Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Silveira pamatė jo nuostabą.

— Man paprasčiausiai patinka visas tas reikalas su licėjum ir žiurkėmis, — nusišypsojo jis. — Visai kitoniškas, kokio nesitiki. Man regisi, tai trupučiuką susiję su Marku Aurelijum.

Valandžiukę paliktas vienas svetainėje Gregorijus žiūrinėjo knygas. Šūsnys literatūros apie porcelianą. Prekybos teisę. Kelionių vadovai. Anglų ir prancūzų verslo kalbos žodynai. Vaikų psichologijos žodynas. Lentyna su bet kaip parinktais romanais.

Ant staliuko kampe stovėjo abiejų vaikų nuotrauka, berniuko ir mergaitės. Gregorijus prisiminė Kėgio laišką. Kai kalbėjosi rytą telefonu, Natali Ruben užsiminė, kad direktoriaus pamokų nebus, jo žmona ligoninėje, Valdau. Būna akimirkų, kai žmona tarsi palūžta, buvo parašyta laiške.

— Skambinau verslo partneriui, kuris dažnai lankosi Irane, — grįžęs pasakė Silveira, — reikia vizos, bet šiaip nėra jokių kliūčių nuvažiuoti į Isfahaną.

Jis sutriko, išvydęs Gregorijaus veido išraišką.

— Ak, taip, — tarė tada lėtai, — ak, taip. Žinoma. Juk tai ne tas Isfahanas. Ir ne Iranas, o Persija.

Gregorijus linktelėjo galvą. Mariana Esą domėjosi jo akimis ir pamatė, kad jį kamuoja nemiga. Bet šiaip Silveira čia buvo vienintelis žmogus, kuris susidomėjo juo. Juo. Vienintelis žmogus, kuriam jis buvo ne vien supratingas veidrodis kaip Prado pasaulio gyventojams.

Kai juodu ketindami atsisveikinti vėl stovėjo vestibiulyje, o tarnaitė atnešė Gregorijui paltą, Silveiros žvilgsnis nuklydo aukštyn prie emporos, iš kur buvo einama į kitas patalpas. Pasižiūrėjo žemyn, paskui vėl aukštyn.

— Vaikų priestatas. Buvęs. Gal norėtumėte apžiūrėti?

Du didžiuliai šviesūs kambariai su vonia. Knygų lentynos pilnos Žoržo Simenono romanų.

Juodu stovėjo emporoje. Staiga Silveira tarytum nebežinojo, kur dėti rankas.

— Jeigu norite, galite čia gyventi. Žinoma, veltui. Neribotą laiką. — Jis nusijuokė. — Jei tuomet nebūsite Persijoje. Geriau negu viešbutyje. Niekas jums netrukdys, aš daug keliauju. Ryt anksti vėl išvykstu. Žuljeta, tarnaitė, jumis pasirūpins. O kada nors aš laimėsiu partiją.

— Chamo-me José, — tarė, kai sukirto rankomis. — E tu? 38

29

Gregorijus krovėsi daiktus. Susijaudinęs, lyg rengdamasis kelionei aplink pasaulį. Mintyse jis berniuko kambaryje ėmė nuo lentynos kelias Simenono knygas ir dėjo savo: abi apie marą ir žemės drebėjimą, Naująjį Testamentą, jam Kutinju padovanotą prieš amžinybę, Pesą, Eça de Queirôs, iliustruotą Salazaro biografiją, Natali Ruben knygas. Berne buvo įsidėjęs Marką Aurelijų ir savo senąjį Horacijų, graikų tragedijas ir Sapfo. Paskutinę akimirką dar ir Augustino Confessiones. 39 Kitos kelio atkarpos knygos.

Krepšys buvo sunkus, jam apsvaigo galva, kai nukėlęs jį nuo lovos nunešė prie durų. Gregorijus atsigulė. Po valandėlės svaigulys praėjo, jis galėjo toliau skaityti Prado laišką.

Suvirpu vien nuo minties apie neplanuotą ir nežinomą, bet neišvengiamą ir nesulaikomą tėvų galią, paliekančią savo vaikams žymes, jų, kaip ir nudegimų randų, nebeįmanoma panaikinti. Tėviškus troškimus ir baimes deginantis grifelis įrėžia į sielas mažylių, visiškai bejėgių ir nenutuokiančių, kas su jais vyksta. Mums reikia viso gyvenimo, kad rastume tą įdegintą tekstą ir perskaitytume, ir niekada negalime būti tikri, kad jį supratome.

Matai, tėte, taip man nutiko ir su Tavimi. Dar visai neseniai man pagaliau toptelėjo į galvą, kad savyje nešiojuosi galingą tekstą, lemiantį viską, ką iki šiandien jaučiau ir dariau, slapčiomis žioruojantį tekstą, klastingai paveikų, nes kad ir koks esu išsilavinęs, man net minties nekilo — gal jis neturi tos reikšmės, kurią jam teikiau, neturėdamas apie jį nė menkiausio supratimo. Tas tekstas trumpas, tobulas kaip Senasis Testamentas: KITI YRA TAVO TEISĖJAI.

