Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Bute tvyrojo ledinis šaltis. Gregorijus pakėlė virtuvės žaliuzes, buvo nuleidęs jas prieš dvi savaites slėpdamasis. Ant grotuvo tebebuvo kalbos kurso plokštelė, jos aplankas — ant stalo. Telefono ragelis, atvirkščiai padėtas ant šakučių, jam priminė naktinį pokalbį su Doksiadu. Kodėl mane liūdina praeities pėdsakai, nors tuos pėdsakus palikęs koks nors linksmas nutikimas? — klausė Pradas viename iš trumpų užrašų.

Gregorijus iškraustė lagaminą ir pasidėjo ant stalo knygas. O GRANDE TERRAMOTO. A MORTE NEGRĄ. Visuose kambariuose atsuko šildymą, įjungė skalbyklę ir tada pradėjo skaityti apie maro epidemiją Portugalijoje XIV-XV amžiuje. Portugalų kalba nebuvo sunki, ir jam sekėsi gerai. Po valandėlės jis užsidegė paskutinę cigaretę iš pakelio, kurį nusipirko kavinėje netoli nuo Melodi namo. Per tuos penkiolika metų, kai jis čia gyveno, pirmąkart ore pakibo cigaretės dūmai. Kada ne kada baigęs skaityti knygos pastraipą, prisimindavo pirmą apsilankymą pas Žoau Esą, ir gerklę tarsi išplikydavo arbata, kurią jis tada susivertė, kad drebančioms Esos rankoms palengvintų dalią.

Kai ėjo prie spintos išsiimti storesnio megztinio, prisiminė megztinį, į kurį apleistame licėjuje suvyniojo Bibliją hebrajų kalba. Buvo gera sėdėti senjoro Korteso kabinete ir skaityti Jobo knygą, kai saulės šviesos ratilas slinko per patalpą. Gregorijus mąstė apie Elifazą Temaną, Bildadą Suachą ir Cofarą Naamatietį. Jis tarytumei matė Salamankos stoties iškabą ir juto, kaip rengdamasis iškeliauti į Isfahaną rašo pirmuosius persiškus žodžius ant sieninės lentos savo kambarėlyje, vos už keleto šimtų metrų nuo čia. Susiradęs lapą popieriaus stengėsi atsekti, ką mena jo ranka. Vienas kitas brūkšnys, kilpa, balsių taškeliai. Tai ir viskas.

Krūptelėjo, kai paskambino prie durų. Ponia Losli, jo kaimynė. Iš pakitusios kilimėlio prie durų padėties ji supratusi, kad jis vėl čia, pasakė ir atidavė jam paštą su dėžutės raktu. Ar atostogos buvusios geros? Ir ar mokyklinės atostogos dabar visuomet būsiančios taip anksti?

Iš pašto Gregorijų sudomino tik Kėgio laiškas. Priešingai nei visada, Gregorijus nepasiėmė peiliuko, o skubiai atplėšė laišką.

Mielas Gregorijau,

nenorėčiau nuleisti negirdomis laiško, kurį man parašėte. Jis pernelyg mane sujaudino. Kad ir kur nublokštų Jus kelionė, spėju, kada nors atsisiųsdinsite laiškus.

Štai svarbiausias dalykas, kurį Jums noriu pasakyti: be Jūsų mūsų gimnazija keistai ištuštėjo. Kokia toji tuštuma, tegu Jums atskleidžia faktas, kad Viržinija Ledojen mokytojų kambaryje šiandien staiga tarė: „Kai kada neapkenčiau jo už tiesmukišką netašytą elgesį; ir tikrai jam būtų nepakenkę kai kada trupučiuką geriau rengtis. Visąlaik tos nudrengtos murkšlinos drapanos. Bet turiu pasakyti, turiu pasakyti: man jo keistai trūksta. Etonnant 32 . Tai, ką sako gerbiama kolegė prancūzė, niekai, palyginti su tuo, ką girdime iš mokinių. Tegu man bus leista pridurti — ir iš kai kurių mokinukių. Stovėdamas priešais Jūsų klasę jaučiu Jūsų nesat, kaip didžiulį tamsų šešėlį. O kaip dabar bus su šachmatų turnyru?

Markas Aurelijus — iš tikrųjų. Mudu su žmona, jei leisite pasipasakoti, pastaruoju metu vis labiau juntame, kad netenkame abiejų savo vaikų. Ne dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, baisiau: jie atmeta visą mūsų gyvenseną ir net nesivaržo svaidydami žodžius. Būna akimirkų, kai žmona tarsi palūžta. Taigi laiku priminėte išmintingojo imperatoriaus žodžius. Leiskite man pridurti šį tą, ko, tikiuosi, nepalaikysite pernelyg dideliu įkyrumu: kai tik matau voką su Jūsų laišku, niekaip nedingstantį nuo mano rašomojo stalo, man smilkteli pavydas. Paprasčiausiai atsistoti ir išeiti: kokia drąsa! „Jis paprasčiausiai atsistojo ir išėjo, — vis kartoja mokiniai. — Paprasčiausiai atsistojo ir išėjo!“

Žinokite, kad Jūsų vieta kol kas lieka laisva. Dalį pamokų perėmiau pats, kitas dėsto pavaduojantys studentai, taip pat hebrajų kalbą. O dėl finansinių dalykų, tai dokumentus Jums atsiųs mokyklos direkcija.

