Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Koinė, Naujojo Testamento graikų bendrinė kalba, kėlė jam nuobodulį, buvo pernelyg paprasta, tik žvilgsnis į kitą Kutinju leidinio pusę portugalų kalba savaip žavėjo. Jis skambino į įvairius knygynus, teiraudamasis Aischilo ir Horacijaus kūrinių, būtų tikę ir Herodotas ar Tacitas. Knygynų darbuotojai beveik nesuprato jo, o kai galop jam pasisekė, atsiimti knygų nėjo, nes lijo.

Telefonų knygoje jis paieškojo kalbos mokyklų, kur galėtų pasimokyti portugalų. Paskambinęs Marianai Esai ketino papasakoti apie apsilankymą pas Žoau, bet ji skubėjo, jai tai nerūpėjo. Silveira buvo Biarice. Laikas sustingo, ir pasaulis sustingo, ir taip atsitiko todėl, kad sustingo jo valia, o to dar niekuomet nebuvo įvykę.

Retkarčiais jis nieko nematydamas stovėdavo prie lango ir mintyse perkratinėdavo tai, ką kiti — Kutinju, Adriana, Žoau, Esą, Melodi — pasakojo apie Pradą. Tarytumei iš miglos pamažėle niro kraštovaizdžio apybraižos, tiesa, dar neaiškios, bet jau įžiūrimos, lyg kiniškame piešinyje tušu. Vieną vienintelį kartą šiomis dienomis jis atsivertė Prado užrašus ir paskaitė šią pastraipą:

AS SOMBRAS DA ALMA. SIELOS ŠEŠĖLIAI. Istorijos, kurias kiti pasakoja apie ką nors, ir istorijos, kurias pasakoji apie save: kurios arčiau tiesos? Ar tos istorijos tikrai byloja apie tave? Ar žmogus pats sau yra autoritetas? Bet iš tikrųjų man rūpi ne šis klausimas. Štai koks tas klausimas: ar tokiose istorijose iš viso skiriama tiesa ir melas? Taip, jei tos istorijos apie išorę. Bet jeigu ryžtamės pažinti kitą žmogų vidumi? Ar tai būna kelionė, kuri kada nors baigiasi? Ar siela yra faktų buveinė? O gal tie tariami faktai tėra apgaulingi mūsų istorijų šešėliai?

Giedrą žydrą ketvirtadienio rytą nuėjęs į laikraščio redakciją Gregorijus paprašė praktikantę Aguštinją pasižiūrėti, kur ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo licėjus, kuriame buvo mokoma klasikinių kalbų ir dėstė vienuoliai. Ji įniko ieškoti, o suradusi parodė jam vietą miesto plane. Net surado bažnyčios raštinę, paskambino tenai ir Gregorijaus prašymu pasiteiravo apie tėvą Bartolomėją, dėsčiusį tame licėjuje maždaug apie 1935 metus. Jai pasakė, kad tai galėjęs būti tiktai tėvas Bartolomėjas Lorensu de Gušmau. Jam jau gerokai per devyniasdešimt metų, svečius priimąs retai, koks esąs reikalas. Dėl Amadėju lnasiju de Almeida Prado? Paklausią tėvą ir paskambinsią. Skambutis pasigirdo netrukus. Tėvas pasirengęs pasikalbėti su tuo, kas po tiek laiko susidomėjo Pradu. Laukiąs svečio vėlyvą popietę.

Gregorijus nuvažiavo į buvusį licėjų, kur mokinys Pradas ginčijosi su tėvu Bartolomėju apie nepalaužiamą Augustino draudimą meluoti, o tėvas visuomet išlikdavo romus. Licėjus buvo rytuose, jau beveik už miesto, supamas senų aukštų medžių. Pastatą gelsvomis sienomis bemaž galėjai palaikyti buvusiu devynioliktojo amžiaus viešbučiu „Grand Hotel“, trūko tiktai balkonų, taip pat nederėjo ir siauras bokšto antstatas su varpu. Licėjus buvo visiškai apleistas. Tinkas nusilaupęs, langai be stiklų arba apdaužyti, ant stogo trūko čerpių, laštakas surūdijęs, prie vieno kampo nulaužtas.

Gregorijus atsisėdo ant pagrindinių laiptų, šie buvo apsamanoję ir per pilnus liūdesio Prado apsilankymus. Tada greičiausiai buvo septintojo dešimtmečio pabaiga. Štai čia jis sėdėjo ir mąstė, kaip būtų buvę, jei prieš trisdešimt metų šioje sankryžoje būtų pasukęs visiškai kita kryptimi. Jei būtų pasipriešinęs graudinančiam ir tiek pat įsakmiam tėvo norui ir niekuomet neįžengęs į medicinos auditoriją.

Gregorijus išsiėmė užrašus ir pavartė.

...nuo tikrovės nutolusiu pakiliu troškimu... dar kartą išgyventi aną savo gyvenimo akimirką, kad galėčiau pasukti visiška kita kryptimi nei šioji, padariusi mane tuo, kas esu dabar... Dar kartą pasėdėti ant šiltų samanų ir palaikyti kepuraitę — tai kvailas noras nukeliauti atgal į laiką, likusį už manęs, ir pasiimti į šią kelionę ir save patį — praeities paženklintąjį.

