Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Bet juk tai, kad jo gyvenimas dabar, kai juodu šnekučiuojasi, dar netobulas iš vidaus, nėra nelaimė. Ar ne?

Žoržė papurtė galvą. Jis kalbąs ne apie gailestį, kad dar neišmėgino visko, kas turėtų priklausyti jo gyvenimui, jog tas būtų visut visas. Jeigu suvoktum, kad dabartinis tavo gyvenimas yra netobulas, ir tas suvokimas jau savaime būtų nelaimė, kiekvienas savo gyvenime nuolat ir neišvengiamai turėtų būti nelaimingas. O kai žinai, kad visko dar gali būti, atvirkščiai, tai yra prielaida manyti, jog gyvenimas gyvas, o ne seniai miręs. Taigi nelaimė esanti kas kita: tai žinojimas, kad ir ateityje nebebūsią tų viską užbaigiančių, tobulinančių potyrių.

Jeigu nė vienos akimirkos nepaveiktą tai, pasakiau aš, kad joje slypįs netobulumas gali padaryti ją nelaiminga akimirka, kodėl tai neturėtų paveikti ir visų tų akimirkų, kurios yra persmelktos žinojimo, jog tobulumas nepasiekiamas? Juk labai panašu, kad trokšdamas tobulumo, jo trokšti tiktai kaip būsimo, kaip to, ko sieki, bet ne to, ko pasiekei.

— Pasakysiu dar kitaip, — pridūriau. — Kokiu požiūriu dėl tos nepasiekiamos pilnatvės reikia apgailestauti, kad ji tampanti baimės objektu? Gal tai nepraeinančių akimirkų nulemtas požiūris, kad trūkstama pilnatvė anaiptol nėra blogybė, o gyvybingumą skatinąs ženklas?

Reikią turėti galvoje, pasakė Žoržė, kad tam, jog galėtumei pajusti tokią baimę, su kuria jis pabudęs, privalu kitaip žiūrėti į paprastas, atviras ateičiai akimirkas: kad suvoktum gyvenimo netobulumą kaip blogybę, reikią matyti jį kaip visumą, taip sakant, žiūrėti į jį nuo galo — lygiai taip, kaip daroma tada, kai mąstoma apie mirtį.

— Bet kodėl šitoks požiūris turėtų bauginti? — paklausiau. — Juk mudu sutarėme, kad išgyventas netobulas tavo gyvenimas nėra blogybė. Bemaž panašu, lyg jis yra blogybė tiktai dėl netobulumo, kurio nebepatirsi, blogybė, suvokiama tiktai iš Anapus. Mat kaip tas, kuris išgyvena dabar, juk negali nuskubėti pirma savęs į ateitį ir dar nepriartėjus pabaigai nusivilti netobulu savo gyvenimu, netobulumu, pirmiau turinčiu priartėti prie ano iš anksto numatyto galinio taško. Taigi tavo mirties baimės objektas regisi keistokas: tai gyvenimo netobulumas, kurio tu niekuomet nepatirsi.

— Būčiau norėjęs tapti žmogum, kuris priverčia skambėti pianiną, — pasakė Žoržė. — Tuo, kuris — tarkime — geba skambinti Bacho „Goldbergo variacijas“. Ištefanija moka, skambino jas vien man, ir nuo to laiko puoselėju troškimą irgi išmokti taip skambinti. Regis, dar prieš valandą gyvenau neaiškiu, niekuomet neišsiskleidusiu jausmu, kad dar bus laiko išmokti. Tiktai susapnavęs šią sceną pabudau žinodamas: mano gyvenimas baigsis taip ir nesugrojus variacijų.

Na gerai, tariau, bet kodėl baimė? Kodėl ne paprasčiausiai skausmas, nusivylimas, liūdesys? Pagaliau įsiūtis?

— Juk baiminiesi ko nors, kas dar tiktai bus, kas tavęs dar laukia; o juk tu jau žinai, kad pianinas visam laikui liks bežadis, mudu kalbame apie tai kaip apie dabartį. Šita blogybė gali tęstis, bet ji negali suvešėti taip, kad imtum logiškai baimintis jos suvešėjimo. Todėl šitas naujas suvokimas gali tave slėgti ir smaugti, bet jis nėra joks pagrindas bijoti.

Tai nesusipratimas, atkirto man Žoržė: jis bijąs ne naujojo suvokimo, o to, ką apima tas suvokimas: to, kad suvoki dar būsimą, bet jau dabar esantį gyvenimo netobulumą, jau dabar jauti jį kaip ydą, kurios dydis vidinį žinojimą paverčia baime.

Toji gyvenimo visuma, kurios numanomi trūkumai jau dabar išpila kaktą prakaitu — kas ji tokia? Kas ją sudaro, kai suvoki, koks nenuspėjamas, permainingas ir įnoringas mūsų gyvenimas, tiek išorinis, tiek ir vidinis? Juk mes visi ne iš to paties molio drėbti, anaiptol ne iš to paties. Ar mes paprasčiausiai kalbame apie poreikį pasisotinti išgyvenimu? Ar tai, kas kankino Žoržę, buvo neišpildomas noras sėdint prie žvilgančio „Steinway“ pianino pasisavinti Bacho muziką, kiek tai įmanoma, kai ją skambina tavo rankos? O gal mums terūpi poreikis išgyventi pakankamai daug dalykų, kad galėtume pasakoti apie gyvenimą kaip apie visutėlį?

