Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Kai sutiko Ištefaniją, nė kiek nenustebau. Juk kartais nežinai, ko trūksta, kol gauni, o paskui staiga pasidaro aiškut aišku, jog kaip tik šito ir trūko.

Jis pasikeitė. Pirmąkart per keturiasdešimt metų tarytumei ėmė manęs gėdytis ir kai ką slėpti. Sužinojau tik tiek, kad yra moteris, viena iš Pasipriešinimo kovotojų, kažkaip susijusi dar ir su Žorže. Ir kad Amadėju nenorėjo ir negalėjo sau to leisti. Bet aš pažinojau jį: be paliovos apie ją galvojo. Buvo aišku iš jo tylėjimo, kad neturėjau jos matyti. Lyg išvydusi ją būčiau galėjusi sužinoti apie jį kažką, ko man nevalia žinoti. Nevalia žinoti niekam. Netgi jam pačiam. Tada nuėjau tenai ir palaukiau prie namo, kur vyko jų susitikimas. Išėjo tik viena moteris, ir kaipmat supratau — tai ji.

Marijos Žoau žvilgsnis nuklydo per kambarį ir įsikirto į tolimą tašką.

— Nenorėčiau jums pasakoti, kaip ji atrodė. Tepasakysiu, kad iškart supratau, kas jam atsitiko. Pasaulis staiga pasirodė kitoks. Suiro visa ligi šiol buvusi tvarka. Vertę iškart įgijo visai kiti dalykai. Štai kokia moteris ji buvo. O juk tik dvidešimt penkerių metų. Ji buvo ne tik tas raudonas airio kamuolys koledže. Ji buvo kur kas daugiau negu visi raudoni airių kamuoliai kartu: greičiausiai jis pajuto, kad jam ji yra galimybė tapti visaverčiam. Turiu galvoje, kaip vyrui.

Tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl jis pastatė ant kortos viską: kitų pagarbą, draugystę su Žorže, o juk laikė ją šventa, netgi gyvenimą. O kai grįžo iš Ispanijos... lyg kas būtų jį sunaikinęs. Sunaikinęs, taip, taiklus žodis. Jis pasidarė lėtas, sunkiai susikaupdavo. Neliko ankstesnio gyvsidabrio jo gyslose, jo drąsos. Jo gyvenimo kibirkštis užgeso. Sakė turįs iš naujo mokytis gyventi. „Buvau licėjuje, — pasakė vieną dieną. — Anuomet dar viskas buvo man prieš akis. Tiek daug įmanomų dalykų. Viskas įmanoma.“

Marijai Žoau užgniaužė gerklę, ji sukosėjo, o paskui kalbėjo kimiu balsu:

— Ir dar kai ką pasakė. „Kodėl mudu niekuomet taip ir nenuvažiavome į Avilą.“

Maniau, kad buvo pamiršęs. Nebuvo pamiršęs. Mudu pravirkome. Vienintelis kartas, kai verkėme kartu.

Marija Žoau išėjo iš virtuvės. Grįžo apsivyniojusi kaklą šaliku ir persimetusi per ranką storą paltą.

— Norėčiau nuvažiuoti su jumis į licėjų, — pasakė. — Į tai, kas iš jo liko.

Gregorijus įsivaizdavo, kaip ji žiūrės į Isfahano nuotraukas ir klausinės. Nustebo, jog jam ne gėda. Tik ne Marijos Žoau.

39

Ji, aštuoniasdešimtmetė, vairavo automobilį ramiai ir tiksliai kaip taksistas. Gregorijus žiūrėjo į jos rankas ant vairo ir ant pavarų svirtelės. Neelegantiškos rankos, ji negaišo laiko kruopščiam jų puoselėjimui. Jos rankos rūpinosi ligoniais, nešiojo naktipuodžius, tvarstė. Rankos, žinančios, ką daro. Kodėl Pradas nepasamdė jos kaip pagalbininkės?

Juodu sustojo ir nuėjo per parką pėsti. Pirmiausia ji norėjo užeiti į mergaičių mokyklos pastatą:

— Trisdešimt metų čia nebuvau. Nuo tada, kai jis mirė. Anuomet lankydavausi čia bemaž kasdien. Maniau, šioje bendroje pirmojo susitikimo vietoje išmoksiu su juo atsisveikinti. Nežinojau, kaip atsisveikinti su juo. Kaip atsisveikinama su žmogum, kuris paveikė tavo gyvenimą kaip niekas kitas?

Jis padovanojo man tai, apie ką nieko nenutuokiau ir ko jam mirus niekuomet daugiau nebepatyriau: neįtikimą gebėjimą įsijausti. Jis buvo labai įsigilinęs į save, linkęs save žiauriai narstyti. Bet kartu, kai būdavo kalbama apie kitus, pasitelkdavo tokią lakią ir tokią tikslią vaizduotę, kad net svaigdavo galva. Kai kada jis man netgi pasakydavo, kaip jaučiuosi, man nė nepradėjus ieškoti žodžių. Jis troško suprasti kitus, tai buvo jo aistra. Bet jis nebūtų buvęs jis, jei nebūtų abejojęs tokio supratimo galimybe, abejojęs taip, jog irgi galėjo apsisukti galva, tik į kitą pusę.

