Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Portugalų vaikai iki pat šeštojo dešimtmečio į tėvus retai kreipdavosi „tu“, dažniausiai netiesiogiai o pai, a mae 35 , taip Gregorijui paaiškino Sesilija, iš pradžių ji kreipėsi į jį vocė, bet netrukus pasitaisė siūlydama sakyti tu, visi kiti kreipiniai esą tokie stabarus, galų gale tai sutrumpinta Vossa Mercė, taigi meldžiamasis, forma. Kreipdamasis tu ir vocė jaunasis Pradas buvo nužengęs tolėliau nei įprasta bendraujant tiek su artimaisiais, tiek formaliai, o paskui nusprendęs kaitalioti šiuodu retus kreipinius. O gal tai buvo ne sprendimas, o gaivališka neapgalvota jo nenusistovėjusios jausenos išraiška?

Puslapis baigėsi klausimu vairuotojui. Pradas nebuvo sunumeravęs lapų. Nelauktai tęsinys buvo parašytas kitokiu rašalu. Ar tokia buvo Prado tvarka, ar eilę nustačiusi Adriana?

Jūs teisėjas, tėve, — taigi žmogus, kuris sprendžia, teisia ir baudžia. „Nebeprisimenu, kaip tai nutiko, — kartą pasakė man dėdė Ernestas, — regisi, jam gimus jo ateitis jau buvo aiški.“ Taip, tada pamaniau — iš tikrųjų.

Pripažįstu: namie nesielgėte kaip teisėjas; bausdavote ne dažniau nei kiti tėvai, veikiau rečiau. Ir vis dėlto, tėve, Jūsų nekalbumas, nebylus buvimas dažnai tarsi teisdavo mane, būdavote man ir teisėjas, ir net teismas.

Jūs — tariuosi — esate teisingas teisėjas, kupinas ir vedamas gerų norų, ne toks teisėjas, kurio griežti nepalenkiami sprendimai kyla iš nepasitenkinimo nenusisekusiu savo gyvenimu ar iš slopinamų nešvarios sąžinės priekaištų dėl nuslėptų klaidų. Jūs esate supratingas ir atlaidus tiek, kiek Jums leidžia įstatymas. Ir vis tiek aš nuolat kentėdavau, kad Tu esi tas, kuris teisia kitus. „Ar teisėjai yra tie žmonės, kurie kitus sodina į kalėjimą?“ — paklausiau Tave po pirmosios dienos mokykloje, kai viešai turėjau atsakyti į klausimą, ką veikia mano tėvas. Mat kiti mokiniai apie tai kalbėjo per pertrauką. Jie neniekino ir nekaltino, veikiau aptarinėjo apimti smalsumo, ištroškę nuotykių, beveik tokio pat smalsumo, kokį sužadino kitas mokinys, pasakęs, kad jo tėvas dirba skerdykloje. Nuo tada aš kaip įmanydamas sukdavau iš kelio, kad niekuomet daugiau nebereikėtų eiti pro kalėjimą.

Man buvo dvylika, kai pro sargybinius įsmukau į teismo salę, norėdamas pamatyti, kaip Jūs su mantija sėdite už paaukštinto teisėjų stalo. Tada Jūs buvote eilinis, dar ne Aukščiausiojo teismo teisėjas. Aš pajutau pasididžiavimą, bet kartu baisiausiai išsigandau. Buvo skelbiamas nuosprendis, nuosprendis jau ne kartą teistai vagilei, ji buvo nuteista kalėti, ne lygtinai, nes vėl nusikalto. Moteriškė buvo vidutinio amžiaus, suvargusi ir bjauri, toks veidas negalėjo sugraudinti. Ir vis dėlto viduje visas susigūžiau, regėjosi, kad kiekviena ląstelė sustingo ir mėšlungiškai susitraukė, kai ją išvedė iš salės ir nuvedė į teismo rūmų požemius, vaizdavausi juos niaurius, šaltus ir drėgnus.

Man pasirodė, kad gynėjas prastai atliko pareigą, tikriausiai tai buvo teismo skirtas advokatas, jis abejingai bėrė sakinius, nesužinojau nieko apie tos moteriškės paskatas, ji nesugebėjo pasiaiškinti, nebūčiau stebėjęsis, jei būtų buvusi beraštė. Vėliau gulėjau tamsoje neįstengdamas užmigti ir gyniau ją, gyniau veikiau ne nuo prokuroro, o nuo Jūsų. Kalbėjau kol užkimau, kol atsakė balsas ir išseko žodžių srautas. Galų gale stovėjau priešais Jus tuščia galva, ištiktas bežodžio paralyžiaus, jaučiausi lyg apalpęs ir vis tiek budrus. Pabudęs supratau, kad galop gyniausi nuo kaltinimo, kurio niekuomet nebuvote pareiškęs. Man, dievinamam sūnui, Jūs niekuomet nesate prikišęs kokio nors rimto nusižengimo, nė vieno vienintelio karto, ir kartais aš galvoju, kad viską, ką darau, darau tik dėl vienos priežasties: siekdamas užbėgti už akių galimam kaltinimui, kurį tarytum žinau, iš tiesų nieko apie jį nežinodamas. Galų gale argi ne dėl to tapau gydytoju? Tam, kad padaryčiau viską, kas įmanu žmogui, gydydamas tą šėtonišką Tavo stuburo slankstelius susukusią ligą? Kad apsisaugočiau nuo priekaišto, esą man nepakankamai rūpi nebyli Tavo kančia? Nuo priekaišto, kuriuo Tu atstūmei nuo savęs Adrianą ir Ritą, kad jis pasitvirtintų?