Gal mums galų gale terūpi autoportretas, jau senokai susikurtas vaizdinys, ką turėtumei būti nuveikęs ir išgyvenęs, kad tas gyvenimas būtų toks, su kokiu galėtumei sutikti. Tada mirties baimė kaip neišsipildžiusių lūkesčių baimė — taip atrodo — būtų mano rankose, nes juk aš pats piešiu savo gyvenimo paveikslą, kokį įsivaizduoju jį būsiant. Argi nebūtų paprasčiau manyti, jog pakeitęs tą paveikslą taip, kad mano gyvenimas jau dabar jį atitiktų, tučtuojau turėčiau atsikratyti ir mirties baimės. O jeigu ji vis vien manęs neapleidžia, tai todėl , kad paveikslą, susikurtą mano paties ir niekieno kito, įkvėpė ne užgaidi savivalė, jo negalima įsigeidus kaitalioti, tas paveikslas įsišaknijęs manyje ir randasi iš mano juslių ir mąstymo varomosios jėgos, kuri yra aš. Taigi mirties baimę būtų galima nusakyti kaip baimę, kad negali tapti tuo, kuo esi numatęs tapti.

Tasai ryškus baigties suvokimas, persmelkęs Žoržę vidurnaktį, — kai kuriems savo ligoniams įplieskia jį žodžiais, paskelbdamas neišvengiamą mirtį, — sužlugdo mus labiau nei kas kita, nes mes, nors dažnai to net nenutuokiame, gyvename tikėdamiesi tokios pilnatvės, o kiekvienos akimirkos, kurią mums pavyksta nugyventi gyvybingai, gyvybingumą lemia tai, kad ji tėra dalelė anos nepažintos pilnatvės dėlionės. Ir kai staiga suvokiame, kad niekuomet daugiau šitos pilnatvės nebepatirsime, ūmai nebežinome, kaip turime išgyventi tą laiką, kuris jau nebegali būti gyvenamas tikintis tos pilnatvės. Tai štai kokia yra to kai kurių pasmerktų mirčiai mano ligonių keisto sukrečiančio potyrio priežastis: kad jie nebeišmano, kur dėti savo laiką, net jei jis gerokai sutrumpėjo.

Kai po pašnekesio su Žorže išėjau į gatvę, kaip tik tekėjo saulė, ir iš kitos pusės krintančioje šviesoje tie keli priešpriešiais einantys žmonės atrodė lyg šešėliai, mirusieji be veidų. Aš atsisėdau ant pirmojo aukšto palangės ir ėmiau laukti, kad artėdami prie manęs atsivertų jų veidai. Pirmoji priėjo krypuliuojanti moteris. Jos veidas — dabar jį pamačiau — dar tebebuvo mieguistas, bet galėjai lengvai įsivaizduoti, kaip jis saulės šviesoje atsivers ir, sklidinas vilties ir lūkesčio, pasitiks dieną pilnomis ateities akimis. Antras pro mane praėjo šuniu vedinas senis. Jis sustojo, užsidegė cigaretę ir paleido šunį nuo pavadėlio, kad tas bėgtų į parką. Jis mylėjo šunį ir savo gyvenimą su šuniu, jo veido bruožai neleido tuo abejoti. Ir sena moteriškė nerta skarele, pasirodžiusi po valandėlės, buvo prisirišusi prie savo gyvenimo, nors jai buvo sunku eiti ištinusiomis kojomis. Ji tvirtai laikė už rankos berniuką su mokykline kuprine, tikriausiai vaikaitį, kurį ji — tai buvo pirmoji mokslo metų diena — anksti vedė į mokyklą, kad šis nepraleistų tokios svarbios naujosios savo ateities pradžios.

Jie visi mirs, ir jie visi bijojo mirties, kai apie ją galvojo. Mirs kada nors — tik ne dabar. Pamėginau prisiminti tą klausimų ir argumentų labirintą, po kurį mudu su Žorže klaidžiojome pusę nakties, ir aiškumą, jau bemaž apčiuopiamą ranka, bet nutolusį paskutinę akimirką. Lydėjau akimis merginą, kuri kaip tik rąžėsi, senį, linksmai žaidžiantį su šuns pavadėliu, ir šlubčiojančią močiutę, glostančią berniukui galvą. Argi ne akivaizdu, paprasta ir aišku, kad jie pasibaisėtų šią akimirką išgirdę žinią apie artėjančią savo mirtį? Po nemiegotos nakties veidą atsukęs ryto saulei mąsčiau: jie tiesiog nori dar daugiau iš savo gyvenimo, kad ir koks lengvas, sunkus, skurdus ar turtingas būtų tasai gyvenimas. Nenori, kad jis baigtųsi, net ir tada, jei po mirties nepasigestų trūkstamo gyvenimo — ir tą žino.