Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijui prieš akis iškilo pilnas kartėlio, nesutaikomas Adrianos žvilgsnis. Pamažu visa ėmė aiškėti. O kas nutiko jaunesnei seseriai? Bet dar teks palaukti.

— Kai vėl pasimačiau su juo, buvo praėję trylika metų, — kalbėjo toliau Esą. — 1965-ųjų žiemą, tais metais, kai saugumo policija nužudė Delgadu18. Mano naująjį adresą jis sužinojo iš firmos ir vieną vakarą išdygo prie durų, išbalęs ir nesiskutęs. Plaukai, kitados žvilgėję kaip varno sparnas, buvo be jokio blizgesio, iš akių sklido skausmas. Jis papasakojo, kad išgelbėjo gyvybę Ruji Luišui Mendešui, aukštam slaptosios policijos karininkui, vadinamam Lisabonos skerdiku, ir kad dėl to buvę ligoniai jo vengia, jis jautėsi niekinamas. „Noriu dirbti Pasipriešinimui“, — pasakė. „Kad išpirktumei kaltę?“ Jis sutrikęs nunėrė akis. „Juk niekuo nenusikaltai, — pasakiau, — tu — gydytojas.“ — „Noriu ką nors veikti, — pasakė jis, — supranti — veikti. Sakyk, ką turėčiau daryti. Juk viską žinai“. — „O kaip sužinojai?“ — „Žinau, — atsakė. — Dar iš Braitono“.

Tai buvo pavojinga. Ir kur kas pavojingiau mums nei jam. Mat jis neturėjo — kaip čia pasakyti — Pasipriešinimo kovotojui būtino stuburo, tinkamo būdo. Reikia kantrybės, gebėjimo laukti, tokios kaip mano galvos, valstietiško kiaušo, o ne jautrių nervų svajoklio sielos. Antraip pernelyg rizikuosi, klysi, kelsi pavojų kitiems. Šaltakraujiškumo tai jis turėjo, bemaž per akis, buvo linkęs į beprotišką narsumą. Bet stokojo ištvermės, užsispyrimo, gebėjimo nekrutinti nė piršto, net jei proga, regisi, ir palanki. Jis pajuto, kad taip manau, nuspėdavo mintis, žmonėms dar nė nepradėjus mąstyti. Manau, jį labai įskaudino, kai pirmąkart gyvenime išgirdo: tu negali, nesugebėsi. Jis žinojo, kad esu teisus, jis kritiškai vertino save, taigi sutiko iš pradžių gauti tik menkų ir nereikšmingų užduočių.

Aš vis kaliau ir kaliau jam, kad pirmiausia jis turi atsispirti pagundai ir neprasitarti ligoniams, jog dirba mums. Šito jis juk norėjo, kad išpirktų įsivaizduojamą nelojalumą Mendešo aukoms. Iš tikrųjų šis sumanymas tegalėjo įgauti prasmę, kai apie jį sužinotų gydytoją smerkę žmonės. Kai įtikintų visus pakeisti niekinamą nuomonę apie jį. Ir vėl visi jį garbintų ir mylėtų kaip anksčiau. Žinojau, kad šis troškimas užgožė jam viską, taigi jis buvo savo paties ir mūsų didžiausias priešas. Jis pasiųsdavo, kai apie tai prašnekdavau, lyg nuvertinčiau jo protą, aš, viso labo paprastas buhalteris, be to, penkeriais metais jaunesnis. Bet jis žinojo, kad šiuo atžvilgiu aš teisus. „Nekenčiu, kai kas nors mane pažįsta taip puikiai kaip tu“, — tarė jis sykį. Ir vyptelėjo.

Jis užgniaužė savo troškimą, absurdišką troškimą gauti atleidimą už tai, kas visai nebuvo riktas, ir neklydo ar bent jau nepadarė klaidos, kuri būtų turėjusi pasekmių.

O Mendešas slapčiomis saugojo Pradą, jo gyvybės gelbėtoją. Amadėju priimamajame būdavo perduodamos žinios, iš rankų į rankas eidavo vokai su pinigais. Niekuomet nebuvo kratos, kokios paprastai visur kitur vykdavo kasdien. Amadėju širdo, mat toks jau buvo tasai bedievis kunigas, jis troško, kad į jį būtų žiūrima rimtai, tokia globa žeidė jo išdidumą, iš dalies būdingą kankiniui.

Trumpam šmėstelėjo nauja grėsmė; grėsmė, kad jis pasiutiška įžūlybe privers Mendešą daugiau jo nebegloboti. Įspėjau jį. Mūsų draugystė laikėsi ant plauko. Šįkart jis nepripažino, kad esu teisus. Bet labiau valdėsi, aprimo.

Netrukus jis narsiai sutvarkė du keblius reikalus, kokius sutvarkyti galėjo tik toks žmogus kaip jis, atmintinai mokąs visą geležinkelių tinklą, jis ėjo iš proto dėl traukinių, bėgių ir iešmų, žinojo visus garvežių tipus, be to, buvo išnaršęs visas Portugalijos geležinkelio stotis, netgi žinojo, ar pačioje mažiausioje yra centrinis signalų ir iešmų postas, ar nėra, nes tokia buvo viena iš jo aistrų: tai, kad perkėlus iešmą galima nulemti traukinio kryptį. Šis paprastas mechaninis veiksmas neapsakomai jį žavėjo, galų gale kaip tik jo žinios apie visus šiuos dalykus, pamišėliška meilė geležinkeliui išgelbėjo mūsiškiams gyvybę. Draugai, kurie nepritarė man, kad jį priėmiau, nes laikė skystablauzdžiu, galinčiu užtraukti pavojų, pakeitė nuomonę.

