesėdėti? Laiko gausybė, atsirandanti, kai baigiasi uraganinė susitarimų ugnis? Argi šie dalykai ne nuostabūs? Ne rojaus būsena? Tai kodėl šito taip bijome? Gal tai baimė, jaučiama tik todėl, kad neapsvarstėme jos objekto? Baimė, mums įdiegta nemąstančių tėvų, mokytojų ir kunigų? Kodėl mes tokie tikri, kad kiti nepavydėtų matydami beribę mūsų laisvę? Ir kad paskui neimtų trokšti mūsų draugijos?

Tada jis dar nieko nežinojo apie ledinį tremties vėją, o vėliau jį pajuto dukart: kai išgelbėjo Mendešą ir kai išvežė iš šalies Ištefaniją Išpinozą. Šie ankstesni užrašai rodė jį esant kovotoją su prietarais, nesikratantį jokios minties, tokį, kuris nepabijojo mokytojų kolegijai — jai priklausė ir vienuoliai — išrėžti piktžodišką kalbą. Tada jis rašė saugomas draugystės su Žorže. Greičiausiai šis saugumas, mąstė Gregorijus, padėjo jam nusivalyti spjaudalus, nutekėjusius per veidą įniršusios minios akyse. O paskui tas saugumas subliūško. Esama pernelyg daug gyvenimo iššūkių, jie pernelyg dideli, kad mūsų jausmai galėtų atsilaikyti nenukentėję, pasakė jis jau studijuodamas Koimbroje. Pasakė kaip tyčia Žoržei.

Jo pranašiška aiškiaregystė išsipildė, jis liko veriamas nepakeliamos vienatvės šalčio, nuo jos negelbėjo ir sesers globa. Lojalumas, kurį jis laikė išsigelbėjimu nuo jausmų potvynių ir atoslūgių, pasirodė irgi esąs netvarus. Adriana pasakojo, kad jis daugiau nebevaikščiojo į Pasipriešinimo kovotojų susitikimus. Tik kalėjime lankė Žoau Esą. Leidimas buvo vienintelis dėkingumo ženklas, kurį jis priėmė iš Mendešo. Jo rankos, Adriana, kartą ištarė jis parėjęs, kokios jo rankos. Kitados jos skambino Šubertą.

Jis uždraudė vėdinti kabinetą, kad neišeitų dūmai po paskutinio Žoržės apsilankymo. Ligoniai bambėjo. Langai per dienų dienas buvo uždari. Jis kvėpė pridvisusį orą kaip kvaitinančius prisiminimus. Kai buvo neįmanoma nevėdinti, jis susmukęs kiūtojo ant kėdės, lyg su dūmais iš kambario eitų ir jo gyvybiniai syvai.

— Ateikite, — pasakė Adriana Gregorijui, — kai ką jums parodysiu.

Juodu nulipo laiptais į priimamąjį. Viename kampe gulėjo kilimėlis. Adriana pastūmė jį šalin koja. Skiedinys buvo sutrupintas, viena iš grindų plytų išjudinta. Adriana atsiklaupė ir ją išėmė. Grindyse buvo iškalta įduba, joje gulėjo sulenkta šachmatų lenta ir dėžutė. Atvožusi dėžutę Adriana parodė Gregorijui drožtas šachmatų figūras.

Gregorijui pritrūko kvapo, jis atidarė langą ir įkvėpė vėsaus nakties oro. Jam apsvaigo galva, turėjo įsitverti palangės.

— Užklupau jį bekasantį, — pasakė Adriana. Ji uždengė įdubą ir atsistojo šalia. — Skaistus raudonis išmušė jam veidą „Tenorėjau“... — prašneko. „Tau nėra ko gėdytis“ — atsakiau. Tą vakarą jis buvo bejėgis ir pažeidžiamas kaip kūdikis. Žinoma, tai atrodė kaip šachmatų, Žoržės, juodviejų draugystės kapas. Bet supratau, kad jam rodėsi visai ne taip. Buvo sudėtingiau. Ir beviltiškiau. Jis norėjo ne palaidoti žaidimą. Tenorėjo nustumti jį į savo pasaulio užribį nesugadinęs, kartu norėjo būti tikras, kad bet kada gali jį išimti. Jo pasaulis dabar buvo pasaulis be Žoržės. Bet Žoržė dar buvo. Jis dar buvo. „Dabar, kai jo nebėra, tarytumei nebėra ir manęs“, — kartą buvo išsitaręs.

Paskui jis ištisas dienas buvo lyg netekęs pasitikėjimo savimi, o su manimi netgi nusižeminęs. „Šitoks kičas tie šachmatai“ — galop ištarė, kai jį prispyriau.

