Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus pakėlė akis. Karštas Afrikos oras sruvo pro atvirus senjoro Korteso kabineto langus. Keliaujantis ratilas ant papuvusių grindlenčių šiandien buvo geltonesnis negu andai. Ant sienų kabojo jo iškirptos Isfahano nuotraukos. Ultramarinas ir auksas, vien auksas ir ultramarinas, kupolai, minaretai, aikštės, turgūs, uždangstyti moterų veidai pačiomis juodžiausiomis, gyvenimo ištroškusiomis akimis. Elifazas Temanąs, Bildadas Suachas ir Cofaras Naamatietis.

Pirmiausia jis nuėjo pažiūrėti Biblijos ant savo megztinio, kuris jau dvokė puviniu ir pelėsiais. Dievas baudžia Egiptą kančiomis, nes faraonas nepakluso, pasakė Pradas O’Keliui, bet juk pats Dievas sukūrė jį tokį! Ir tik tam, kad vėliau galėtų rodyti savo valdžią! Koks pasipūtęs ir garbėtroška Dievas! Koks didžiuoklis! Gregorijus pasiskaitę istoriją: taip ir buvo.

Pusdienį, pasakojo O’Kelis, juodu ginčijosi, ar Pradas savo kalboje Dievą turėtų tikrai vadinti didžiuokliu, gabarola arba fanfarrâo. Ar nebūtų pernelyg daug užsimota VIEŠPATĮ — nors tą trumputį laiką, kol bus tariamas vienintelis įžūlus žodis, — prilyginti plačiagerkliui gatvės berniūkščiui. Žoržė nurungė Amadėju, ir jis paliko tą žodį. Valandėlę Gregorijus buvo nusivylęs O’Keliu.

Gregorijus perėjo per namą, saugodamasis žiurkių, atsisėdo į tą mokinio vietą, kurią neseniai buvo priskyręs Pradui, iš kur buvo galima žvilgsniais susisiekti su Marija Žoau, ir galop rūsyje surado buvusią biblioteką. Joje jaunasis Amadėju, pasak tėvo Bartolomėjo, leidosi užrakinamas, kad galėtų skaityti kiaurą naktį. Kai Amadėju skaito knygą, joje nebelieka raidžių. Lentynos buvo tuščios, dulkėtos ir murzinos. Vienintelė likusi knyga pakišta po lentyna, kad ta neparvirstų. Gregorijus nulaužė papuvusios grindų lentos galą ir įspraudė jį vietoj knygos. Tada atsivertė knygą ir pasklaidė lapus. Tai buvo Joanos Pamišėlės biografija. Gregorijus nusinešė ją į senjoro Korteso kabinetą.

Susidaryti klaidingą nuomonę apie Antoniją de Oliveirą Salazarą, kilmingą profesorių, juk buvo kur kas lengviau negu apie Hitlerį, Staliną ar Franką. Su tais atmatomis Tu niekuomet nebūtum prasidėjęs, Tave būtų apsaugojęs protas ir neklystanti stiliaus pajauta, Tu niekuomet nekėlei rankos, galėčiau guldyti galvą. O tas vyras juodais drabužiais protingu, įsitempusiu veidu ir katiliuku: kai kada galvodavau, kad gal jauteisi jam artimas. Ne negailestinga garbėtroška ir jo ideologiniu aklumu, bet tikriausiai griežtumu pačiam sau. Tik, tėve, jis juk rezgė sąmokslus su kitais! Ir stebėjo nusikaltimus, kuriems nusakyti niekuomet nebus deramų žodžių, kol žmonija bus gyva! Juk pas mus buvo Tarafalas! Buvo Tarafalas, tėve! TARAFALAS! Kur buvo Jūsų vaizduotė? Kad bent vieną vienintelį kartą būtumėt matęs Žoau Esos rankas, kokias jas mačiau aš: nudegintas, randuotas, suluošintas, rankas, kitados skambinusias Šubertą. Kodėl niekuomet nepasižiūrėjote į tokias rankas, tėve?

Ar baiminotės kaip ligonis, kuris būdamas silpno kūno nedrįso susiremti su valdžia? Todėl sukot akis šalin? Ar Tavo sulinkusi nugara draudė būti tvirtam? O ne, kratausi tokio aiškinimo, jis būtų neteisingas, nes sumenkintų orumą ten, kur jis toks svarbus, juk Tu nuolat rodei stiprybę niekuomet nepasiduoti savo kančiai mintimis ir darbais.

Pripažįstu: kartą, tėve, vienintelį kartą džiaugiausi, kad turite ryšių puikiai apsirengusio, dėvinčio katiliuką nusikaltėlio sluoksniuose, kai sugebėjote apsaugoti mane nuo Mocidade. Matėte, kaip baisėjausi vaizduodamasis, kad turėsiu vilkėti žaliais marškiniais ir kilnoti aukštyn ranką. Tiesiog pasakėte — to nebus, ir aš pasijutau laimingas dėl to meilaus negailestingumo Jūsų žvilgsnyje, niekuomet nebūčiau norėjęs būti Jūsų priešu. Žinoma, ir Tu nenorėjai įsivaizduoti savo sūnaus kaip kičinio proletaro, stovyklaujančio prie laužų. Vis dėlto šis Tavo poelgis — nenoriu žinotų kokia buvo jo paskata, — man reiškė didžiausią Tavo prielankumą, irtą naktį po išlaisvinimo Tau jutau pačius karščiausius jausmus.

