Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Iš Silveiros jis paskambino poniai Losli ir padiktavo naująjį adresą. Paskui paskambino į viešbutį ir sužinojo, kad jau gauta persų kalbos gramatika. Balkoną buvo užliejusi šiltos pavasario saulės šviesa. Girdėjo gatvėje kalbančius žmones ir stebėjosi, kad daug ką suprato. Nežinia iš kur atsklido valgio kvapas. Prisiminė mažučiuką vaikystės balkoną, per kurį plaukė bjaurūs virtuvės kvapai. Silveiros sūnaus kambaryje palindęs po apklotu tuoj pat užmigo ir pasijuto esąs nuovokumo varžybose, kur laimi lėčiausias. Stovėjo su Eva fon Murait, Neįtikimąja, prie plautuvės ir plovė po vakarėlio likusius indus. Galiausiai sėdėdamas Kėgio kabinete valandų valandas skambino į tolimas šalis, kur niekas nekėlė ragelio.

Ir pas Silveirą laikas ėmė darytis savas. Pirmąkart nuo tada, kai gyveno Lisabonoje, įsijungęs televizorių Gregorijus žiūrėjo vakaro žinias. Prisikišo prie pat aparato, kad tarp jo ir žodžių liktų kuo mažesnis nuotolis. Nustebo, kiek visko per tą laiką buvo nutikę ir kokia kitoniška šita pasaulio dalelė, čia laikoma svarbia. Antra vertus, stebino ir tai, kad žinomi dalykai čia yra tokie pat kaip namie. Jis galvojo: Aš gyvenu čia. Vivo aqui. Paskui rodomo vaidybinio filmo nesuprato. Svetainėje užsidėjo Berliozo plokštelę, mirus Fatimai Pradas klausėsi jos ištisas dienas. Muzika nuaidėjo per visą namą. Po valandėlės jis atsisėdo virtuvėje prie stalo ir baigė skaityti laišką, kurį teisėjas buvo parašęs savo taip bauginančiam sūnui.

Kai kada, sūnau, o taip būna vis dažniau, man Tu rodaisi esąs savo teisumu tikras teisėjas, prikaišiojąs, kad tebedėviu mantiją. Tarytumei užsimerkčiau, nenorėdamas matyti režimo žiaurumą. Tada Tavo žvilgsnis spigina nelyg svilinanti liepsna. Trokštu melsti Dievą, kad jis įkvėptų Tau daugiau supratimo ir neleistą taip budeliškai blizgėti akims. Kodėl tu nedavei jam lakesnės vaizduotės, kai jis mąsto apie mane? — noriu jam sušukti, tai būtų rūstybės sklidinas šūksnis.

Matai, kad ir kokia laki, netgi skvarbi būtų Tavo vaizduotė, Tu net nenutuoki, kuo paverčia žmogų skausmai ir suriesta nugara. Ką gi, regis, niekas apie tai nenutuokia, tiktai aukos. Niekas. Gali man kuo gražiausiai aiškinti, ką atrado Vladimiras Bechterevas. Nenorėčiau praleisti nė vieno iš šių pašnekesių, tai brangios valandos, kai jaučiuosi su Tavimi saugus. Bet paskui viskas praeina, aš grįžtu į kupriaus ir kankinio pragarą. Man rodos, Tu niekuomet nesusimąstai štai apie ką: iš žeminamai suriečiančių, nepaliaujamų skausmų vergų nevalia tikėtis to paties kaip iš tų, kurie gali pamiršti savo kūną, o paskui, prisiminę, gali juo geismingai mėgautis. Iš jų nevalia tikėtis to paties! Jie išmokę, kad jiems nevalia to sakyti patiems, nes tai būtų tik dar vienas pažeminimas!

Tiesa — taip, tiesa — visiškai paprasta: nežinočiau, kaip tverti gyvenimą, jei Enrike neatvažiuotų paimti manęs kasryt be dešimties minučių šeštą. Sekmadieniai — Tu net nenumanai, kokia jie man kankynė. Kai kada nemiegu šeštadienio naktį, nes nuspėja, kas bus. Aš ir kiekvieną šeštadienį penkiolika po šešių žengiu į pastatą, kur nėra žmonių, jūs iš to šaipotės. Retkarčiais galvoju, kad nenuovoka sukelia daugiau žiaurumo nei kuri nors kita žmogaus silpnybė. Aš vis prašiau sekmadieniais man duoti raktą. Mano prašymą atmetė. Kai kada trokštu, kad jie bent vieną vienintelę dieną perimtų mano skausmus — kad suprastų.

Kai įeinu kontorą, skausmai truputėlį apmalšta, lyg patalpa pavirstų į kančias lengvinantį ramstį kūno viduje. Bemaž iki aštuntos pastate tylu. Dažniausiai aš nagrinėju dienos bylas, turiu būti tikras, kad nebus staigmenų, toks žmogus kaip aš jų baiminasi. Kartais skaitau poeziją, tada imu kvėpuoti lygiau, lyg žvelgčiau į jūrą, kai kada tai apmaldo skausmus. Ar dabar supranti?

