Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ji pakėlė akis ir pasižiūrėjo į Gregorijų, lyg būtų jį pamiršusi. Pamažėle jos mintys vėl grįžo į dabartį.

— Ak, taip, prieikite, — tarė prancūziškai ir, tvirtesniais negu pirma žingsniais, grįžo prie rašomojo stalo, kur ištraukė du stalčius. Juose gulėjo du stori pluoštai lapų, suspaustų kartono viršeliais ir keliskart apvyniotų raudona juosta.

— Rašyti jis pradėjo, vos mirus Fatimai. „Tai kova su vidiniu paralyžium, — pasakė po kelių savaičių. — Ir kodėl šito nesiėmiau anksčiau! Nesi visiškai budrus, kai nerašai. Ir netgi nenutuoki, kas esi. Jau nėra ko nė kalbėti apie tai, kas nesi.“ Niekam nebuvo leidžiama skaityti, net ir man. Jis išsiimdavo raktą ir nuolat nešiodavosi. Jis buvo... būdavo labai nepatiklus.

Ji uždarė stalčius.

— Dabar norėčiau pabūti viena, — tarė staiga, bemaž priešiškai, ir kol abu lipo žemyn laiptais, ji nebeištarė nė žodžio. Atrakinusi duris liko stovėti, atžari ir šalta. Tokiai moteriai rankos nepaspausi.

— Au revoir et merci, — pasakė Gregorijus ir dvejodamas rengėsi eiti.

— Kuo jūs vardu?

Klausimas nuskambėjo garsiau negu būtina, trupučiuką panašus į kimų lojimą, kuris priminė jam Kutinju. Ji pakartojo pavardę: Gregoriuš.

— Kur gyvenate?

Pasakė jai viešbutį. Nė žodžiu neatsisveikinusi ji uždarė duris ir pasuko raktą.

14

Težo upėje atsispindėjo debesys. Jie pašėliškai vijosi saulėje blykčiojančius plotus, slydo per juos, rydami šviesą ir leisdami jai, akinamai blizgančiai, kitur išsiveržti iš šešėlingos tamsos. Gregorijus nusiėmė akinius ir užsidengė veidą rankomis. Šmėkščiojančios šviesos ir grėslaus šešėlio karštligiškas kaitaliojimasis, neįprastai ryškiai skverbiąsis pro naujuosius stiklus, buvo kankynė neapsaugotoms akims. Pirmai viešbutyje, pabudęs po neramaus perpietės snaudulio, jis vėl pamėgino užsidėti senuosius akinius. Bet jam jau trukdė masyvus jų svoris, lyg veidu būtų turėjęs stumti per pasaulį varginančią naštą.

Abejodamas ir trupučiuką svetimas pats sau, jis ilgai sėdėjo ant lovos krašto mėgindamas suvokti ir sudėlioti painius priešpietės įspūdžius. Sapne, kur šmėžavo nebyli Adriana baltu it marmuras veidu, viešpatavo juoda spalva, keista juoduma, gebanti prilipti prie daiktų — visų daiktų — nesvarbu, kad ir kokių jie būtų buvę spalvų, kad ir kaip švytėtų tomis kitomis spalvomis. Aksominė juosta ant Adrianos kaklo, siekianti iki pat smakro, regėjos, smaugė, nes Adriana be paliovos ją tąsė. Paskui vis abiem rankom susiimdavo už galvos, saugodama veikiau smegenis, ne kaukolę. Vienas po kito virto knygų bokštai, ir valandėlę, per kurią smalsus lūkestis maišėsi su drovumu ir negryna it iškrypėlio sąžine, Gregorijus tarėsi sėdįs prie Prado rašomojo stalo, ant jo gulėjo galybė suakmenėjusių daiktų, o pačiame viduryje — pusė prirašyto lapo, kur eilutės žaibiškai bluko taip, kad nieko neįskaitydavo, vos tik nukreipdavo į jas žvilgsnį.

Kai vėliau atmintyje jis narstydavo šiuos sapno vaizdinius, kartais rodydavosi, lyg iš tikrųjų net nebūtų lankęsis žydrajame name, lyg visa tai būtų buvęs itin ryškus sapnas, kuriame — tarytum koks besikaitaliojančios apgaulės epizodas — būtų inscenizuojamas skirtumas tarp būdravimo ir sapno. Tada jis stverdavosi už galvos ir, kai susigrąžindavo jausmą, kad tikrai lankėsi pas Adrianą, o jam prieš akis iškildavo Adriana be visų tų susapnuotų priedų, ramiai ir aiškiai, judesys po judesio, žodis po žodžio, perkratydavo mintyse trumpą valandą, kai buvo pas ją. Kartais jis pašiurpdavo prisiminęs jos griežtą, pilną kartėlio žvilgsnį, iš kurio sklido nesitaikstymas su praeities įvykiais. Jį visą buvo apėmęs nesmagumas, kai matė ją vaikštančią po Amadėju kambarį, visiškai atsidavusią praeities dabarčiai, kone pamišusią. Paskui vėlgi jis būtų norėjęs nerta skarele švelniai apgaubti jos galvą, kad leistų pailsėti iškankintai sielai.

