Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai kada būnu toks nenuovokus. Tiktai šiandien, kai vėl plūsta ankstyva lapkričio šviesa, pastebiu, kad klausimas, kurį uždaviau Anai — apie negrįžtamumą, laikinumą, apgailestavimą, liūdesį — buvo visai ne tai, kas man rūpėjo. Aš norėjau užduoti jai visiškai kitokį klausimą: kas lemia, kad vieną mėnesį mes nugyvename kaip visavertį savo laiką, o ne kaip laiką, praslinkusį pro šalį, vos pakenčiamą, leistą pro pirštus, tada jis mums rodosi prarastas, praganytas, mes liūdime ne todėl, kad jis praėjo, o kad nesugebėjome jo išnaudoti? Taigi klausimas ne toks: kiek trunka mėnuo? Jis toks: ką galėtumei nuveikti per mėnesį? Kada manausi šitą mėnesį buvus visiškai mano?

Taigi klaidinga sakyti: man prireikė vienų metų, kad išsiaiškinčiau, kiek laiko trunka mėnuo. Yra kitaip: man prireikė vienų metų, kad išsiaiškinčiau, ką norėjau sužinoti, kai uždaviau tą klaidinantį klausimą apie vieno mėnesio trukmę.

Ankstyvą kitos dienos popietę eidamas iš kalbų mokyklos Gregorijus sutiko Marianą Esą. Kai pamatė, kad ji suka palei kampą ir artėja prie jo, staiga suprato, kodėl baiminosi jai skambinti: išsipasakotų apie svaigstančią galvą, ji balsu apsvarstytų jo žodžius, o to jis nenorėjo girdėti.

Ji pasiūlė išgerti kavos, o tada papasakojo apie Žoau. „Visą sekmadienio priešpietę jo laukiau, — pasakęs jis apie Gregorijų. — Nežinau kodėl, bet su juo galiu šnekėtis apie dalykus, slegiančius sielą. Jie paskui neišnyksta, užtat man kelias valandas būna lengviau.“ Gregorijus papasakojo apie Adrianą, jos laikrodį, Žoržę, šachmatų klubą ir apie Silveiros namą. Nedaug trūko, kad paminėtų ir kelionę į Berną, tik pajuto: šito nepasakos.

Kai jis baigė, Mariana paklausė apie naujuosius akinius, o jos akys susiaurėjo, ėmė žiūrėti tiriamai.

— Jūs per mažai miegate, — pasakė ji. Gregorijus prisiminė tą rytą, kai po apžiūros jos kabinete jis nebenorėjo stotis iš krėslo priešais rašomąjį stalą. Tą kruopštų patikrinimą. Kaip kartu plaukė į Kasiljazu, raudono ir aukso spalvos Assam arbatą, kurios vėliau pas ją gėrė.

— Pastaruoju metu man retkarčiais svaigsta galva, — tarė jis. O patylėjęs: — Aš bijau.

Iš jos priimamojo jis išėjo po valandos. Ji vėl patikrino regėjimą, pamatavo kraujospūdį, jis turėjo pritūpti, atlikti kitokius pusiausvyros pratimus ir kuo smulkiausiai nupasakoti svaigulį. Paskui užrašė jam neurologo adresą.

— Manau, kad tai nėra pavojinga, — pasakė ji, — o ko čia ir stebėtis, kai pagalvoji, kaip per šitokį trumpą laiką pasikeitė jūsų gyvenimas. Bet būtina padaryti įprastus tyrimus.

Jam prieš akis iškilo tuščias keturkampis ant Prado kabineto sienos, kur anksčiau kabėjo anatominis smegenų žemėlapis. Ji pamatė, kad Gregorijus bijo.

— Auglio būtų visiškai kitokie požymiai, — tarė ji ir paglostė jam petį.

Iki Melodi namo buvo netoli.

— Žinojau, kad dar kartą ateisite, — pasakė ji atidariusi duris. — Po jūsų apsilankymo kelias dienas jaučiausi taip, tarytum Amadėju vėl būtų čia.

Gregorijus davė jai perskaityti tėvo ir sūnaus laiškus.

— Tai neteisinga, — tarė ji, perskaičiusi paskutinius tėvo laiško žodžius. — Neteisinga. Nedora. Lyg Amadėju būtų nuvaręs jį į kapus. Jo gydytojas buvo itin įžvalgus. Išrašydavo jam labai nedideles dozes migdomųjų. Bet tėtė mokėjo laukti. Kantrumas buvo jo stiprybė. Nebylus akmeninis kantrumas. Mama numatė, kas bus. Visuomet viską numatydavo. Ji nieko nedarė, kad sukliudytų. „Dabar jam nebeskauda“, — ištarė ji, kai stovėjome prie atdaro karsto. Mylėjau ją už šiuos žodžius. „Jam daugiau nebereikia kankintis“ — pasakiau aš. „Taip, — pritarė ji, — nebereikia.“

Gregorijus papasakojo jai apie apsilankymus pas Adrianą. Po Amadėju mirties ji nebuvusi žydrajame name, pasakė Melodi, bet nesistebinti, kad Adriana pavertė jį muziejumi ir šventykla, kur sustojęs laikas.

