Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Tad praėjus vieniems metams po mamos mirties mes vėl buvome gedulingose mišiose, ji būtų norėjusi, pasakė jis, be to, mirčiai reikia išraiškos, bent taip skelbia religijos, aš nežinau, staiga jam ėmė painiotis mintys, vis kartojo nūo sei, nūo sei. Anuomet, per mamai aukojamas mišias, jis buvo atsisėdęs į tamsų kampą, kad niekam nekristų į akis, jog nesimeldžia, Rita to nesuprato, tai juk tik gestai, rėmai, sakė ji, tu patarnaudavai mišioms, kai tėtė mirė, irgi meldeisi. O mirus Fatimai jis buvo toks sutrikęs, kad tarpais atlikdavo viską kaip dera, tarpais likdavo sėdėti kaip suakmenėjęs, užuot meldęsis, o baisiausia: jis darė klaidas lotyniškame tekste. Jis! Klaidas!

Jis niekuomet nebuvo verkęs viešai, taigi neverkė ir prie kapo. Buvo vasario trečioji, neįprastai šilta diena, bet jis ištisai trynėsi rankas. Jam truputį šalo rankos, o paskui, kai karstas ėmė leistis į duobę, susigrūdo rankas į kišenes ir nulydėjo karstą žvilgsniu, kokiu žvelgiančio jo nesu mačiusi nei anksčiau, nei paskui. Žvilgsniu žmogaus, kuris priverstas palaidoti viską, ką turi, viską, o viską. Visiškai kitaip nei prie tėtės ar mamos kapo, tada jis stovėjo kaip jau seniai rengęsis atsisveikinimui ir žinąs, kad šis atsisveikinimas kartu yra ir žingsnis į nuosavą gyvenimą.

Visi jautė, kad jis nori likti prie kapo vienas, taigi nuėjome. Kai pažvelgiau atgal, jis stovėjo šalia Fatimos tėvo, irgi pasilikusio, seno tėčio bičiulio, Amadėju susipažino su Fatima jo namuose ir parėjo tada kaip pakerėtas. Amadėju apkabino šį aukštaūgį vyrą, jis rankove nusišluostė akis, o paskui nuėjo perdėtai žvaliais žingsniais. Mano brolis stovėjo vienas prie atviros duobės nunarinęs galvą, užsimerkęs ir sudėjęs rankas, tikrai geras penkiolika minučių. Galėčiau prisiekti, kad meldėsi, norėčiau, kad būtų meldęsis.

Aš myliu besimeldžiančius žmones. Man reikia juos matyti. Man jų reikia kaip priešpriešos klastingiems paviršutiniškumo ir bukumo nuodams. Gregorijui prieš akis iškilo mokinys Pradas, licėjaus auloje kalbąs apie meilę katedroms. O sacerdote ateu, tarsi išgirdo Žoau Esos žodžius.

Gregorijus būtų tikėjęsis, kad juodu atsisveikins pirmąkart paspausdami vienas kitam rankas. Bet toji sena moteris, dabar jai ant veido buvo užkritusi žila sruoga, lėtai priėjo prie jo, arti arti, jis galėjo užuosti keistai sumišusį kvepalų ir vaistų aromatą. Jis panūdo atsitraukti, tik jos judesiai, kai ji užsimerkė ir pakėlė rankas jam prie veido, buvo savaip valdingi. Šaltais virpančiais, vos vos liečiančiais pirštais, lyg neregė ji perbraukė jam per veidą. Prisilietusi akinių sustingo. Pradas nešiojo akinius apskritais stiklais, auksiniais rėmeliais. Jis, Gregorijus, buvo svetimas žmogus, išjudinęs sustingusį laiką ir patvirtinęs, kad brolis mirė. Jis dar buvo ir tas brolis, atgijęs per pasakojimą. Brolis — šią akimirką Georgijus net neabejojo, — susijęs ir su randu po aksomine juosta, ir su raudonais kedrais.

Sumišusi Adriana stovėjo priešais, nukorusi rankas palei šonus, nudelbusi akis. Abiem rankom Gregorijus suėmė ją už pečių.

— Aš dar ateisiu, — pasakė.

27

Nepragulėjo lovoje nė pusvalandžio, kai durininkas pranešė, kad pas jį atėjo svečias. Jis nepatikėjo savo akimis: tai buvo Adriana, pasirėmusi lazda ji stovėjo viešbučio vestibiulio vidury, susisupusi į ilgą juodą apsiaustą, apsigobusi galvą nerta skara. Ji atrodė graudžiai ir patetiškai kaip moteris, po daugelio metų pirmąkart išėjusi iš savo namų ir dabar atsidūrusi pasaulyje, kurio nebepažino, taigi čia nedrįso net prisėsti.

Ji atsisagstė apsiaustą ir išėmė du vokus.

