Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Nuo šaižaus signalo Gregorijus krūptelėjo.

— Vakarienė, — pasakė Esą.

Gregorijus pasižiūrėjo į laikrodį: pusė šešių. Esą pamatė jo nuostabą ir niekinamai vyptelėjo.

— Pernelyg anksti. Kaip belangėje. Čia svarbu ne gyventojų, o darbuotojų laikas.

Ar galėtų jį dar aplankyti, paklausė Gregorijus. Esą pažvelgė į šachmatų stalelį. Tada be žodžių linktelėjo. Tarytumei jį būtų apgaubęs nebylumo šarvas. Pastebėjęs, kad Gregorijus ketina paspausti jam ranką, energingai susigrūdo savąsias į megztinio kišenes ir nudūrė akis į grindis.

Nelabai ką tepastebėdamas Gregorijus grįžo į Lisaboną. Perėjo per Augustos gatvę, Žemutinio miesto šachmatų lentos vidurį, ėjo į Rosijo aikštę. Jam dingojosi, tarytum į pabaigą slenka ilgiausia jo gyvenimo diena. Vėliau gulėdamas viešbučio lovoje jis prisiminė, kaip rytą glausdamas kaktą prie religinio knygyno aprasojusio prekylangio laukė, kad praeitų deginte deginąs troškimas važiuoti į oro uostą. Paskui susipažino su Adriana, gėrė Marianos Esos auksinio raudonio arbatą ir pas jos dėdę surūkė pirmąją savo cigaretę, traukdamas dūmus į išplikintą burną. Ar tikrai tiek įvykių nutiko per vieną vienintelę dieną? Jis atsivertė Amadėju de Prado portretą. Visa tai, ką šiandien apie jį sužinojo nauja, pakeitė veido bruožus. Jis, tasai bedievis kunigas, atgijo.

15

— Voilà. Ça va aller? Ne itin patogu, bet... — pasakė truputį sumišusi Aguštinja, DIARIO DE NOTÏCLAS, didelio seniai leidžiamo Portugalijos laikraščio praktikantė.

Ką gi, atsakė Gregorijus, bus gerai ir atsisėdo niūrioje nišoje prie mikrofilmų skaitymo aparato. Aguštinja, kurią nekantrus redaktorius jam pristatė kaip istorijos ir prancūzų kalbos studentę, dar nenorėjo eiti, Gregorijui buvo dingtelėję, kad ji ten, viršuje, kur be pertrūkio skambėjo telefonai ir mirgėjo ekranai, labiau pakenčiama negu reikalinga.

— O ko jūs iš tiesų ieškote? — paklausė ji. — Na, tai ne mano reikalas...

— Ieškau žinutės apie vieno teisėjo mirtį, — atsakė Gregorijus. — Apie garsaus teisėjo savižudybę 1954 metų birželio 9 dieną. Jis nusižudė dėl to, kad sirgo Bechterevo liga ir daugiau nebeištvėrė nugaros skausmų, bet gal ir todėl, kad diktatūros metais ir toliau teisėjavo, nesipriešindamas neteisingai santvarkai. Kai nusižudė, jam buvo šešiasdešimt ketveri. Taigi iki pensijos nebūtų turėjęs ilgai laukti. Greičiausiai kažkas nutiko, kad jis nebegalėjo laukti. Kažkas nugarai, gal dėl nebepakeliamų skausmų arba kokio įvykio teisme. Štai ką norėčiau sužinoti.

— Ir... kodėl norėtumėte sužinoti? Pardon...

Gregorijus išsiėmė Prado knygą ir davė jai skaityti:

PORQUÉ, PAI? KODĖL, TĖVE? „Nemanyk, kad esi toks svarbus!“ — sakydavai paprastai, kai kas nors skųsdavosi. Sėdėdavai savo krėsle, niekam daugiau nebūdavo valiajame sėdėti, su lazda tarp liesų kojų, podagros išsukiotas rankas pasidėjęs ant sidabrinės rankenos, galvą — kaip visuomet — pakėlęs ir atkišęs į priekį. (Dieve, jei tik galėčiau bent kartelį išvysti tave tiesų, iškelta galva, kaip derėjo tavo orumui! Tiktai vieną vienintelį kartą! Bet tasai nuolatinis suriestos nugaros vaizdas ištrynė visus kitus prisiminimus, ne tik juos, jis netgi suparalyžiavo vaizduotės galią). Daugybė skausmų, kuriuos turėjai kęsti visą gyvenimą, teikė valdingumo šitiems tavo visados vienodiems žodžiams. Niekas nedrįso tau prieštarauti. Ir ne tik išoriškai; prieštaravimą užgniauždavai ir viduje. Tiesa, mes, vaikai, mėgdžiodavome tavo žodžius, kai nebūdavai arti, tyčiodavomės ir juokdavomės, netgi mama, dėl to imdavusi mus barti, kai kada išsiduodavo šmėstelėjusia šypsena, kurios mes godžiai griebdavomės. Bet tai buvo apgaulingas išsivadavimas, tarytumei bejėgiška dievobaimingo žmogaus piktžodystė.