Ką dar pasakyti pabaigoje, mielas Gregorijau? Geriausia tiesiog štai ką: visi Jums linkime, kad kelionė iš tikrųjų nuvestų Jus tenai, kur troškote nuvykti, tiek išoriškai, tiek vidujai.

Jūsų Verneris Kėgis

P. S. Jūsų knygos guli mano spintoje. Nieko joms nenutiks. O dėl praktinių dalykų dar vienas prašymas: gal kada nors — nedega — atsiųstumėt man savo raktus?

Ranka Kėgis dar buvo prirašęs: O gal norėtumėt juos pasilikt? Dėl visa ko?

Gregorijus ilgai sėdėjo. Lauke sutemo. Nebūtų tikėjęsis, kad Kėgis parašys jam tokį laišką. Prieš daug laiko buvo matęs jį mieste su abiem vaikais, jie juokėsi, regėjosi, kad viskas gerai. Jam patiko tai, ką Viržinija Ledojen buvo pasakiusi apie jo drabužius, netgi pasijuto kiek nelaimingas, kai pasižiūrėjo į naujojo kostiumo kelnes, mūvėtas kelionės metu. Taip, tiesmukiškas. Bet netašytas? Ir kokios mokinės, be Natali Ruben, gal dar Rūtos Gauči, jo pasigedo?

Jis sugrįžo, nes panoro vėl būti ten, kur gerai gaudėsi. Kur nereikėjo kalbėti portugališkai, prancūziškai ar angliškai. Kodėl dėl Kėgio laiško šis ketinimas, paprasčiausias iš visų ketinimų, staiga pasirodė esąs sunkus? Kodėl jam buvo dar svarbiau negu traukiny, jog dabar naktis, kai leidosi į Bubenbergo aikštę?

Kai po valandos stovėjo toje aikštėje, pajuto daugiau nebegalįs jos prisiliesti. Taip, nors ir keistai skambėjo, šis žodis buvo taiklus: jis nebegalėjo prisiliesti Bubenbergo aikštės. Jau triskart apsuko aikštę, laukdamas prie šviesoforų dairėsi į visas puses: į kino teatrą, paštą, paminklą, ispanišką knygyną, kur aptiko Prado knygelę, į tramvajaus stotelę priekyje, Šv. Dvasios bažnyčią ir prekybos centrą LOEB. Pastovėjo nuošaliau, užsimerkęs ir susitelkęs į svorį, kokiu jo kūnas slėgė grindinį. Padai sušilo, gatvė tarytumei artėjo jo link, bet liko kaip buvę: jam nebepavyko prisiliesti prie aikštės. Ne tik gatvė, bet ir visa aikštė per tuos dešimtmečius darėsi vis artimesnės, artėjo prie jo, bet gatvėms, pastatams, žibintams ir triukšmui nebepavyko jo pasiekti, įveikti paskutinio siaurutėlaičio tarpo, kad visiškai priglustų prie jo ir iškiltų atmintyje ne tik kaip tai, ką jis pažinojo, puikiai pažinojo, bet ir kaip tai, kas jis buvo anksčiau, to būvio pobūdį jis suvokė tik dabar, kai pastangos suartėti buvo tuščios.

Tasai neįveikiamas, nepaaiškinamas tarpas jo nesaugojo, nebuvo buferis, galėjęs reikšti atstumą ir nusiraminimą. Jis veikiau sukėlė Gregorijui paniką, baimę, kad kartu su pažįstamais daiktais, kurių ketino šauktis, kad atrastų save, neteks ir savęs, čia išgyvens tą patį, ką patyrė ir ryto ūkų apsiaustoje Lisabonoje, tik klastingiau ir daug daug pavojingiau, juk be Lisabonos dar buvo Bernas, o praradus Berną, kito Berno nebebuvo. Kai Gregorijus, nukreipęs žvilgsnį į tvirtą, bet slystančią žemę, atsitrenkė į praeivį, jį apėmė silpnumas, valandėlę viskas sukosi, jis abiem rankomis stvėrėsi už galvos lyg norėdamas ją sulaikyti, o kai viskas vėl tapo tikra ir ramu, Gregorijus pamatė, kaip jį akimis lydi moteris, kurios žvilgsnis klausė, ar tik jam nereikia pagalbos.

Šv. Dvasios bažnyčios laikrodis rodė be kelių minučių aštuntą, eismas aprimo. Debesų apklotas praskydo, galėjai matyti žvaigždes. Buvo šalta. Gregorijus ėjo per Kleine Sance Bundesterasės pusėn. Susijaudinęs laukė momento, kai turės pasukti Kirchenfeldo tilto link, kaip dešimtmečius pasukdavo rytais be penkiolikos aštuntą.