Buvo sudėtingiau, kai Jūs sukliudėte, kad nebūčiau teisiamas už tai, jog sužalojau Adrianą. Teisėjo sūnus — nežinau, kokias virvutes tampėte, ką kalbėjote. Šiandien sakau: kur kas mieliau būčiau stojęs prieš teisėją ir kovojęs už dorovinę teisę teikti pirmenybę gyvenimui, o ne įstatymui. Vis dėlto labai susijaudinau dėl to, ką padarei, kad ir kas tai būtų buvę. Negalėčiau paaiškinti, bet neabejojau, kad Tavo poelgio nelėmė nė vienas iš tų dalykų, kuriems nebūčiau galėjęs pritarti: gėdos baimė ar džiaugsmas, kad gali pasinaudoti savo įtaka. Tu taip pasielgei paprasčiausiai todėl, kad mane apsaugotum. Aš tavimi didžiuojuosi, ištarei, kai paaiškinau viską mediciniškai ir parodžiau skyrių vadovėlyje. Paskui apkabinai mane, vienintelį kartą nuo tada, kai suaugau. Užuodžiau tabaką nuo Tavo drabužių ir muilą nuo veido. Dar ir šiandien tebeužuodžiu, ir vis dar tebejaučiu Tavo rankų spaudimą, trukusį ilgiau, nei tikėjausi. Sapnavau šias rankas, jos buvo maldaujamai ištiestos, ištiestos aistringai meldžiant sūnų it geraširdį burtininką išvaduoti nuo skausmų.

Į šį sapną įsiliejo neapsakomai dideli lūkesčiai ir viltys, nuolat pasirodą Tavo veide, kai aiškindavau Tavo ligos, nesugrąžinamai sustingdžiusios nugarą, pobūdį, ligą, pavadintą pagal Vladimirą Bechterevą, ir kai kalbėdavomės apie skausmo slėpiningumą. Tai buvo didžiulio ir gilaus intymumo akimirkos, kai akimis įsisiurbęs į mano lūpas gaudei kiekvieną pradedančio gydytojo žodį kaip apreiškimą. Tada aš buvau visažinis tėvas, o Tusūnus, kuriam reikėjo pagalbos. Koks buvo Tavo tėvas ir kaip jis su Tavimi elgėsi, kartą po vieno iš šių pašnekesių paklausiau mamą. „Išdidus, vienišas, nepakenčiamas tironas, man jis pataikavo“, — atsakė ji.

Buvęs fanatiškas kolonializmo rėmėjas. „Jis karste apsiverstų, jei žinotų, ką tu apie tai manai“.

Gregorijus nuvažiavo į viešbutį ir persirengė vakarienei pas Silveirą. Jis gyveno viloje Beleme. Atidarė tarnaitė, tada didžiuliame vestibiulyje jį pasitiko Silveira; tvieskiamas šviestuvo vestibiulis atrodė kaip pasiuntinybės vestibiulis. Silveira pamatė, kad Gregorijus nustebęs dairosi.

— Kai išsiskyriau ir vaikai išsikraustė, viskas staiga pasidarė pernelyg erdvu. Bet išsikelti nenorėjau, — pasakė Silveira, jo veidas Gregorijui pasirodė toks pat nuvargęs kaip ir tada, kai juodu pirmąkart susitiko naktiniame traukinyje.

Vėliau Gregorijus nebeprisiminė, kaip tai atsitiko. Juodu valgė desertą, ir jis pasakojo apie Florensę, Isfahaną ir tuos pamišėliškus pasibuvimus licėjuje. Šiek tiek kaip anuomet, kupė, kai išsipasakojo šiam vyriškiui, kad atsistojo ir išėjo iš klasės.

— Jūsų paltas buvo šlapias, kai nusikabinote nuo vagio, puikiai prisimenu. Lijo, — pasakė Silveira, kai juodu valgė sriubą, — ir dar prisimenu, kaip „šviesa“ hebrajiškai: ôr.

Tada Gregorijus papasakojo apie nepažįstamą portugalę, apie ją buvo nutylėjęs kupė.

— Eikšekit, — pasakė Silveira, kai juodu išgėrė kavą, ir nusivedė jį į rūsį. — Štai, čia buvo įrengta stovykla vaikams. Viskas aukščiausios rūšies. Niekas nepravertė, vieną dieną jie paprasčiausiai viską užmetė, nebesidomėjo, net nepadėkojo, nieko. Krosnelė, toršeras, kavamalė, viskas su akumuliatoriais. Galite viską tiesiog pasiimti į licėjų. Paliepsiu vairuotojui, jis patikrins akumuliatorius ir nuveš.

Siūlė ne vien iš dosnumo. Siūlė licėjui. Jau anksčiau jis vis prašė papasakoti apie apleistą mokyklą, norėjo sužinoti vis daugiau; bet tai dar galėjo būti grynas smalsumas, smalsavimas prakeikta pasakų pilimi. Užtat siūlymas pasiimti stovyklos rakandus rodė, kad Silveira supranta keistą jo elgseną — arba jei nesupranta, tai bent gerbia, — to Gregorijus nebūtų tikėjęsis iš jokio žmogaus, juo labiau iš verslininko, kurio gyvenimas sukasi apie pinigus.