Bet Tu pasakysi — Tarafalas. Taip, Tarafalas, aš žinau, žinau. Ar todėl turiu grąžinti raktą? Mėginau, ir ne vieną sykį. Atkabinau jį nuo ryšulio ir padėjau ant rašomojo stalo. Paskui išėjau iš pastato ir vaikščiojau gatvėmis, tarsi tikrai grąžinęs. Kvėpavau giliai traukdamas orą, kaip pataria gydytojas, vis garsiau ir garsiau, švokšdamas ėjau per miestą, deginamas baimės, jog tą įsivaizduojamą veiksmą vieną dieną tikrai padarysiu. Permirkusiais nuo prakaito marškiniais vėliau sėdėjau prie teisėjo stalo. Ar dabar supranti?

Ne tik Tau parašiau galybę laiškų, kurie dingo. Rašiau ir ministrui, rašiau ir rašiau. O vieną tų laiškų įmečiau į vidaus pašto dėžutę. Gatvėje nutvėriau laiškanešį, jis būtų nunešęs jį ministrui.

Jis įtūžo, kad turėjo išrausti maišą, ir nužvelgė mane niekinamai, bet smalsiai, kaip žiūrima į pamišėlius. Paskui įmečiau laišką ten, kur nukeliavo ir kiti — į upę. Tegul išdavikiškas rašalas nusiplauna. Ar dabar supranti?

Marija Žoau Flores, tavo ištikimoji mokyklos laikų draugė, suprato. Vieną dieną, kai nebegalėjau tverti Tavo žvilgsnio, susitikau su ja.

„Jis nori jus garbinti, — tarė ji ir uždėjo savo ranką ant manosios, — garbinti ir mylėti kaip autoritetą. Nenoriu žiūrėti į jį kaip į ligonį, kuriam viskas atleidžiama, — sako jis. — Tada tarytum neturėčiau tėvo. Savo sieloje jis paskiria kitiems labai konkretų vaidmenį ir būna negailestingas, jei jie nesusidoroja su tuo vaidmeniu. Taurus savanaudiškumas.“

Ji pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, jos šypsena bylojo apie gyvybingo gyvenimo platybes.

„Kodėl nemėginate griebtis įniršio?“

Gregorijus paėmė paskutinį lapą. Keli sakiniai, parašyti kitonišku rašalu, teisėjas buvo pažymėjęs datą: 1954 m. birželio 8 d., jo mirties išvakarės.

Kova baigta. Ką Tau pasakyti, sūnau, atsisveikinant?

Dėl manęs Tu tapai gydytoju. Kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtų buvę mano kančios šešėlio, juk Tu jame užaugai? Aš Tau nusikaltęs. Ne Tu atsakingas, kad skausmai liko, o dabar palaužė mano priešinimąsi.

Raktą palikau kontoroje. Viskas bus suversta skausmams. Nužudyti gali ir nesėkmė, bet tokia mintis niekam neateis į galvą.

Ar Tau pakaks mano mirties?

Gregorijui pasidarė šalta, jis atsuko šildymą. Nedaug trūko, kad Amadėju būtų jį pamatęs, bet lyg nujausdama paslėpiau, išgirdo jis Adrianos žodžius. Šildymas nepadėjo. Jis įjungė televizorių ir liko sėdėti priešais muilo operą, nors nesuprato nė žodžio, lyg kinų kalbos. Vonioje rado migdomųjų tabletę. Lauke švito, kai ji ėmė veikti.

34

Campo de Ourique gyveno dvi Marijos Žoau Flores. Kitądien, po kalbos pamokos, Gregorijus tenai nuvažiavo. Už pirmų durų, prie kurių jis paskambino, gyveno jauna moteris su dviem vaikais, šie buvo įsikibę jos sijono. Kitame name jam pasakė, kad senjora Flores išvažiavusi dviem dienoms.

Viešbutyje jis atsiėmė persų kalbos gramatiką ir nuvažiavo į licėjų. Virš apleisto pastato skraidžiojo paukščių keliauninkų būriai. Gregorijus vylėsi, kad iš Afrikos vėl papūs karštas vėjas, bet tebebuvo švelnūs kovo mėnesio orai, kur dar galėjai justi žiemiškos žvarbos.

Gramatikoje gulėjo Natali Ruben raštelis: Aš įveikiau iki šitos vietos! Nelengvas raštas, pasakė ji, kai jai paskambino, norėdamas pranešti, kad gavo knygą. Jau daug dienų ji nieko daugiau neveikianti, tėvai stebisi jos uolumu. Kada jis planuojąs kelionę į Iraną? Ar šiais laikais tai nesą trupučiuką pavojinga?

Pernai Gregorijus laikraštyje perskaitė žinutę apie žmogų, kuris būdamas devyniasdešimties metų pradėjo mokytis kinų kalbos. Autorius tyčiojosi iš to žmogaus. Jūs nieko nesuprantate — tokiu sakiniu Gregorijus buvo pradėjęs skaitytojų laiško apmatus. „Kam gadinate sau gyvenimą šitokiais niekais?“ — paklausė Doksiadas pamatęs, kokiu pykčiu jis dega. Gregorijus neišsiuntė laiško; bet jį sutrikdė Doksiado abejingumas.