Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Jo požiūris į gausius šeimos turtus buvo neaiškus ir painus. Kartais jis išlaidžiai išmesdavo pinigus kaip į balą, kitaip negu teisėjas, jo tėvas, sau nieko neleidęs. Bet pamatęs vargetą sutrikdavo, kaskart vis taip pat. „Kodėl duodu jam tiktai kelias monetas? — klausdavo. — Kodėl ne banknotų pluoštą? Kodėl neatiduodu visko ? Ir kodėl kaip tik šitam vargetai, o ne ir visiems kitiems? Juk tai grynas atsitiktinumas, kad einame pro jį, o ne pro kitą vargetą. Ir iš viso: kaip gali pirktis ledų ir per keletą žingsnių kęsti štai tokį pažeminimą? Neįmanoma! Ar girdi: neįmanomai“ Kartą jį taip įsiutino tas neaiškumas — tas prakeiktas lipnus neaiškumas, anot jo, — kad treptelėjo koja, pabėgėjo atgal ir įmetė elgetai į skrybėlę stambų banknotą.

O’Kelio veidas, atsipalaidavęs nuo prisiminimų kaip žmogaus, kuriam atlėgo ilgai kamavęs skausmas, vėl paniuro ir pasidarė senas.

— Kai mudu išsiskyrėme, iš pradžių ketinau parduoti vaistinę ir grąžinti jam pinigus. Bet paskui pajutau: taip išbraukčiau viską, kas buvo, tą ilgą laimingą mūsų draugystės laikotarpį. Lyg atgaline data apnuodyčiau mūsų išblėsusį artumą ir ankstesnį pasitikėjimą. Pasilikau vaistinę. Ir kai taip nusprendus praėjo kelios dienos, nutiko keistas dalykas: staiga vaistinė pasidarė man kur kas savesnė negu anksčiau. Nieko nesupratau. Dar ir šiandien nesuprantu.

Jis palikęs vaistinėje degti šviesą, atsisveikindamas pasakė Gregorijus.

O’Kelis nusijuokė:

— Tyčiom. Šviesa dega visada. Visada. Grynai iš išlaidumo. Kad atkeršyčiau skurdui, kuriame užaugau. Šviesa degė vieninteliame kambaryje, į lovą ėjai patamsy. Tuos kelis sentavus kišenpinigių leidau žibintuvėlio, su kuriuo naktį pasišviesdamas skaičiau, baterijoms. Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet ir šiandien tebemanau. Mums nuolat išjungdavo elektrą dėl neapmokėtų sąskaitų. Cortar a luz 31 , niekuomet nepamiršiu šio grasinimo. Yra paprastų dalykų, kurių taip ir neatsikratai. Kaip kažkas dvokė; kaip degė skruostas po antausio; kaip pasijusdavai, kai tamsa staiga užliedavo namą; kaip kimiai keikdavosi tėvas. Iš pradžių dėl šviesos į vaistinę kartais užsukdavo policija. Dabar jau visi žino ir duoda man ramybę.

23

Natali Ruben buvo skambinusi triskart. Gregorijus paskambino jai. Gauti žodyną ir portugalų kalbos gramatiką buvę vieni niekai, pasakė ji.

— Jūs pamilsite šią gramatiką! Ji kaip įstatymų kodeksas, pluoštai lapų su išimtimis, autorius papaikęs dėl išimčių. Atleiskite, kaip ir jūs.

Sunkiau buvę su Portugalijos istorija, esą kelios, paskui ji išrinkusi glausčiausią. Visos knygos jau pakeliui. Persų kalbos gramatika, kurią jai nurodęs, dar pardavinėjama, Hauptas ją gausiąs iki savaitės vidurio. Užtat Portugalijos Pasipriešinimo judėjimo istorija — tai jau kietas riešutėlis. Kai ji nuėjusi, bibliotekos buvusios uždarytos. Taigi ji galėsianti vėl nueiti tik pirmadienį. Haupto knygyne jai patarę paklausinėti romanų kalbų centre, ir ji jau žinanti, į ką kreipsis pirmadienį.

Gregorijų išgąsdino jos uolumas, nors žinojo, kad jis neišvengiamas. Ji labiausiai norėtų atvažiuoti į Lisaboną ir talkinti jam ieškant, išgirdo ją sakančią.

Pabudęs vidurnaktį Gregorijus nebežinojo, ar ji tai pasakė sapne, ar iš tikrųjų. Kietas, ištisai kartojo Kėgis su Liusjenu fon Grafenrydu, kol jis žaidė šachmatais su Pedru iš Juros kalnų, šis savo figūras ant lentos stumdė kakta ir įniršęs daužė galva stalą, kai Gregorijus jį pergudraudavo. Galynėtis su Natali buvo keista ir nesmagu, nes ji žaidė be figūrų ir be šviesos. „Aš moku portugališkai ir galėčiau tau padėti!“ — pasakė ji. Jis pamėgino atsakyti jai portugališkai ir pasijuto kaip per egzaminą, kai trūksta žodžių. Minha senhora, vis pradėdavo jis sakinį, minha senhora, ir neturėdavo ką sakyti.

Jis paskambino Doksiadui. Ne, nepažadinęs, atsakė graikas, su miegu vėl prasti popieriai. Ir ne tik su miegu.

Dar niekuomet Gregorijus nebuvo girdėjęs jo taip sakančio ir išsigando. Kas nutikę, paklausė jis.

