Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Parėjau namo. Kaip sudėtingas analitinis mąstymas susijęs su akivaizdžiu žinojimu? Kuriuo turėtume labiau tikėti?

Priimamajame atsidariau langą ir pažvelgiau į melsvą dangų virš stogų, kaminų ir ant virvių išdžiaustytų skalbinių: kaip po šios nakties aš bendrausiu su Žorže? Ar žaisdami šachmatais sėdėsime vienas prieš kitą kaip visuomet, ar kitoniškai? Kaip mus veikia mirties intymumas?

Buvo vėlyva popietė, kai Žoržė išėjo iš vaistinės ir ją užrakino. Jau valandą Gregorijui buvo šalta, jis gėrė vieną kavos puoduką po kito. Dabar pakišo po lėkštele banknotą ir nusekė O’Keliui įkandin. Kai ėjo pro vaistinę, pastebėjo, kad viduje dar dega šviesa. Pasižiūrėjo pro langą: tenai nieko nebebuvo, prieštvaninė kasa apgaubta purvinu apvalkalu.

Vaistininkas pasuko už kampo, Gregorijus turėjo paskubėti.

Da Conceięūo gatve juodu perkirto Žemutinį miestą ir nuėjo toliau į Alfamos kvartalą, pro tris bažnyčias, viena po kitos mušančias valandas. Da Saudade gatvėje Žoržė sumindė trečią cigaretę, o paskui dingo už namo durų.

Gregorijus perėjo į kitą gatvės pusę. Nė viename bute neįsižiebė šviesa. Nedrąsiai vėl perėjęs gatvę įžengė į tamsų namo koridorių. Turbūt už šitų sunkių medinių durų dingo Žoržė. Jos atrodė ne kaip buto durys, veikiau kaip smuklės, bet nebuvo nieko panašaus į smuklę. Lošimo namai? Ar galima įsivaizduoti, kad Žoržė — lošėjas, po viso to, ką apie jį sužinojo? Gregorijus sustojo prie durų susikišęs rankas į palto kišenes. Tada pabeldė. Ničnieko. Kai galop spustelėjo rankeną, jautėsi panašiai kaip šįryt surinkęs Natali Ruben telefono numerį: tarsi šokdamas į tuštumą.

Tai buvo šachmatų klubas. Žemoje prirūkytoje patalpoje prie tuzino blankiai apšviestų stalų žaidė vien vyrai. Kampe buvo nedidelis baras su gėrimais. Patalpa nešildoma, vyrai apsirengę paltais ir šiltomis striukėmis, kai kurie užsidėję beretes. O’Kelio laukė, ir kai Gregorijus pažino jį už dūmų šydo, jo partneris kaip tik buvo atkišęs kumščius su figūromis, kad išsirinktų spalvą. Prie gretimo stalo sėdėjo vyriškis, dabar jis pasižiūrėjo į laikrodį, o paskui ėmė būgnyti pirštais stalą.

Gregorijus išsigando. Vyriškis buvo panašus į aną iš Juros, su juo jis žaidė dešimt valandų, kol galų gale vis tiek pralaimėjo. Tai nutiko šaltą gruodžio savaitgalį per turnyrą Mutjė, kur taip ir neprašvito, o kalnai regėjosi gaubią miestelį nelyg kalnų tvirtovė. Vyriškis, vietinis, prancūziškai kalbąs kaip silpnaprotis, buvo tokio pat keturkampio veido kaip šis portugalas prie stalo, jo plaukai buvo stati, lyg nupjauti vejų pjovėjo, lygiai tokia pat nuožulni kakta, taip pat atsikišusios ausys. Tiktai portugalo nosis kitokia. Ir žvilgsnis. Juodas it varnas žvilgsnis iš po vešlių antakių, žvilgsnis kaip kapinių tvora.

Ir šiuo žvilgsniu jis dabar vėrė Gregorijų. Tiktai ne su šituo vyru, pamanė Gregorijus, su šituo vyru — nieku gyvu. Vyriškis pamojo, kad Gregorijus prieitų. Gregorijus žengė artyn. Šitaip galėjo matyti, kaip prie gretimo stalo žaidžia O’Kelis. Galėjo nestebimas jį apžiūrinėti. Štai kokia kaina. Šita prakeikta šventa draugystė, tarytum išgirdo sakant Adrianą. Jis atsisėdo.

— Novato? — paklausė vyriškis.

Gregorijus nežinojo, ar jo žodžiai reiškė paprasčiausiai naujas čia, ar naujokas? Nusprendęs, kad čia pirmas atvejis, linktelėjo galvą.

— Pedras, — prisistatė portugalas.

— Raimundas, — tarė Gregorijus.

Vyriškis žaidė dar lėčiau negu anas iš Juros. Lėtumas pasireiškė jau su pirmu ėjimu, švininis kaustąs lėtumas. Gregorijus apsižvalgė. Niekas nežaidė pagal laikrodį. Laikrodžiai šiai patalpai netiko. Niekas čia netiko, tiko tiktai šachmatų lentos. Netiko ir kalbėti.

