Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Tiltas buvo uždarytas. Naktį iki pat ankstaus ryto buvo remontuojami tramvajaus bėgiai. „Baisi avarija“, — tarė kažkas, pamatęs, kaip Gregorijus nesusivokdamas stebeilija kelio ženklą.

Jusdamas, jog tai, kas jam svetima, tampa įpročiu, jis įžengė į „Bellevue“ viešbučio restoraną. Prislopinta muzika, šviesios smėlio spalvos padavėjo švarkas, sidabras. Užsisakė valgio. Nusivylimo balzamas. „Jis dažnai juokdavosi iš to, — pasakė Žoau Esą apie Pradą, — kad mes, žmonės, laikome pasaulį scena, kurioje viskas sukasi apie mus ir mūsų norus. Jo galva, iš šios apgaulės kilo visos religijos. „O juk čia nėra nė krislelio tiesos, — mėgdavo sakyti, — visata paprasčiausiai yra, ir jai visiškai nė motais, tikrai visiškai nė motais, kas mums nutinka.“

Gregorijus išsiėmė Prado knygelę ir paieškojo antraštės su žodžiu cena. Kai atnešė valgį, jis buvo radęs, ko ieškojo:

CENA CARICATA. JUOKINGA SCENA. Gyvenimas kaip scena, tik ir laukianti, kad mes inscenizuotume svarbią, liūdną, komišką ir nereikšmingą mūsų vaizdinių dramą. Kokia ši mintis graudi ir žavi! Ir kokia neišvengiama!

Gregorijus lėtai nuėjo į Monbižu gatvę, o iš ten per tiltą — į gimnaziją. Prieš daugelį metų buvo matęs pastatą iš šitos pusės, ir jis pasirodė jam keistai svetimas. Į vidų jis visąlaik eidavo pro galines duris, dabar priešais buvo pagrindinės. Visur tamsu. Vienos bažnyčios varpinė išmušė pusę dešimtos.

Vyriškis, kuris pasistatė dviratį, nuėjo prie durų, atsirakino jas ir dingo viduje, buvo Buris, majoras. Jis kai kada ateidavo vakarais ruoštis kitos dienos fizikos ar chemijos bandymui. Pastato gale, laboratorijoje, įsižiebė šviesa.

Gregorijus tylutėliai įsmuko į vidų. Net nenutuokė, ko jam čia reikia. Pirštų galais nutipeno į antrą aukštą. Klasių durys buvo užrakintos, neatsidarė ir aukštos aktų salės durys. Jis pasijuto išmestas, nors, žinoma, nebuvo nė menkiausio reikalo taip jaustis. Jo guminiai padai tyliai cypčiojo linoleumu. Pro langus švietė mėnulis. Blankioje mėnesienoje jis apžiūrinėjo viską, ko niekuomet nebuvo apžiūrinėjęs nei kaip mokytojas, nei kaip mokinys. Durų rankenas, laiptų turėklus, mokinių spintas. Visa tai sugrįždavo jam aime praeities žvilgsnių ir išnirdavo kaip daiktai, kurių niekuomet nebuvo matęs. Jis dėjo delną ant rankenų, juto jų šaltą priešinimąsi ir toliau sėlino per koridorius kaip didelis tingus šešėlis. Pirmame aukšte, kitame pastato gale, Buriui kažkas iškirto, vestibiulį perskrodė dūžtančio stiklo garsas.

Vienos durys pasidavė. Gregorijus stovėjo klasėje, kur jis, kaip mokinys, ant lentos išvydo pirmuosius graikiškus žodžius prieš keturiasdešimt trejus metus. Jis visąlaik sėdėjo gale, kairėje, ir dabar atsisėdo į tą vietą. Tuomet Eva, Neįtikimoji, sėdinti jam priešais per dvi eiles, rudus plaukus buvo susirišusi į uodegą, ir jis valandų valandas stebėdavo, kaip ta uodega nuo peties iki peties švytruoja per palaidinę ir megztinį. Beatas Curbrigenas, visus tuos metus sėdėjęs šalia jo, per pamokas dažnai užmigdavo, todėl klasė iš jo tyčiodavosi. Vėliau gydytojai nustatė, kad tai dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, dėl to jis jaunas mirė.

Išėjęs iš klasės Gregorijus žinojo, kodėl taip keistai jautėsi čia būdamas: koridoriais ir savo viduje jis klaidžiojo kaip buvęs mokinys ir pamiršo, jog dešimtmečius šitais koridoriais vaikščiojo kaip mokytojas. Ar kaip tas, kas buvai anksčiau, gali pamiršti tą, kuo tapai vėliau, nors tas vėlesnysis yra scena, kurioje buvo vaidinamos ankstesniojo dramos? Ir jei tai ne užmarštis, tada kas?

Apačioje Buris keiksnodamas nuskubėjo koridoriumi. Durys, kurias jis užtrenkė, greičiausiai buvo mokytojų kambario. Gregorijus išgirdo, kaip užsidarė ir pagrindinės durys. Raktas pasisuko. Jis užrakintas viduje.