— Dar mergytė būdama juo žavėjosi. Jis buvo didysis visagalis brolis. Drįstantis paprieštarauti tėtei. Tėtei! Tais metais, kai jis išvyko studijuoti į Koimbrą, ji perėjo į mergaičių mokyklą priešais licėjų. Į tą pačią, kurią lankė ir Marija Žoau. Tenai apie Amadėju kalbėjo kaip apie anų laikų herojų, ir ji mėgavosi būdama to herojaus sesuo. Ir vis dėlto viskas būtų susiklostę kitaip, paprasčiau, jei nebūtų buvę tos dramos, kai jis išgelbėjo Adrianai gyvybę.

Adrianai buvo devyniolika metų. Amadėju, netrukus turįs laikyti valstybinį egzaminą, buvo namie ir dieną naktį sėdėjo prie knygų. Nusileisdavo į apačią tik pavalgyti. Per vienus tokius šeimos pietus Adriana užspringo.

— Mes visi iš pradžių nieko nepastebėjome, nes žiūrėjome į lėkštes su valgiu. Ūmai Adriana ėmė leisti keistus garsus, klaikiai gargaliuoti, abiem rankomis ji buvo susiėmusi kaklą ir pašėliškų greičiu daužė kojomis grindis. Amadėju sėdėjo šalia manęs, paskendęs mintyse apie rengimąsi egzaminui, mes buvome pratę, kad jis sėdėdavo prie stalo kaip nebylus vaiduoklis ir aklai kimšdavo valgį. Alkūne kumštelėjusi jam parodžiau į Adrianą. Sutrikęs jis pakėlė akis. Adrianos veidas jau buvo violetinis, jai trūko oro, o jos akys bejėgiškai spytrėjo į Amadėju. Mes visi pažinome jo veido išraišką — tai buvo tūžmingas susikaupimas, apimdavęs jį tada, kai rasdavosi kas nors sudėtinga, ką jis neiškart suvokdavo, nors paprastai jis susigaudydavo žaibiškai.

Jis pašoko, kėdė parvirto, keliais žingsniais atsidūrė šalia Adrianos, čiupęs ją už pažastų pastatė, pasuko nugara į save, tada suėmė už pečių, įkvėpė ir už viršutinės kūno dalies smarkiai truktelėjo ją atgal. Iš Adrianos gerklės atsklido slopus gargimas. Daugiau niekas nepasikeitė. Amadėju trūktelėjo ją dar dukart, bet ir dabar mėsos kąsnis, įstrigęs jai kvėpuojamojoje gerklėje, net nekrustelėjo.

Tai, kas nutiko vėliau, mums įsirėžė atmintin visam laikui. Kiekviena akimirka, kiekvienas judesys. Amadėju pasodino Adrianą atgal ant kėdės ir pašaukė mane, kad prieičiau. Jis atlošė jai galvą. „Laikyk, — iškošė, — labai stipriai!“ Tada nuo savo lėkštės pasiėmė aštrų peilį mėsai ir nuvalė jį servetėle. Mes užgniaužėme kvapą. „Ne! — sušuko mama. — Ne!“ Manau, jis net neišgirdo. Apžargomis atsisėdęs Adrianai ant kelių, pasižiūrėjo jai į akis. „Turiu tą padaryti, — pasakė, dar ir šiandien tebesistebiu ramybe jo balse. — Antraip mirsi. Atitrauk rankas. Pasitikėk manimi.“

Adriana atitraukė rankas nuo kaklo. Smilium jis apčiuopė tarpą tarp skydinės ir žiedinės kremzlės. Paskui pridėjo peilio galą prie paties to tarpo vidurio. Giliai įkvėpė, trumpam užsimerkė ir smeigė.

Susitelkiau, kad kaip spaustuvais išlaikyčiau Adrianos galvą. Nemačiau, kaip pliūptelėjo kraujas, pamačiau paskui ant jo marškinių. Adrianos kūnas išsilenkė. Amadėju atvėrė kelią į kvėpuojamąją gerklę, tai buvo girdėti iš švilpesio, kai Adriana traukė orą per naują angą. Atsimerkiau ir kraupdama pamačiau, kad Amadėju suka peilio geležtę žaizdoje, tai buvo ypatingai žiauru, aš tik vėliau susiprotėjau, kad jis turėjo laikyti oro kanalą atvirą. Paskui Amadėju išsiėmė iš marškinių kišenės tušinuką, sukando dantimis, laisva ranka atsuko dangtelį, išėmė šerdį, o apatinę tušinuko dalį kaip vamzdelį įkišo į žaizdą. Lėtai ištraukė peilį, prilaikydamas tušinuką. Adriana kvėpavo trūksmingai, švilpčiodama, bet liko gyva, dusulio spalva lėtai nyko jai iš veido. „Kvieskit greitąją!“ — paliepė Amadėju.

Pabudęs iš stingulio tėtė nuėjo prie telefono. Adrianą su kyšančiu iš kaklo tušinuku nunešėme ant sofos. Amadėju paglostė jai galvą. „Kitaip buvo neįmanoma“, — pasakė.