Bet grįžkime į teismą. Niekuomet nepamiršiu to mane apėmusio pasibaisėjimo, kai netikėdamas savo akimis pamačiau, kad po to, kai buvo paskelbtas nuosprendis, prokuroras ir gynėjas priėjo vienas prie kito ir ėmė juoktis. Būčiau manęs, kad tai neįmanoma, dar ir šiandien to nesuvokiu. Jūsų naudai: kai ėjote iš salės, pasikišęs knygas po pažasčia, Jūsų veidas buvo rimtas, jame galėjai įžiūrėti gailestį. Kaip aš troškau, kad iš tikrųjų gailėtumėtės, jog dabar sunkios kameros durys užsitrenks vagilei už nugaros, o spynoje nepakeliamai žvangėdamas pasisuks didžiulis raktas!

Tos vagilės niekuomet taip ir nepamiršau. Praėjus daugeliui metų prekybos centre stebėjau kitą vagilę, svaiginamo grožio jauną moterį, meniškai mikliai dėjusią į palto kišenes vien blizgančius daiktus. Sutrikęs, kad stebiu ją su džiaugsmu, sekiau jai įkandin visą narsų grobikišką žygį per visus aukštus. Labai pamažu suvokiau, kad mano vaizduotėje ši moteris keršija už aną vagilę, kurią Jūs pasodinote į kalėjimą. Kai pamačiau, kad jos link pasaliai sėlina vyriškis, nuskubėjau prie jos ir sušnibždėjau: „Cuidado!“ 36 Jos narsa atėmė man žadą. „Vem, amor“, 37 — tarė ji, įsikibusi man į parankę ir priglaudusi prie peties galvą. Gatvėje ji pasižiūrėjo į mane, ir dabar jos žvilgsnyje įskaičiau baimę, stulbinamai priešingą jos įžūliam šaltakraujiškam elgesiui.

— Kodėl? — Vėjas bloškė jai ant veido vešlius plaukus ir akimirką uždengė akis. Nubraukiau plaukus jai nuo kaktos.

— Tai ilga istorija, — atsakiau, — bet trumpai drūtai: vagiles aš mėgstu. Jei tik žinau jų vardą.

Ji papūtė lūpas ir akimirką mąstė:

— Diamantina Esmeralda Ermelinda.

Ji nusišypsojo, pabučiavo mane į lūpas ir dingo už kampo. Paskui prie stalo aš sėdėjau priešais Jus jausdamasis laimėjęs, atlaidus kaip nežinomas nugalėtojas. Šią akimirką visos pasaulio vagilės šaipėsi iš visų pasaulio įstatymų knygų.

Jūsų kodeksai: kiek prisimenu, tie vienodos formos tomai iš juodos odos žadino man pagarbą, religinę pagarbą. Tos knygos buvo ne tokios kaip kitos, o jų turinys — labai ypatingo rango ir savitai orus. Jos buvo taip nutolusios nuo visokios kasdienybės, kad stebėjausi rasdamas tenai portugališkų žodžių — nors ir sudėtingų, barokiškų ir įmantrių, mano manymu, sugalvotų kitos, šaltos žvaigždės gyventojų. Knygų šaltumo ir neprieinamumo įspūdį dar labiau didino aštrus dulkių kvapas, sklindąs nuo lentynos ir įkvepiąs man neaiškią mintį, jog šių knygų esmė — ir ta, kad niekam nevalia jų imti, o taurus turinys priklausąs vien joms.

Daug vėliau, kai ėmiau suvokti, kas yra diktatūros savivalė, kai kada man prieš akis iškildavo tie vaikystėje matyti nenaudojami kodeksai, ir tada naiviai žaisdamas mintyse aš prikaišiodavau Jums, kad neišimat jų ir nesviedžiat į veidą Salazaro budeliams.

Niekuomet nebuvote uždraudęs imti jų nuo lentynos, taip, niekuomet nebuvote ištaręs tų žodžių, tai sunkūs didingi tomai patys itin griežtai draudė man juos bent trupučiuką stumtelėti. Dažnai, būdamas mažas berniukas, įsmukdavau į Tavo kabinetą ir besidaužančia širdžia grumdavausi su troškimu paimti į rankas kokį nors tomą ir užmesti akį į šventą turinį! Buvau dešimties, kai galop taip ir padariau, virpančiais pirštais ir vis žvilgčiodamas į vestibiulį, kad nebūčiau sučiuptas. Norėjau atsekti Jūsų amato paslaptį ir suprasti, kas esi Tu ne šeimoje, o už jos ribų, gyvenime. Neapsakomai nusivyliau pamatęs, kad ta išpūsta manieringa kalba, viešpataujanti tarp viršelių įspraustuose puslapiuose, galima sakyti, nebuvo joks apreiškimas, joje nebuvo nieko, nuo ko būtų buvę galima pajusti tą šiurpulį, kurio taip tikėjausi ir bijojau.