Kai jis toks būdavo su manimi, rasdavosi neįtikimas, kvapą gniaužiąs artumas. Mūsų šeima nebuvo labai šiurkšti, bet visi bendravome itin paprastai, galima sakyti, tikslingai. O čia atsirado žmogus, sugebėjęs pažvelgti man į vidų. Tai buvo kaip apreiškimas. Ir įkvėpė viltį.

Juodu stovėjo Marijos Žoau klasėje. Suolų nebebuvo, tik lenta dar kabėjo. Murzini langai, kur ne kur be stiklo. Marija Žoau atidarė vieną langą, tas sugergždė šimtmečių balsu. Ji parodė į licėjų.

— Tenai. Štai tenai, ketvirtame aukšte žibėjo operos žiūronų šviesos. — Ji nurijo seiles. — Berniukas iš kilmingų namų ieškojo manęs su operos žiūronais; tai... tai buvo jau šis tas. Ir įkvėpė viltį. Toji viltis buvo dar vaikiška ir, žinoma, neaiški. Ir vis dėlto tai buvo nedrąsi būsimo bendro gyvenimo viltis.

Juodu nulipo laiptais, kaip ir licėjaus laiptus juos dengė glitus drėgnų dulkių ir supuvusių samanų sluoksnis. Marija Žoau tylėjo, kol juodu perėjo per parką.

— Paskui ji ir išsipildė. Kalbu apie tą bendro gyvenimo viltį. Artimai tolimas, tolimai artimas bendras gyvenimas. — Ji nužvelgė licėjaus fasadą. — Jis sėdėjo tenai, prie to lango. Viską mokėjo ir nuobodžiavo, todėl rašė žinutes rašteliuose, ir įkišdavo man juos per pertrauką. Tai nebuvo... buvo ne meilės laiškeliai. Ne tokie, kokių tikėjausi kaskart, kai gaudavau raštelį. Tai buvo jo mintys. Apie Teresę Avilietę ir apie daug ką kita. Jis įkurdino mane savo minčių pasaulyje. „Be manęs, tenai gyveni tik tu“, — pasakė.

Supratau tik labai pamažu, gerokai vėliau: ir vis dėlto jis nenorėjo painioti manęs į savo gyvenimą. Sunkiai suvokiamu būdu jis norėjo, kad likčiau už jo ribų. Laukiau, kad jis mane paklaustų, ar noriu dirbti jo žydrajame priimamajame. Dažnai sapnuodavau, kad tenai dirbu, ir tai buvo nuostabu, mudu kalbėjomės be žodžių. Tačiau jis nepaklausė, netgi neužsiminė.

Jis mėgo traukinius, jie simbolizavo jam gyvenimą. Būčiau troškusi važiuoti su juo vienoje kupė. Bet jis manęs nenorėjo įsileisti. Norėjo, kad būčiau perone, norėjo bet kada atsidaręs langą paklausti patarimo. Dar norėjo, kad traukiniui pradėjus važiuoti kartu važiuotų ir peronas. Nelyg angelas turėčiau stovėti kartu važiuojančiame perone, ant angelų platformos, važiuojančios tokiu pat greičiu.

Juodu įėjo į licėjų. Marija Žoau apsižvalgė.

— Iš tikrųjų mergaitėms čionai nebuvo leidžiama vaikščioti. Bet jis atsivedė mane po pamokų ir viską aprodė. Tėvas Bartolomėjas mus aptiko. Visas perširdo. Bet tai buvo Amadėju, taigi nieko jam nesakė.

Juodu stovėjo prie senjoro Korteso kabineto. Dabar Gregorijus vis dėlto ėmė bijoti. Jie įėjo vidun. Marija Žoau pratrūko juoktis. Kaip guvi mokinukė.

— Jūsų darbas?

— Taip.

Ji žengtelėjo prie Isfahano vaizdų ant sienos ir klausiamai pasižiūrėjo į jį.

— Persija, Isfahanas. Norėjau tenai važiuoti, kai buvau mokinys. Į Artimuosius Rytus.

— O dabar pabėgęs atsigriebiate. Čia.

Jis linktelėjo galvą. Nežinojo, kad būna tokių be galo nuovokių žmonių. Galėjai atsidaryti traukinio langą ir paklausti angelą patarimo.

Marija Žoau tada pasielgė netikėtai. Priėjo prie jo ir apkabino ranka per pečius:

— Amadėju būtų supratęs. Ir ne tik supratęs. Būtų pamilęs jus už tai. A imaginaçâo, o nosso ültimo santuârio, mėgdavo sakyti. Vaizduotės galia ir intymumas, be kalbos, buvo vienintelės jo pripažintos šventenybės. Ir tai labai susiję tarpusavy, labai artimai, sakydavo.

Gregorijus abejojo. Bet paskui atitraukęs rašomojo stalo stalčių parodė Marijai Žoau Bibliją hebrajų kalba.

— Lažinuosi, kad megztinis jūsų! — Ji atsisėdo į krėslą ir apsisupo kojas vienu iš Silveiros apklotų. — Meldžiu, paskaitykite man ką nors iš jos. Jis irgi skaitydavo. Žinoma, nieko nesuprasdavau, bet būdavo nuostabu.