Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ar šis svetimumas ir nuotolis yra negerai? Ar dailininkas turėtų tapyti mus ištiestomis rankomis, nusivylusius, kad bergždžiai mėginome pasiekti kitus? O gal portretas turėtų vaizduoti mūsų laikyseną, reiškiančią palengvėjimą, kad yra ta dviguba kliūtis, kuri kartu yra ir apsauginis pylimas? Ar turėtume būti dėkingi už tai, kad tas svetimumas saugo mus vieną nuo kito, kad jis duoda mums laisvę? Kas būtų, jei stovėtume vieni prieš kitus nesaugomi minėtojo kūno dvigubo lūžio? Jei iškart susidurtume, nes tarp mūsų nebūtų jokios apgaulingos skiriamosios ribos?

Skaitydamas Prado aprašomą jo paties paveikslą, Gregorijus vis pasižiūrėdavo į portretą knygos pradžioje. Mintyse jis pražildė šalmą primenančius gydytojo plaukus ir uždėjo jam akinius apskritais stiklais ir auksiniais rėmeliais. Kitiems žmonėms jis atrodė pasipūtęs, pilnas paniekos. O juk, kaip sakė Kutinju, jis buvo mylimas gydytojas, netgi garbinamas. Iki išgelbėjo gyvybę slaptosios policijos agentui. Paskui tie, kurie mylėjo, jį pasmerkė. Jam širdis pasruvo kraujais, ir jis pamėgino atitaisyti klaidą, įsitraukdamas į Pasipriešinimo judėjimą.

Ir kodėl gydytojui prireikė atgailauti už tai, ką daro — turi daryti — kiekvienas gydytojas, ir kokia tos klaidos prieštara? Kažkas, mąstė Gregorijus, Kutinju pasakojime ne taip. Greičiausiai viskas buvo sudėtingiau, painiau. Gregorijus pavartė knygelę. Nos homens, que sabemos uns dos outros? Ką mes, žmonės, žinome vieni apie kitus? Gregorijus dar kiek pavartė knygelę. Gal šis dramatiškas ir kankinamas posūkis jo gyvenime yra aprašytas?

Nieko neradęs temstant išėjo iš viešbučio ir patraukė į Garėto gatvę, kur Pradas žvelgė į savo atspindį vitrinoje, ten buvo ir Žuliju Simoišo antikvariatas.

Nebešvietė saulė, paverčianti vitriną į veidrodį. Bet po kiek laiko’ Gregorijus surado ryškiai apšviestą drabužių parduotuvę su didžiuliu veidrodžiu, į kurį galėjo žiūrėtis pro stiklą. Pamėgino padaryti taip, kaip darė Pradas: persikelti į nepažįstamą žmogų ir jo žvilgsniu pamatyti save bei savo atvaizdą veidrodyje. Sutikti save patį kaip nepažįstamą žmogų, tokį, su kuriuo kaip tik susipažįsta.

Tai štai kokį jį matė mokiniai ir bendradarbiai. Taip atrodė jų Mundas. Šitoks jis buvo ir Florensei, iš pradžių kaip pirmoje eilėje sėdinčiai įsimylėjusiai gimnazistei, vėliau — žmonai, kuriai jis pamažu darėsi vis nepaslankesnis ir nuobodesnis vyras, vis dažniau besigriebiąs savo išprusimo, kad sunaikintų jos tviskančio romaniško pasaulio kerus, laisvumą ir prabangą.

Visiems prieš akis buvo tas pats paveikslas, ir vis dėlto, pasak: Prado, jie matydavo kaskart ką kita, nes kiekviena pamatyta žmogaus išorinio pasaulio dalis buvo ir vidinio pasaulio dalis. Portugalas net neabejojo, kad nė vieną savo gyvenimo akimirką nebuvo toks, koks atrodė esąs kitiems; jis neatpažino savęs, pamatęs iš šono — kad ir kaip buvo prie to vaizdo pripratęs — ir neapsakomai išsigando savęs svetimo.

Gregorijų užkliudė prošal skubąs vaikinas, ir jis krūptelėjo. Išgąstis sutapo su neramia mintimi, kad jis nesąs toks tikras, jog tuo tikrumu galėtų prilygti gydytojui. Kodėl Pradas buvo toks tikras, kad yra visiškai kitoks, nei atrodo aplinkiniams? Kaip jis tuo įsitikino? Jis kalbėjo apie tai kaip apie ryškią viduje šviesą, visuomet jam švietusią, šviesą, kartu reiškiančią ir nuodugnų savęs pažinimą, ir didžiausią nutolimą. Gregorijus užsimerkė ir vėl tarsi atsidūrė Paryžiaus traukinyje, restorano vagone. Ar tas naujopas budrumas, patirtas tenai, kai suprato, kad iš tikrųjų važiuoja, — buvo susijęs su ypatingu budrumu, su kokiu tas portugalas žiūrėjo pats į save, budrumu, už kurį sumokėjo vienatve? O gal tai buvo du visiškai skirtingi dalykai?