Pedras pasidėjo dilbius ant stalo, prisispaudė smakru prie plaštakų ir iš apačios žiūrėjo į lentą. Gregorijus nesuprato, kas jį trikdo labiau: šitas įtemptas epileptiko žvilgsnis aukštyn pakilusiomis rainelėmis gelsvame baltyme ar maniakiškai kramtomos lūpos, anuomet variusios jį iš proto Juros kalnuose. Tai bus kova su nekantrumu. Su žaidėju iš Juros jis pralaimėjo šią kovą. Gregorijus prakeikė tą daugybę išgertų kavos puodelių.

Jis pirmąkart susižvalgė su šalimais žaidžiančiu Žorže, vyriškiu, kuris atsipeikėjo iš mirtinos baimės ir pergyveno Pradą trisdešimt vienais metais.

— Atençâo! — pasakė O’Kelis ir smakru parodė į Pedrą. — Adversârio desagradâvel. — Neparankus varžovas.

Pedras vyptelėjo nepakeldamas galvos, dabar atrodė kaip silpnaprotis.

— Justo, muito Justo, — sumurmėjo jis, labai teisingai, ir jo burnos kampučiuose prisikaupė seilių burbuliukų.

Po valandos Gregorijus suprato, kad Pedras nesuklys, kol galės paprasčiausiai numatyti ėjimus. Negalėjai leisti, kad tave apgautų ta nuožulni kakta ir epileptiko žvilgsnis: jis viską buvo apskaičiavęs, jei reikėjo, net dešimt sykių, bemaž dešimt ėjimų į priekį. Įdomu, kas nutiktų, jei ėjimas būtų netikėtas. Ėjimas ne tik tariamai beprasmiškas, bet ir iš tikrųjų beprasmiškas. Šitaip Gregorijus dažnai išmušdavo iš vėžių stiprius varžovus. Tik Doksiado tokia strategija nepaveikė. „Nesąmonė“, — metė graikas ir nebepaleido iš rankų iškovoto pranašumo.

Praslinko dar viena valanda, ir Gregorijus pasiryžo sukelti sumaištį paaukodamas pėstininką, bet negaudamas nė menkiausio pranašumo.

Pedras keliskart atkišo lūpas, paskui pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į Gregorijų. Gregorijus panoro dėvėti senuosius akinius, prilygstančius bastionui net ir nuo tokių žvilgsnių. Pedras sumirkčiojo, pasitrynė smilkinius, trumpais storais pirštais persibraukė styrančius plaukus. Ir paliko pėstininką stovėti.

— Novato, — sumurmėjo, — diz novato. — Dabar Gregorijus žinojo: tai reiškė „naujokas“.

Pedras nenukirto pėstininko pamanęs, kad tai yra spąstai, tad Gregorijus galėjo pasinaudoti susidariusia padėtimi ir pulti. Ėjimas po ėjimo jis varė savo kariauną pirmyn, atkirsdamas Pedrui bet kokią galimybę priešintis. Portugalas ėmė kas kelias minutes triukšmingai traukti nosį, Gregorijus nežino jo, ar tyčia, ar iš apsileidimo. Žoržė vyptelėjo, kai pamatė, kaip Gregorijus nemėgsta šio šlykštaus šniurkštimo, kiti tarsi žinojo šį Pedro įprotį. Kaskart, kai Gregorijus suardydavo Pedro planą anksčiau, nei jis paaiškėdavo, varžovo žvilgsnis kiek sugriežtėdavo, dabar jo akys buvo tarsi blizgus skalūnas. Gregorijus atsilošęs ramiai permetė akimis partiją: ji galėjo tęstis valandų valandas; nieko nebūtų nutikę.

Tariamai įsižiūrėjęs pro langą, priešais kurį ant ilgo laido vos sūpavosi gatvės žibintas, jis įniko tyrinėti O’Kelio veidą. Pasak tėvo Bartolomėjo, iš pradžių šis vyras buvo lyg šviesa, šviesa be švitesio, anaiptol ne akinanti, tai buvo nepaperkamas bebaimis jaunuolis, vadinąs daiktus savais vardais. Bet pasakojimo gale buvo tas naktinis Prado apsilankymas pas tėvą. Ji. Ji tapo pavojinga. Ji neištvers. Ji kalbės. Taip mano kiti. Ir Žoržė ? Nenoriu apie tai kalbėti.

O’Kelis patraukė cigaretę, paskui paėjo pėstininku skersai lentą ir kirto varžovo bokštą. Jo pirštai buvo geltoni nuo nikotino, panagės juodos. Didžiulė mėsinga nosis atviromis poromis kėlė Gregorijui šleikštulį, ji jam atrodė negailestingumo padarinys. Tiko prie ano pikdžiugiško vypsnio. Bet visa tai, kas galėjo žmogų atstumti, nustelbė pavargęs malonus rudų akių žvilgsnis.