Tavo žodžiai galiojo. Galiojo iki to ryto, kai prislėgtas ėjau keliu į mokyklą, o vėjas bloškė man veidan lietų. Kodėl niaurių mokyklos klasių ir nykaus kalimo keliamas slogutis neturėjo man rūpėti iš tikrųjų? Kodėl turėjau numoti ranka į tai, kad Marijai Žoau buvau tarsi tuščia vieta, o aš beveik negalėjau galvoti apie ką nors kita? Kodėl tavo skausmai ir jų suteiktas minčių brandumas buvo visa ko matas? „Amžinybės požiūriu, — kai kada pridurdavai, — tai netenka prasmės.“ Degdamas įniršiu ir pavydu naujajam Marijos Žoau draugui išėjau iš mokyklos, pardrožiau namo ir po pietų atsisėdau priešais tave į krėslą. „Aš noriu lankyti kitą mokyklą, — tariau balsu, nuskambėjusiu tvirčiau, nei jaučiausi viduje, — šitoji nepakenčiama.“ — „Nemanyk, kad esi toks svarbus“, — atsakei ir patrynei sidabrinį lazdos bumbulą. „Ką, jei ne save patį, turėčiau laikyti svarbiu? — paklausiau. — O to amžinybės požiūrio iš viso nėra. “

Kambarį pripildė tyla, regis, tuoj sprogsianti. Nieko panašaus kol kas nebuvo nutikę. Tai buvo neįtikėtina, o kad tą išgirdai iš savo numylėtinio, dar baisiau. Visi laukė protrūkio, tokio, kai tavo balsas paprastai darosi trūksmingas. Nieko neatsitiko. Pasidėjai abi rankas ant sidabrinio bumbulo. Mamos veidas įgavo tokią išraišką, kokios niekuomet nebuvau matęs. Iš jos — vėliau supratau — buvo aišku, kodėl ji už tavęs ištekėjo. Be žodžių atsistojai, pasigirdo tik tyli, skausmų sukelta dejonė. Vakarieniauti neatėjai. Šitaip nebuvo nutikę nė karto nuo tada, kai susikūrė ši šeima. Kai kitą dieną atsisėdau prie pietų stalo, tu ramiai ir kiek liūdnai pasižiūrėjai į mane. „Apie kokią kitą mokyklą mąstai?“ — paklausei. Marija Žoau per pertrauką buvo manęs paklaususi, ar noriu apelsino. „Viskas susitvarkė“, — atsakiau.

Kaip atskirti, kada jausmas yra reikšmingas, o kada dera žiūrėti į jį tik kaip į lengvabūdišką įgeidį? Kodėl , tėte, nepasikalbėjai su manimi prieš apsispręsdamas? Tada bent žinočiau, kodėl taip nusprendei.

— Suprantu, — pasakė Aguštinja, ir tada juodu ėmė tarp kortelių ieškoti pranešimo apie teisėjo Prado mirtį.

— 1954-aisias buvo kuo griežčiausiai cenzūruojama, pasakė Aguštinja, — žinau, nes spaudos cenzūra buvo mano diplominio darbo tema. Nebūtinai tai, ką spausdino Dl ARI O laikraštis, yra tiesa. Juo labiau jei tai politinė savižudybė.

Pirmiausia juodu surado žinutę apie mirtį, išspausdintą birželio 11 d. Pagal ano meto Portugalijos padėtį Aguštinjos manymu, jis buvo itin šykštus, toks šykštus, kad prilygo nebyliam riksmui. Faleceu, Gregorijus prisiminė šį žodį iš kapinių. Amor, meilė, recordaçâo, prisiminimas, trumpa tradicinė formuluotė. O apačioje artimiausių giminaičių vardai: Marija Piedade Reis de Prado, Amadėju, Adriana, Rita. Adresas. Pavadinimas bažnyčios, kurioje bus aukojamos mišios. Ir viskas. Rita, svarstė Gregorijus — ar čia Melodi, apie kurią pasakojo Žoau Esą?

Juodu įniko ieškoti pranešimo. Pirmą savaitę po birželio devintosios nieko nebuvo.

— Ne, ne, ieškokim toliau, — pasakė Aguštinja, kai Gregorijus jau buvo benumojąs ranka. Pranešimas buvo išspausdintas birželio dvidešimtąją, visai gale, vietinių žinių skiltyje:

Šiandien teisingumo ministerija pranešė, kad praėjusią savaitę nuo ilgos ligos mirė Alešandrė Orasiju de Almeida Pradas, daug metų buvęs puikus Aukščiausiojo teismo teisėjas.

Šalia teisėjo nuotrauka, keistai didelė, tas jos dydis nesiderino su trumpu pranešimu. Griežtas veidas su pensnė ir grandinėle, smaili barzdelė ir ūseliai, aukšta kakta, beveik tokia pat aukšta kaip sūnaus, žilstelėję, bet vis dar vešlūs plaukai, balta stačia apykaklė lenktais kampučiais, juodas kaklaryšis, labai balta ranka, parėmusi smakrą, visa kita gožė tamsus fonas. Nufotografuota labai gudriai, nė žymės skaudamos suriestos nugaros, nė žymės podagros išsukiotų rankų, galva su ranka ramiai ir pamėkliškai niro iš tamsos, baltos ir įsakmios, prieštarauti, juo labiau nesutikti neįmanoma, portretas, valdingumu stelbęs butą, visą namą, galėjęs užkerėti ir uždusinti. Teisėjas. Teisėjas, negalėjęs būti niekas kitas, tik teisėjas.