Jam rodėsi, kad bunda. Bet tai buvo ne mokytojo pabudimas, ne grįžimas į tą Mundą, kuris šiame pastate praleido savo gyvenimą. Atsibudo tasai slaptas lankytojas, kuriam vakare nepavyko prisiliesti prie Bubenbergo aikštės. Gregorijus nulipo į mokytojų kambarį, perpykęs Buris buvo pamiršęs jį užrakinti. Jis apžiūrėjo krėslą, kuriame paprastai sėdėdavo Viržinija Ledojen. Turiu pasakyti, turiu pasakyti: man jo keistai trūksta.

Valandėlę jis stovėjo prie lango žvelgdamas į naktį. Jam prieš akis iškilo O’Kelio vaistinė. Ant žalių ir auksinių durų stiklo buvo parašyta IRISH GATE. Jis nuėjo prie telefono, paskambino į informaciją ir pasiprašė sujungiamas su vaistine. Jam knietėjo kiaurą naktį skambinti į tuščią, ryškiai plieskiančią vaistinę, kol Žoržė išsiblaivys, įeis į vaistinę ir už prekystalio užsidegs pirmąją cigaretę. Bet po valandėlės pasigirdo signalas, kad linija užimta, ir Gregorijus padėjo ragelį. Vėl paskambinęs į informaciją, paprašė Šveicarijos pasiuntinybės Isfahane numerio. Atsiliepė kimus užsieniečio vyro balsas. Gregorijus padėjo ragelį ant šakučių. Hansas Gmiūras, pamanė, Hansas Gmiūras.

Lipdamas pro langą šalia galinių durų, galelį nušoko. Kai aptemo akyse, nusitvėrė dviračių stovo. Paskui nuėjo prie barako kiemo gale, prie lango, pro kurį kadaise išlipo per graikų kalbos pamoką. Jis tarytumei matė, kaip Neįtikimoji grįžtelėjo į suolo draugę, norėdama atkreipti šios dėmesį į neįtikimą jo poelgį. Jos alsavimas pajudino suolo draugės plaukus. Dėl strazdanų jos nuostaba sakytum dar padidėjo, o sidabrinės akys tarsi išsiplėtė. Gregorijus nusisuko ir nuėjo Kirchenfeldo tilto link.

Buvo pamiršęs, kad tiltas uždarytas. Piktai nudrožė Monbižu gatve. Kai priėjo Lokio aikštę, mušė vidurnaktį. Ryt anksti turgus, turgus su turgininkėmis ir pinigų pilnomis kasomis. Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet ir šiandien tebemanau, išgirdo sakant O’Kelį. Nuėjo toliau Teisingumo gatvelės link.

Florensės bute šviesos nebuvo. Ji niekad nesiguldavo prieš pirmą. Niekuomet. Gregorijus perėjo į kitą gatvelės pusę ir ėmė laukti prisiglaudęs prie kolonos. Paskutinįkart taip darė daugiau negu prieš dešimt metų. Anuomet ji grįžo namo viena, ėjo pavargusiais žingsniais, be polėkio. Kai dabar pamatė pareinančią, ją lydėjo vyriškis. Kuo ramiausiai galėtum nusipirkti kokį naują drabužį. Galų gale juk ne vienas gyveni. Ir tam graikų kalbos nepakanka. Gregorijus nužvelgė savo naująją eilutę: jis buvo geriau apsirengęs negu anas vyriškis. Kai Florensei žengtelėjus į gatvelę žibinto šviesa apšvietė jos plaukus, Gregorijus išsigando: per tuos dešimt metų ji pražilo. Ir nors jai buvo keturiasdešimt penkeri, apsirengusi lyg mažų mažiausiai penkiasdešimtmetė. Gregorijui viduje pašoko pyktis: ar ji nebesilankė Paryžiuje? Ar tas nevalyvas tipas šalia, atrodąs kaip netvarkingas mokesčių inspektorius, sunaikino jos elegantiškumo pojūtį? Kai Florensė viršuje atidarė langą ir persisvėrė per jį, jam magėjo išlįsti iš už kolonos ir jai pamoti.

Gregorijus nuėjo prie durų skambučių. Mergautinė jos pavardė buvo Florensė de l‘Aronž. Jei jis teisingai atspėjo skambučių tvarką, dabar jos pavardė Majer. Pavardei netgi „y“ nekliuvo. Kaip elegantiškai anoji doktorantė atrodė tuomet, kai sėdėjo COUPOLE restorane! Kokia paprasta ir nuvytusi ta moteris dabar! Pakeliui į stotį ir eidamas Ilgine gatvele jis vis labiau putojo iš įtūžio, nors sulig kiekvienu žingsniu mažiau jį suvokė. Įtūžis atlėgo tik tada, kai sustojo priešais apšepusį namą, kuriame užaugo.

Namo durys buvo užrakintos, o apsitraukusiam langeliui trūko stiklo. Gregorijus prikišo nosį prie skylės: dar ir dabar trenkė kopūstais. Paieškojo kambarėlio, kur ant sieninės lentos rašė persiškus žodžius, lango. Jis buvo padidintas, įstatyti kiti rėmai. Gregorijus galėdavo pasiusti iš pykčio, kada motina įsakmiai pašaukdavo valgyti, kai jis susijaudinęs skaitydavo persų kalbos gramatiką. Jis matė ant jos naktinio staliuko gulinčius Liudvigo Ganghoferio meilės romanus. Kičo kalėjimas yra klastingiausias iš visų, — rašė Pradas. — Grotas slepia supaprastintų netikrų jausmų auksas, tad jas gali palaikyti rūmų kolonomis.