Tolėliau stūksojo sudūlėjusi tvora, juosianti mokyklos kiemą, per ją jau daugiau negu prieš šešiasdešimt septynerius metus nepažangiausias klasės mokinys nusviedė savo kepuraitę į vandens lelijų prižėlusį tvenkinį. Tvenkinys seniai išdžiūvęs, liko tiktai gebenių kilimu išklota dauba.

Pastatas už medžių, matyt, buvusi mergaičių mokykla, iš kurios čionai ateidavo Marija Žoau, mergaitė rudais keliais ir muilu kvepiančia šviesia suknele, mergaitė, tapusia didžiąja nelytėta Amadėju gyvenimo meile, moteris, kuri, kaip teigė Melodi, vienintelė žinojo, kas jis buvo iš tikrųjų, tokia išskirtinė moteris, kad Adriana jos neapkentė, nors Amadėju gal net nebuvo jos bučiavęs.

Gregorijus užsimerkė. Jis vėl stovėjo Kirchenfelde, prie namo kampo, nuo jo nepastebėtas galėjo mesti žvilgsnį į gimnaziją, iš kur per vidurį pamokos buvo išėjęs. Jį vėl persmelkė jausmas, kuris prieš dešimt dienų buvo apėmęs jį netikėtai stipriai ir atskleidęs, kaip jis mylėjo šį pastatą ir viską, ką jis reiškė, ir kaip jam viso šito trūks. Jausmas toks pat ir vis dėlto kitoks, nes jau nebebuvo tas pats. Jam buvo skaudu justi, kad jis nebe toks pat, taigi iš teisybės ir nebe tas pats. Gregorijus atsistojo, nužvelgė nusilaupiusį išblukusį geltoną fasadą, ir ūmai skausmas dingo, užleisdamas vietą pakiliam smalsumui, jis stumtelėjo duris, kurios buvo tiktai privertos ir sužviegė surūdijusiais vyriais kaip siaubo filme.

Jam trenkė drėgmės ir puvėsių smarvė. Nedaug trūko, kad po kelių žingsnių būtų paslydęs ir pargriuvęs, nes nelygias numintų plytelių grindis dengė drėgnų dulkių ir supuvusių samanų sluoksnis. Palengva, ranka prisilaikydamas turėklų, jis plačiais laiptais ėmė lipti aukštyn. Suveriamąsias duris į antrą aukštą buvo taip storai užlipdę voratinkliai, kad jas pastūmus pasigirdo duslus plyšimas. Jis krūptelėjo, kai po koridorių ėmė skraidžioti pabaidyti šikšnosparniai. Paskui įsiviešpatavo tyla, kokios jis niekuomet nebuvo patyręs: taip tylėjo praslinkę metai.

Mokytojų kambario duris buvo lengva atpažinti, jos buvo išgražintos dailesniais raižiniais. Jos atsidarė tik keliskart trūktelėtos. Gregorijus įėjo į kambarį, jame tarytumei buvo tiktai vienas baldas — didžiulis juodas rašomasis stalas lenktomis drožinėtomis kojomis. Visa kita — tuščios apdulkėjusios knygų lentynos, kuklus arbatinis stalelis ant plikų papuvusių medinių grindų, paprasti krėslai — šalia rašomojo stalo regėjosi esą visiškai netikroviški. Gregorijus nubraukė dulkes nuo kėdės sėdynės ir atsisėdo prie rašomojo stalo. Tuomet direktorius buvo senjoras Kortesas, vyras oria eisena ir griežtu veidu.

Gregorijus išjudino dulkes, smulkutės dalelytės sukosi saulės šviesos ratile. Nebylus laikas rodė jam, kad yra įsibrovėlis, taigi gerą akimirką jis net pamiršo kvėpuoti. Paskui nugalėjo smalsumas, ir jis vieną po kito ėmė traukioti stalo stalčius. Virvagalys, supelijusi smailinamo pieštuko drožlė, 1969 metų susiraukšlėjęs pašto ženklas, rūsio dvokas. O pačiame apatiniame stalčiuje — Biblija hebrajų kalba, stora ir sunki, pilkos drobės viršeliais, išblukusi, nučiupinėta ir išpūslijusi nuo drėgmės, viršelyje auksinės raidės BIBLLA. HEBRAICA gavusios juodus šešėlius.

Gregorijus suglumo. Licėjus, kaip sužinojo Aguštinja, buvo nebažnytinė mokymo įstaiga. Markizas de Pombalis išvijo jėzuitus iš Portugalijos aštuonioliktojo amžiaus vidury, panašiai nutiko dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Penktojo dešimtmečio pabaigoje tokie ordinai kaip marijonų steigė savas kolegijas, bet tada Pradas jau buvo baigęs mokyklą. Iki to laiko buvo tik visuomeniniai licėjai, kai kada samdydavę vienuolius mokyti klasikinių kalbų. Tai kodėl čia guli ši Biblija? Kodėl direktoriaus rašomojo stalo stalčiuje? Neapsižiūrėjimas, bereikšmis atsitiktinumas? Nematomas, slaptas priešinimasis tiems, kurie uždarė mokyklą? Pragaištingas užmaršumas, nukreiptas prieš diktatūrą, likęs nepastebėtas jos parankinių?