Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Nė vienu žodelyčiu nepaklaususi, kas jis toks, neprisistačiusi pati, ji pasakojo jam apie savo brolį, apie jo kančias, atsidavimą, aistrą ir mirtį. Apie visus tuos dalykus, kurie — jos žodžiai ir veido išraiška nepaliko jokių abejonių — buvo patys svarbiausi jos gyvenime. Leidosi pasakoti taip paprastai, lyg būtų savaime suprantamas jos reikalavimas, kad Gregorijus per žaibišką ir nežemišką metamorfozę, vykstančią anapus bet kokio laiko, pavirstų jos įsivaizduojamo pasaulio įnamiu ir visažiniu jos prisiminimų liudytoju. Jis atsinešė knygą su paslaptingu užrašu Cedros vermelhos, raudonieji kedrai, ir šito pakako, kad patektų į jos minčių šventyklą. Kiek metų ji laukė apsilankysiant štai tokio žmogaus kaip jis, tokio, kuriam galėtų išsipasakoti apie savo mirusį brolį? Paminkle buvo įrašyta mirties data — 1973. Taigi Adriana šitame name trisdešimt vienus metus gyveno viena. Trisdešimt vienus metus viena su prisiminimais ir tuštuma, kurią buvo palikęs brolis.

Ligi šiol ji laikė skarelę susiėmusi po smakru, lyg ką nors turėtų nuslėpti. Dabar atitraukė ranką, nerta skarelė prasiskyrė, ir ant kaklo galėjai pamatyti juodą aksominę juostą. Šito prasiskiriančios skarelės vaizdo, kai atsiveria plati juosta ant baltų kaklo raukšlių, Gregorijus niekuomet nepamirš, jis susiliejo su įsirėžusių iki pačių smulkmenų paveikslu ir vėliau, kai jau žinojo, ką dengia ta juosta, vis labiau virto simboliu jo prisiminimo, prie kurio šliejosi ir rankos mostas, kai Adriana pasitikrino, ar juosta tebėra, ar nenuslydusi, mostas, kuris — bent taip atrodė — buvo veikiau nevalingas, bet kartu tai buvo ir mostas, kuriuo ji atsiskleidė visa ir kuris tarytum apibūdino ją labiau, negu viskas, ką ji darė sąmoningai.

Skarelė slystelėjo kiek atgal, ir tada Gregorijus išvydo pražilusius plaukus, kur tiktai viena kita sruoga priminė juos buvus juodus. Adriana čiupo slystančią skarelę, kilstelėjo ir, bemaž droviai prilaikydama, truktelėjo priekin, akimirką padelsė, o paskui piktokai nusiplėšė nuo galvos. Jųdviejų žvilgsniai valandėlę susitiko, ir josios tarsi bylojo: Taip, aš pasenau. Ji palenkė galvą priekin, garbana užkrito jai ant akių, pečiai sulinko, o tada tamsiai violetinėmis venomis išvagotos rankos lėtai, sutrikusios perbraukė skarelę jai ant kelių.

Gregorijus parodė į Prado knygelę, kurią buvo padėjęs ant stalo:

— Ar čia viskas, ką parašė Amadėju?

Tie keli žodžiai padarė stebuklą. Išnyko lyg nebuvę Adrianos nuovargis ir vangumas, ji atsitiesė, atmetė galvą atgal, abiem rankom susiglostė plaukus ir pasižiūrėjo į jį. Tada pirmąkart jos veidą nušvietė šypsena, valiūkiška ir sąmoksliška, nuo tos šypsenos ji pajaunėjo dvidešimčia metų.

— Venha, Senhor. — Ateikite. Jos balse neliko jokio valdingumo, žodžiai nuskambėjo ne kaip įsakymas, netgi ne kaip raginimas, o veikiau kaip žinia, kad nori jam kažką parodyti, atskleisti slėpiningą ir mįslingą pasaulį, ir prie šito žadamo artimumo ir bendrininkavimo labai tiko, kad ji, regis, pamiršo, jog jis nemoka portugališkai.

Koridoriumi ji nusivedė Gregorijų prie kitų laiptų, kylančių ant aukšto, ir šnopuodama ėmė lipti laiptelis po laiptelio. Priešais vienas iš dvejų durų sustojo. Tą galėjai suprasti tiesiog kaip poilsį, bet kai vėliau Gregorijus atmintyje dėliojo vaizdus, buvo tikras, jog taip pasireiškė ir delsimas, abejonė, ar iš tiesų svetimam žmogui turi parodyti šią didžiausią šventenybę. Pagaliau ji nuspaudė rankeną, švelniai, lyg lankydama ligonį, ir tai, kaip ji iš pradžių atsargiai pravėrė duris, o paskui labai lėtai pastūmė, sudarė įspūdį, lyg ji lipdama laiptais grįžo į praeitį prieš bene trisdešimt metų ir dabar įeina į kambarį vildamasi rasti čia Amadėju, rašantį, mąstantį, gal net miegantį.