— Aš... aš norėčiau, kad perskaitytumėte, — tarė negrabiai ir netvirtai, lyg kalbėti šiame pasaulyje būtų sunkiau ar iš viso kas kita negu namie. — Vieną laišką radau, kai po mamos mirties tvarkėme namus. Nedaug trūko, kad Amadėju būtų jį pamatęs, bet lyg nujausdama paslėpiau, kai radau jį tėtės rašomojo stalo slaptame stalčiuje. Kitą po Amadėju mirties radau jo rašomajame stale, apkrautą šūsnimi kitų popierių. — Ji bailiai pasižiūrėjo į Gregorijų, nuleido akis, vėl pasižiūrėjo. — Aš... aš nenorėčiau būti vienintelė, skaičiusi tuos laiškus. Rita, na, Rita jų nesuprastų. O daugiau aš nieko neturiu.

Gregorijus dėliojo vokus iš vienos rankos į kitą. Ieškojo žodžių ir niekaip jų nerado.

— Kaip jūs čia iš viso atėjote? — paklausė galop.

Taksi jos laukė Klotilda. Kai Adriana susmuko ant minkštos galinės sėdynės, atrodė, kad šiai išvykai į tikrą pasaulį jį išeikvojo visas jėgas.

— Adeus, — pasakė jam sėsdama į taksi. Padavė ranką, spausdamas ją jis pajuto glebius kaulus ir venas plaštakos viršuje. Nustebo, koks stiprus ir ryžtingas tas rankos spustelėjimas, beveik kaip žmogaus, kuris nuo ryto iki vakaro gyvena tikrame pasaulyje ir kasdien spaudžia tuzinus rankų.

Šį neįprastai stiprų, bemaž kasdienį rankos spustelėjimą Gregorijus vis dar juto, kai akimis lydėjo taksi. Mintyse jis grąžino Adrianą į praeitį, paversdamas keturiasdešimtmete moterimi, apie kurią pasakojo senasis Kutinju, kai minėjo valdingą jos elgesį su ligoniais. Jei jos nebūtų paveikęs aborto smūgis, o vėliau būtų gyvenusi savo, ne brolio gyvenimą, šiandien ji būtų visiškai kitoks žmogus!

Grįžęs į kambarį jis pirmiausia atplėšė storesnį voką. Tai buvo Amadėju laiškas tėvui, teisėjui. Niekuomet neišsiųstas laiškas, daugelį metų vis perrašinėjamas, matyti iš galybės taisymų skirtingos spalvos rašalu, liudijančiu ir rašysenos pokyčius.

Gerbiamas tėve, toks buvo pirmykštis kreipinys , vėliau jis virto Gerbiamas ir bauginąs tėve , dar vėliau Amadėju pridūrė mylimas tėte , ir pagaliau liko slapčiomis mylimas tėte .

Jūsų vairuotojui šįryt vežant mane į stotį aš sėdėjau ant minkštos sėdynės, kur paprastai kiekvieną rytą sėdite Jūs, žinojau, kad turėčiau žodžiais išreikšti visus tuos prieštaringus jausmus, kurie tarytumei graso mane suplėšyti į gabalus, jei daugiau nenoriu būti vien jų auka. „Manau, kad išreiškę ką nors žodžiais, išsaugome ir to reiškinio galią, ir liaujamės jo bijoję“, — rašo Pesas. Kai baigsiu šį laišką, žinosiu, ar jis teisus. Kol kas teks ilgai laukti iki sužinosiu; nes jau dabar, vos pradėjęs rašyti, juntu, kad tai bus ilgas ir akmenuotas kelias siekiant aiškumo, kurio ieškau rašydamas. Baiminuosi pagalvojęs apie tai, ko nepaminėjo Pesas: gali būti, kad žodžiais ne viską įmanoma išreikšti. Kas tada nutiks neišreikštų dalykų galiai ir jų baimei?

Linkiu tau sėkmingo semestro, ištarėte kaip kaskart, kai grįžtu į Koimbrą. Niekuomet Jūs — nei atsisveikindamas, nei šiaip — nepavartojote žodžių, kuriais būtumėte linkėjęs, kad prasidedąs semestras suteiktų man pasitenkinimo ar juo labiau malonumo. Kai automobilyje glosčiau taurius apmušalus, mąsčiau: ar jis apskritai žino žodį „prazer“? Ar jis kada nors buvo jaunas? Juk kitados sutiko mamą. Kitados.

Nors viskas buvo kaip visuomet, šis kartas kitoks, tėte. Dar vieni metai, tikiuosi, tada tu grįši, pasakei, kai jau buvau lauke. Šis sakinys suspaudė man gerklę, aš pajutau, kad suklupsiu. Šis sakinys išsprūdo iš iškankinto vyriškio sulinkusia nugara lūpų, ne iš teisėjo burnos. Sėdėdamas automobilyje mėginau išgirsti jame paprastą nuoširdų palankumą. Tačiau palankumo neišgirdau, nes žinojau: labiausiai jis norėtų, kad jo sūnus, gydytojas, būtų šalia ir padėtų grumtis su skausmais. „Ar kai kada jis kalba apie mane?“ — paklausiau vairuotoją Enrikę. Jis ilgai neatsakė, dėjosi įsitraukęs į eismą. „Manau, labai jumis didžiuojasi“, — galop ištarė.