Greičiausiai Mendešas buvo jam be galo dėkingas. Buvo draudžiama lankyti mane kalėjime, net ir Marianai, juo labiau draugams, kuriuos įtarė dalyvaujant Pasipriešinimo kovoje. Bet buvo viena išimtis: Amadėju. Jam leido ateiti dukart per mėnesį, jis galėjo pasirinkti dieną ir netgi valandą, visos taisyklės ėjo velniop.

Ir jis ateidavo. Atėjęs užtrukdavo ilgiau nei leidžiama, prižiūrėtojai baiminosi pikto jo žvilgsnio, kai primindavo laiką. Jis atnešdavo vaistų, nuskausminamųjų ir migdomųjų. Leisdavo jam įsinešti, o paskui iš manęs atimdavo, niekuomet šito nepasakiau jam, nes būtų mėginęs išsprogdinti sienas. Jo skruostais pasipylė ašaros, kai pamatė, ką jie su manimi padarė, ašaros, aišku, pasruvo iš užuojautos, veikiau — iš bejėgiško įniršio. Nedaug trūko, kad būtų puolęs kumščiais daužyti prižiūrėtojus, ašarotas jo veidas paraudo iš pykčio.

Žiūrėdamas į Esą Gregorijus įsivaizdavo, kaip pilkos šio akys smigo į žioruojančią geležį, šnypščiančiu karščiu grasinančią gesinti regėjimą. Pajuto neįtikimą jėgą šio vyriškio, kurį galėjai įveikti tik sunaikindamas fiziškai, ir netgi jam nesant, išnykus iš patalpos, dar būtų tvyrojęs priešinimasis, atimąs jo nedraugams miegą.

— Amadėju atnešė man Bibliją. Naująjį Testamentą. Portugalų ir graikų kalba. Biblija ir dar graikų kalbos gramatika dvejus metus buvo vienintelės knygos, kurias man leido pasilikti. „Juk tu netiki nė vienu žodžiu“ — pasakiau jam, kai atėjo prižiūrėtojai, ketiną vesti mane atgal į kamerą. Jis nusišypsojo. „Gražus tekstas, — tarė. — Nuostabi kalba. Atkreipk dėmesį į metaforas.“

Aš stebėjausi. Niekuomet nebuvau rimtai skaitęs Biblijos, žinojau tik vaizdinguosius posakius kaip ir visi. Stebėjausi taiklių ir keistų posakių savotišku mišiniu. Kai kada mudu apie tai kalbėdavomės. Religija, kurios svarbiausia scena — mirties bausmė, man rodosi atgrasi, kartą pasakė jis. Įsivaizduok, jei tai būtų buvusios kartuvės, giljotina arba garota. Įsivaizduok, kaip tada atrodytų mūsų religinė simbolika. Niekuomet nebuvau šitaip mąstęs, net trupučiuką išsigandau, dar ir todėl, kad tarp šių sienų toks sakinys buvo ypatingai švarus.

Toks jis buvo, tas bedievis kunigas: mąstė nuodugniai. Visuomet viską apsvarstydavo nuodugniai, kad ir kokios niūrios būdavo išvados. Kai kada tokia jo mąstysena turėdavo žiaurumo, savigraužos atspalvį. Gal todėl, kad be manęs ir Žoržė neturėjo draugų, taigi tekdavo kai ką ištverti. Jis jautėsi nelaimingas, kad Melodi jo vengė, juk mylėjo savo jaunylę seserį. Mačiau ją vienintelį kartą, atrodė lengvutė ir linksma mergaitė, tarytumei neliečianti žemės, visai galimas daiktas, kad ji nesutaria su liūdnąja sielos puse brolio, kuris dar galėjo būti ir kaip prieš pat išsiveržimą kunkuliuojąs ugnikalnis.

Žoau Esą užsimerkė. Jo veidas bylojo apie nuovargį. Jis nukeliavo atgal laiku, gal jau daug metų nebuvo šitiek kalbėjęs. Gregorijui magėjo jį klausinėti ir klausinėti: apie jaunylę seserį keistu vardu, apie Žoržę, Fatimą, ar tada jis pradėjo mokytis graikų kalbos. Klausėsi užgniaužęs kvapą, visiškai pamiršęs išplikintą gerklę. Dabar ji vėl degė, liežuvis išputo. Per pasakojimo vidurį Esą pasiūlė jam cigaretę. Gregorijus pajuto negalįs atsisakyti, tai būtų tolygu nutraukti tą nematomą siūlą, kuris juos jungė, juk negalėjo gerti arbatos iš jo puodelio ir atsisakyti tabako, neaišku kodėl tai nederėjo. Paprasčiausiai nederėjo, taigi įsikandęs pirmąją cigaretę savo gyvenime, baimingai žiūrėjo į drebančią liepsną Esos rankoje, o paskui lėtai ir šykščiai papsėjo, kad neužsikosėtų. Dabar jis pajuto, kaip smarkiai karšti dūmai pakenkė išplikytai gerklei. Keikė savo kvailumą ir kartu stebėjosi, kad nebūtų norėjęs, jog deginą dūmai būtų buvę kitokie.