Pačiame sąmonės kamputyje, visai prie pat jos kraštelio Gregorijui šmėstelėjo kiek miglota mintis, kad jis turi reikalą su moterimi, sverdėjančia ant siauručiukės ribos, skiriančios jos dabartinį matomą gyvenimą nuo kitokio, kuris, nors nematomas ir likęs toli praeityje, jai yra daug tikroviškesnis, ir tereikia menko stumtelėjimo, gal net vėjelio dvelksmo, kad ji nukristų ir negrįžtamai nugrimztų su broliu gyventoje praeityje.

Iš tiesų patalpoje, kur juodu dabar įėjo, laikas buvo sustojęs. Kambarys buvo apstatytas šykščiai kaip asketo. Viename gale atsuktas į sieną stovėjo rašomasis stalas, kitame gale — lova su kilimėliu prie jos, panašiu į maldos kilimėlį, viduryje krėslas skaityti ir toršeras, šalia ant plikų grindų netvarkingos krūsnys knygų. Daugiau nieko. Visa tai buvo šventovė, Amadėju Inasiju de Almeida Prado, gydytojo, Pasipriešinimo kovotojo ir žodžių auksakalio atminimo altorius. Tvyrojo vėsi iškalbinga katedros tyla, nebylus ošimas patalpos, pripildytos sustingusio laiko.

Gregorijus sustojo prie durų; po tokią patalpą svetimam žmogui tiesiog nėra kaip vaikščioti. Nors Adriana ir vaikščiojo tarp tų kelių daiktų, jos judesiai buvo nepaprasti. Ne todėl, kad būtų ėjusi pirštų galiukais ar kaip nors išskirtinai. Bet lėti jos žingsniai buvo tarsi besvoriai, mąstė Gregorijus, lyg nematerialūs ir kone neribojami erdvės ir laiko. Tokie pat buvo ir rankų bei plaštakų judesiai, kai ji ėjo prie baldų ir švelniai, bemaž jų neliesdama, glostė.

Pirmiausia ji paglostė rašomojo stalo kėdę, dėl apskritos sėdynės ir lenktos atkaltės ši derėjo prie kėdžių svetainėje. Ji buvo kiek pasukta nuo stalo, lyg kas būtų skubom stodamasis ją atstūmęs. Gregorijus nevalingai laukė, kad Adriana ją pastatys tiesiai, ir kai ji meiliai apglostė visus kraštus, nieko nekeisdama, suprato: tokia pasuktos kėdės padėtis yra ta pati, kokią ją paliko Amadėju prieš trisdešimt metų ir du mėnesius, taigi padėtis, kurios nieku gyvu nevalia keisti, nes tai būtų mėginimas prilygti Prometėjui — panaikinti nepajudinamą praeitį ar paneigti gamtos dėsnius.

Kaip buvo palikta kėdė, taip pat palikti ir daiktai ant stalo, prie kurio buvo pritvirtintas paaukštinimas, kad būtų patogiau skaityti ir rašyti. Ant jo gulėjo keistai pakreipta didžiulė per vidurį atversta knyga, o priešais ją — lapų pluoštas, viršutiniame, kiek Gregorijus pajėgė įžiūrėti įtempęs žvilgsnį, parašyti keli žodžiai. Plaštakos viršum švelniai braukdama per medį Adriana palytėjo melsvą porcelianinį puoduką, stovintį ant vario spalvos padėklo kartu su cukrine, pilna stambiakristalio cukraus, ir perpildyta pelenine. Ar tie daiktai irgi tokie pat seni? Trisdešimties metų kavos tirščiai? Cigarečių pelenai, kuriems daugiau negu ketvirtis amžius? Rašalas neužsuktame automatiniame plunksnakotyje turėjo pavirsti į dulkeles arba išdžiūti ir pasidaryti juodu gumulu. Ar dar degtų išpuošta rašomojo stalo lempa žaliu it smaragdas gaubtu?

Vienas dalykas labai stebino Gregorijų, bet koks, jis susigaudę tik po ilgoko laiko: ant daiktų nebuvo dulkių. Jis užsimerkė, ir tada Adriana pavirto į dvasią, kurios pavidalas tik buvo girdimas, lakiojančią po kambarį. Ar ši dvasia nuolat šluostė dulkes, bene vienuolika tūkstančių dienų? Ir pati tapo pilka?

Kai jis vėl atsimerkė, Adriana stovėjo prie aukštos knygų krūsnies, tokios aukštos, kad bet kada galėjo sugriūti. Ji žiūrėjo į storą, didelę knygą pačiame viršuje su smegenų piešiniu ant viršelio.

— O cérebro, sempre o cérebro, — ištarė tyliai ir priekaištingai. Smegenys, vis tos smegenys. — Porquê nūo disseste nada? — Kodėl man nieko nesakei?

Dabar jos balse skambėjo pyktis, nusivylimo sklidinas pyktis, nugludintas laiko ir tylos, kuria jau kelis dešimtmečius jai atsiliepdavo miręs brolis. Jis nieko nebuvo sakęs apie aneurizmą, mąstė Gregorijus, nieko apie baimę ir žinojimą, jog bet kada gali būti pabaiga. Apie tai ji sužinojo tik iš užrašų. Ir, nors be galo liūdėjo, įniršo, kad jis nepasidalijo su ja šia intymia žinia.