Gregorijus prisiminė O’Kelio žodžius: Jis buvo linkęs į patosą, žinojo tai, bet nenorėjo pripažinti, todėl priešinosi kičui, kad ir kokia būtų pasitaikiusi proga, kartais netgi būdavo neteisus, baisiai neteisus.

Dabar, Silveiros svetainėje, jis vėl perskaitė pastabą apie kičą Prado knygoje:

Kičo kalėjimas yra klastingiausias iš visų. Grotas slepia supaprastintų, netikrų jausmų auksas, tad jas gali palaikyti rūmų kolonomis.

Adriana jam buvo davusi pluoštą lapų, vieną tų pluoštų iš Prado rašomojo stalo, suspaustą kartono viršeliais ir aprištą raudona juosta. „Šito nėra knygoje. Apie juos niekas neturi žinoti“, — pasakė ji.

Gregorijus atrišo juostą, atvertė viršelį ir ėmė skaityti:

Žoržės šachmatai. Tai, kaip jis juos man davė. Šitaip moka tik jis. Nepažįstu kito žmogaus, kuris būtų toks valdingas. Šito valdingumo nenorėčiau prarasti nė už nieką pasaulyje. Kaip ir jo valdingų ėjimų lentoje. Ką jis norėjo atitaisyti? Ir ar apskritai teisinga sakyti: jis norėjo atitaisyti? Jis pasakė ne: „Tu tada ne taip supratai mane dėl Ištefanijos.“ Jis pasakė: „Tada maniau, kad galėtume apie viską pasikalbėti, apie viską, kas tik šauna į galvą. Juk taip visuomet darydavome, ar nebeprisimeni?“ Po šių žodžių aš valandėlę, tik menką valandėlę galvojau, kad vėl galėtume rasti vienas kitą. Karštas nuostabus jausmas. Bet jis užgeso. Jo didžiulė nosis, papurtę paakiai, rudi dantys. Anksčiau šis veidas buvo mano viduje, mano savasties dalis. O dabar jis liko išorėje, svetimesnis už veidą nepažįstamojo, niekuomet nebuvusio manyje. Man taip plėšė krūtinę, taip plėšė.

Kodėl kičas yra tai, ką aš padariau su šachmatais? Iš teisybės tai paprastas nuoširdus gestas. Jis skirtas vien man, ne žiūrovams. Jeigu ką nors darytume vien sau, o milijonai žmonių tai pamatytų mums nežinant ir imtų kvatotis tyčiodamiesi, nes palaikytų kiču — kaip pasielgtume?

Kai Gregorijus po valandos įžengė į šachmatų klubą, O’Kelis kaip tik buvo įsipainiojęs į sudėtingą žaidimo pabaigą. Čia buvo ir Pedras, vyriškis epileptiko akimis ir traukoma nosimi, primenąs Gregorijui pralaimėtą turnyrą Mutjė. Laisvos lentos nebuvo.

— Sėskitės čia, — tarė O’Kelis ir prisitraukė prie savo stalo laisvą kėdę.

Visą kelią į klubą Gregorijus svarstė, ko jis tikisi. Ko nori iš O’Kelio. Juk aišku kaip dieną, kad negali jo paklausti, kas tada buvo su Ištefanija Išpinoza ir ar jis kuo rimčiausiai buvo pasiryžęs ją paaukoti. Atsakymo jis nerado, bet nepajėgė ir grįžti.

Dabar, kai jam į veidą plūdo O’Kelio cigaretės dūmas, Gregorijus staiga suprato: jis troško dar kartą patirti, kaip jautiesi sėdėdamas šalia žmogaus, kurį Pradas visą gyvenimą nešiojosi savo širdyje, žmogaus, kurio, kaip pasakė tėvas Bartolomėjas, jam reikėjo, kad būtų visavertis. Žmogaus, kuriam mėgo pralaimėti ir kuriam, nesitikėdamas jokio dėkingumo, padovanojo visą vaistinę. Žmogaus, kuris pirmas nusikvatojo, kai šuns lojimas nutraukė nesmagią tylą, stojusią po skandalingos kalbos.

— Sužalsime? — paklausė O’Kelis, laimėjęs partiją ir atsisveikinęs su savo partneriu.

Šitaip Gregorijus nebuvo žaidęs niekuomet ir su niekuo. Taip, kad buvo svarbu ne partija, o priešininko buvimas. Būtent jo buvimas. Klausimas, kaip turėjai gyventi, kai tavo gyvenimą užpildęs štai šitas vyriškis, kurio pageltę nuo nikotino pirštai su juodukais panagėse negailestingai ir tiksliai kilnojo figūras.