— Ak, nieko, — atsakė graikas, — paprasčiausiai pavargau, gydydamas klystu, norėčiau liautis dirbęs.

Liautis dirbęs? Jis liausis dirbęs? O kas tada?

— Pavyzdžiui, išvažiuosiu į Lisaboną, — nusijuokė jis.

Gregorijus papasakojo apie Pedrą, nuožulnią jo kaktą ir epileptiko žvilgsnį. Doksiadas prisiminė žaidėją iš Juros.

— Paskui kiek laiko jūs žaidėte apverktinai, — pasakė jis. — Kaip jums.

Jau buvo beveik prašvitę, kai Gregorijus vėl užmigo. Kada po dviejų valandų pabudo, Lisaboną gaubė dangus be jokio debesies, o žmonės vaikštinėjo be paltų. Jis sėdo į keltą ir nuplaukė į Kasiljazu prieglaudą pas Žoau Esą.

— Taip ir maniau, kad šiandien ateisite, — pasakė tas, ir iš plonalūpės jo burnos tie šykštūs žodžiai ištratėjo entuziastingai kaip fejerverkas.

Juodu girsnojo arbatą ir žaidė šachmatais. Esą darė ėjimus virpančia ranka, kai dėdavo figūrėlę, girdėdavosi klaksėjimas. Sulig kiekvienu ėjimu Gregorijus vis pasibaisėdavo išdegintais randais plaštakos viršuje.

— Baisiausia ne skausmas ir žaizdos, — pasakė Esą. — Didžiausias baisumas yra pažeminimas. Pažeminimas, kai pajunti, kad dergi į kelnes. Kai išėjau į laisvę, degte degiau troškimu keršyti. Liepsnote liepsnojau. Pasislėpęs laukdavau, kol kankintojai po darbo išeidavo į gatvę. Kukliais paltais, su portfeliais, kaip žmonės, kurie dirba kontoroje. Sekdavau paskui juos iki namų. Dovis prieš dovį. Bet mane išgelbėjo pasibjaurėjimas, kad reikės juos paliesti. O to tikrai būtų reikėję, šūvis būtų buvęs pernelyg didelė malonė. Mariana manė, kad išėjau dorovinės brandos procesą. Kur tau. Nuolat atsisakydavau tapti brandesnis, kaip jie tai vadina. Nemėgstu brandumo. Vadinamąjį brandumą laikau prisitaikėliškumu ar grynu nuovargiu.

Gregorijus pralaimėjo. Jau po kelių ėjimų pajuto, kad nenori nugalėti šio žmogaus. Svarbiausia buvo, kad Esą to nepajustų, taigi jis pasiryžo nutrūktgalviškam manevrui, kurį suvoktų toks žaidėjas kaip Esą, bet tik toks žaidėjas kaip jis.

— Kitąkart man nenusileiskite, — tarė Esą, kai pasigirdo signalas pietums. — Antraip supyksiu.

Juodu valgė pervirtus beskonius prieglaudos pietus. Taip, valgis visada toks, pasakė Esą, o kai pasižiūrėjo Gregorijui į veidą, pirmąkart nuoširdžiai nusijuokė. Gregorijus išgirdo šį tą apie Žoau brolį, Marianos tėvą, vedusį turtingą žmoną, ir apie žlugusią gydytojos santuoką.

Šįkart jis net nepaklausęs apie Amadėju, tarė Esą.

— Aš atėjau dėl jūsų, ne dėl jo, — atsakė Gregorijus.

— Net jei atėjote ir ne dėl jo, — vakarop tarė Esą, — turiu kai ką, ką norėčiau jums parodyti. Jis man davė, kai vieną dieną paklausiau, ką jis čia taip rašąs. Taip dažnai skaitydavau, kad beveik moku mintinai. — Ir jis išvertė Gregorijui abu lapus.

O BALSAMO DA DESILUSÀO. NUSIVYLIMO BALZAMAS. Nusivylimas laikomas yda. Jis pasmerktas neapgalvotai. Kaip, jeigu ne nusivylę, suvoktume, ko laukėme ir tikėjomės? Ir kas, jei ne šitas atradimas, turėtų būti savižina? Taigi kaip žmogus suvoktų pats save, jei nebūtų nusivylimo?

Turėtume išgyventi nusivylimus ne dūsaudami, ne kaip kažką, be ko mūsų gyvenimas būtų geresnis. Turėtume jų ieškoti, juos tyrinėti, kaupti. Kodėl aš nusivyliau, kad mano jaunystėje dievinti artistai dabar paženklinti amžiaus ir senėjimo? Kaip nusivylimas mane išmoko suprasti, kad sėkmė mažai ko verta? Kai kam reikia viso gyvenimo, kad prisipažintų nusivylęs savo tėvais. O ko mes iš tiesų tikėjomės iš tėvų? Žmonės, kurių visą gyvenimą lydi negailestingi skausmai, dažnai būna nusivylę kitų elgesiu, net ir tų, kurie tveria šalia jų ir duoda jiems vaistus. Jie per mažai daro ir kalba, per mažai jaučia. „O ko jūs tikitės?“ — klausiu. Negalėdami nieko atsakyti, jie sutrinka, nes daugelį metų puoselėjo viltį, bet ji taip ir neišsipildė, net patiems labiau jos nepažinus.