Negaliu įrodyti įtikinamai kaip kokiam teisme, bet žinau, jog šiuos žodžius, Tėve, nuo pat mažens skaičiau Jūsų žvilgsnyje, žvilgsnyje, kuris pilnas netekties, skausmo ir griežtumo skverbėsi per Jūsų akinių stiklus ir tarytum sekė mane, kad ir kur būčiau ėjęs. Vienintelė vieta, kur jis nepajėgė manęs atsekti, buvo didelis licėjaus bibliotekos krėslas, už kurio pasislėpęs skaitydavau naktimis. Tvirtas tikras krėslas kartu su tamsa sudarė nepereinamą sieną, saugančią mane nuo bet kokių įsibrovėlių. Tenai Jūsų žvilgsnis nesiekė, taigi nebuvo ir jokių teisėjų, prieš kuriuos būčiau turėjęs jaustis atsakingas, kai skaičiau apie baltakūnes moteris ir visus tuos dalykus, kuriuos valia daryti tik paslapčiomis.

Ar galite įsivaizduoti mano įniršį, kai pranašo Jeremijo knygoje perskaičiau: Argi gali pasislėpti žmogus pakampyje, kad aš jo nematyčiau? — tai VIEŠPATIES žodis. Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemės? — tai VIEŠPATIES žodis.

— Ko tu nori, — pasakė tėvas Bartolomėjas, — jis — Dievas.

— Taip, kaip tik šitai ir nuteikia prieš jį; kad jis Dievas, — atsakiau.

Tėvas nusijuokė. Jis niekuomet nesupykdavo. Jis mane mylėjo.

Tėte, kaip būčiau troškęs tokio tėvo, su kuriuo būčiau galėjęs apie visa tai pasikalbėti! Apie Dievą ir jo didžiuoklišką žiaurumą, apie kryžių, giljotiną ir garotą. Apie tą nesąmonę; kad reikia atsukti kitą skruostą. Apie teisingumą ir kerštą.

Tavo nugara nepakeldavo bažnyčios klauptų, taigi mačiau Tave klūpantį vieną vienintelį kartą, kai buvo aukojamos mišios mirus dėdei Ernestui. Niekuomet nepamiršiu Tavo iškankinto kūno silueto, jis priminė Dantę ir skaistyklą, visąlaik vaizdavausi ją kaip liepsnojančią pažeminimo jūrą, nes ar gali būti kas baisiau už pažeminimą, palyginti su juo pats stipriausias skausmas yra niekai. Taigi mudu apie visa tai niekuomet taip ir nepasikalbėjome. Man regisi, kad žodį Deus vartodavai tik nuvalkiotuose posakiuose, niekuomet teisingai, niekuomet taip, kad tai būtų byloję apie tikėjimą. Ir vis dėlto Tu niekaip nepaneigei to bežadžio įspūdžio, kad savy talpini ne tik pasaulietinius kodeksus, bet ir bažnytinius, įkvėpusius inkviziciją. Tarafalas, tėve, TARAFALAS!

30

Silveiros vairuotojas atvažiavo Gregorijaus prieš pat pietus. Buvo pakrovęs stovyklavietės rakandų akumuliatorius ir paėmęs du apklotus, ant jų buvo padėta kavos, cukraus ir keksų. Iš viešbučio jį išleido nenoriai.

— Foi um grande prazer 40 , — pasakė.

Naktį buvo paliję, ant automobilių gulėjo plonas dykumų vėjo atnešto smėlio sluoksnis. Filipė, vairuotojas, atidarė didelio blizgančio automobilio galines dureles. Kai automobilyje glosčiau taurius apmušalus — tada Pradui dingtelėjo mintis parašyti laišką tėvui.

Su savo tėvais Gregorijus tik vieną kartą važiavo taksi, kai grįžo po atostogų prie Tuno ežero, kur tėvas išsinarino koją, taigi kitaip jie negalėjo dėl bagažo. Iš tėvo pakaušio jis suprato, kaip tam nesmagu. O motinai tai buvo kaip pasaka, jai švytėjo akys, ji net nebenorėjo išlipti.

Filipė nuvažiavo į vilą, o paskui į licėjų. Kėlias, kuriuo anksčiau automobiliai veždavo maistą į licėjaus virtuvę, buvo visiškai užžėlęs. Vairuotojas Filipė sustojo.

— Čia? — paklausė nesusigaudydamas. Dramblotas vyras, pečiai kaip mūras, bailiai sukiojosi nuo žiurkių. Direktoriaus kabinete jis lėtai ėjo palei sienas su kepure rankoje, apžiūrinėdamas Isfahano vaizdus.

— O ką jūs čia veikiate? — paklausė. — Na, man nedera...