Prie Amadėju de Prado galėjai priartėti per šią griežtą, bet kartu ir trapią moterį, tiksliau, tamsiais jos prisiminimų koridoriais. Ar jis norėjo užsikrauti tokią naštą? Ar buvo pajėgus? Jis, kandžių bendradarbių pravardžiuojamas Papirusu, nes veikiau gyveno senoviniuose tekstuose, o ne tikrovėje?

Reikėjo surasti ir kitus žmones, kurie pažinojo Pradą; ne tik matė kaip Kutinju ar gydėsi pas jį kaip tas luošas vyriškis ir senė, sutikti šįryt, o pažinojo iš tikrųjų, kaip draugą, gal net kartu dalyvavo Pasipriešinime. Būtų sunku, svarstė jis, apie juos ką nors sužinoti iš Adrianos; į mirusį brolį ji žiūrėjo kaip į išskirtinę jos pačios nuosavybę, galiausiai tai paaiškėjo tada, kai ji su juo kalbėjosi žvelgdama į medicininę knygą. Kiekvieną kitą, galintį suabejoti vieninteliu tikrovišku jo paveikslu — šis buvo vien jos, tiktai jos, — ji sumenkins ar žūtbūt mėgins prie jo neprileisti.

Gregorijus susirado Marianos Esos telefono numerį ir paskui, gana ilgai delsęs, jai paskambino. Ar ji prieštarautų, jei jis aplankytų prieglaudoje Žoau, jos dėdę? Dabar jis jau žinąs, kad Pradas irgi dalyvavo Pasipriešinime, gal Žoau jį pažinojęs. Valandėlę tvyrojo tyla, ir Gregorijus buvo beketinąs atsiprašyti už savo įžūlų norą, kai ji mąsliai tarė:

— Žinoma, aš neprieštarauju, priešingai, naujas veidas gal išeitų jam į sveikatą. Tiktai svarstau, kaip jis pažiūrėtų, jis gali būti labai atžarus, o vakar buvo dar nekalbesnis negu visada. Jums nieku gyvu nevalia užklupti jo nepasirengusio. — Ji patylėjo. — Regis, žinau, kas galėtų padėti. Vakar ketinau nuvežti jam plokštelę, naują Šuberto sonatų įrašą. Iš teisybės jis nori klausytis tiktai Marijos Žoau Pireš skambinimo, nežinau, ar dėl skambėjimo, ar dėl moters, ar dėl keistoko patriotiškumo. Bet vis tiek ši plokštelė jam patiks. Pamiršau ją paimti. Galėtumėte užsukti pas mane ir vėliau jam nuvežti. Taip sakant, neva kaip mano pasiuntinys. Gal tada jums ir pasisektų.

Jis išgėrė pas ją arbatos, raudonai auksinės garuojančios Assam su stambiakristaliu cukrum ir papasakojo apie Adrianą. Labai norėjo, kad ji ką nors pasakytų, bet ji tik tylomis klausėsi, o kartą, kai jis paminėjo neplautą kavos puodelį ir pilną nuorūkų peleninę, regis, atlaikiusius tris dešimtmečius, jos akys susiaurėjo kaip žmogaus, kuris staiga aptiko pėdsaką.

— Būkite atsargus, — tarė atsisveikindama. — Turiu galvoje Adrianą. Ir praneškite, kaip sekėsi pas Žoau.

Ir štai sėdėdamas kelte su Šuberto sonatomis kišenėje jis plaukė per upę į Kasiljazu prieglaudą pas žmogų, iškentusį pragarą, bet nepraradusį tiesaus žvilgsnio. Gregorijus ir vėl užsidengė rankomis veidą. Jei kas nors prieš savaitę jam, taisančiam lotynų kalbos sąsiuvinius savo bute Berne, būtų išpranašavęs, jog po savaitės su nauju kostiumu ir naujais akiniais Lisabonoje sėdės kelte, kad iš kankinimus patyrusios Salazaro režimo aukos ką nors sužinotų apie portugalą, gydytoją ir poetą, mirusį prieš daugiau negu trisdešimt metų, tokį žmogų Gregorijus būtų palaikęs bepročiu. Ar čia vis dar tebebuvo jis, Mundas, trumparegis knygų graužikas, išsigandęs kelių Berne nukritusių snaigių?

Keltas prisišvartavo, ir Gregorijus lėtai nužingsniavo į prieglaudą. O kaip juodu susikalbės? Ar Žoau Esą, be portugalų, moka kokią nors kitą kalbą? Buvo sekmadienio popietė, žmonės lankė saviškius prieglaudoje, juos galėjai atpažinti gatvėje iš nešamų gėlių puokščių. Siauruose prieglaudos balkonuose įsisupę į apklotus sėdėjo senukai ir šildėsi saulėje, tik ją vis uždengdavo debesys. Prie vartų Gregorijus paprašė pasakyti kambario numerį. Prieš pasibelsdamas kelis kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, — jau antrą sykį šiandien besidaužančia širdžia jis stovėjo prie durų nežinodamas, kas jo laukia.