Gregorijus gyvenąs, lyg būtų nuolat palinkęs prie knygos ir be paliovos skaitąs, sakydavo jam žmonės. Dabar jis atsitiesė ir pamėgino įsijausti į būseną, kai itin tiesia nugara ir itin iškelta galva mėgini atitiesinti skausmų sulenktą tėvo nugarą. Progimnazijoje vienas jo mokytojas sirgo Bechterevo liga. Tokie žmonės įtraukdavo galvą į pečius, kad nereikėtų nuolat žvelgti žemyn. Todėl ir atrodė taip, kaip Pradas aprašė ūkvedį, sutiktą, kai lankėsi licėjuje: kaip paukščiai. Mokiniai laidė žiaurius pokštus apie susilenkusią jo figūrą, o mokytojas atsikeršydavo klastingomis ir griežtomis bausmėmis. Kaip jautiesi, kai turi tėvą, visą gyvenimą gyvenantį šitokia žeminama poza, valanda po valandos, diena po dienos, tiek prie teisėjo stalo, tiek prie valgomojo stalo su vaikais?

Alešandrė Orasiju de Almeida Pradas buvo teisėjas, kaip sakė Kutinju, garsus teisėjas. Teisėjas, skelbęs teisingumą, kai valdė Salazaras, taigi žmogus, panaikinęs visas teises. Teisėjas, kuris gal negalėjo sau atleisti ir todėl ieškojo mirties. Jei diktatūra yra faktas, tai revoliucija — pareiga, parašyta ant Pradų šeimos antkapinio paminklo cokolio. Ar tas užrašas apie sūnų, tapusį Pasipriešinimo kovotoju? Ar ir apie tėvą, pernelyg vėlai suvokusį šio sakinio tiesą?

Leisdamasis didelės aikštės link Gregorijus juto, kad nori sužinoti tuos dalykus, sužinoti kitokiu, skvarbesniu būdu nei daugelį istorinių faktų, su kuriais susidurdavo visą savo gyvenimą nagrinėdamas senus tekstus. Kodėl? Teisėjas buvo miręs prieš pusę amžiaus, revoliucija įvykusi prieš trisdešimt metų, netgi ir sūnaus mirtis — anoje tolimoje praeityje. Tad kodėl? Kodėl jam visa tai rūpi? Kodėl nutiko taip, kad vienintelis portugališkas žodis ir telefono numeris ant kaktos, išplėšę jį iš tvarkingo gyvenimo, toli nuo Berno įpainiojo į gyvenimą portugalų, kurių jau net nebebuvo tarp gyvųjų?

Rosijo aikštės knygyne jam krito į akis iliustruota Antonijo de Oliveiros Salazaro biografija, vyro, Prado gyvenime suvaidinusio lemiamą, gal net pragaištingą vaidmenį. Viršelyje buvo pavaizduotas vyras juodais drabužiais valdingo, bet ne abejingo veido, aštriu, gal net fanatiko žvilgsniu, tačiau spinduliuojančiu išmintį. Gregorijus pavartė knygą. Salazaras, mąstė jis, buvo žmogus, kuriam reikėjo valdžios, bet ne toks, kuris užgrobė ją su aklu žiaurumu ir buka jėga, ir ne toks, kuris ja mėgavosi kaip gausiais, pernelyg sočiais, ant stalų netelpančiais valgiais palaidūnų puotoje. Tam, kad ją gautų ir taip ilgai išlaikytų, buvo atsisakęs savo gyvenime viso to, kas nederėjo nepailstančiam budrumui, beatodairiškai drausmei ir asketiškumui. Jis brangiai sumokėjo, tą buvo galima matyti iš griežtų bruožų ir įtemptos, retai šypsančio žmogaus, šypsenos. Šie vargano gyvenimo užgniaužti poreikiai ir blyksniai prašmatnaus valdymo fone, — neatpažįstamai sudarkyti valstybės ideologijos gražbylystės, — išsiliedavo negailestingais budelio įsakymais.

Gregorijus budrus gulėjo tamsoje ir mąstė apie tą didžiulį nuotolį, kuris visąlaik skyrė jį nuo pasaulio istorijos. Ne todėl, kad niekad nebūtų domėjęsis politiniais įvykiais užsienyje. 1974 metų balandį, kai artėjo Portugalijos diktatūros galas, kai kas iš jo kartos važiavo tenai ir net supyko ant jo už žodžius, kad politinis turizmas — ne jam. Taigi vis dėlto jis nebuvo nieko nenutuokiąs kaip koks aklas namisėda. Bet visąlaik regėjosi, kad jis skaito Tukididą.10 Tokį Tukididą, apie kurį rašo laikraščiai, o paskui rodo per žinias. Ar tai buvo susiję su Šveicarija ir jos neutralumu? Ar tik su juo pačiu? Gal su jo žavėjimusi žodžiais, užgoždavusiais dalykus, kad ir kokie jie būtų žiaurūs, kruvini ir neteisingi? O gal net ir su jo trumparegyste?

Kai tėvas, užsitarnavęs tiktai puskarininkio laipsnį, pasakodavo apie tą laiką, kai, anot jo, kuopa buvo dislokuota prie Reino, jam, sūnui, tas pasakojimas visąlaik atrodydavo kiek netikroviškas, kiek juokingas, reikšmingas tik tuo, kad galima anuos įvykius prisiminti kaip jaudinamus, kaip išsiskiriančius iš gyvenimo pilkumos. Tėvas tai juto, taigi sykį nebeištvėrė. Mes bijojome , velniškai bijojome, pasakė jis, nes viskas juk lengvai galėjo pasibaigti kitaip, o tada tavęs gal iš viso nebūtų buvę. Jis nerėkė, tėvas niekuomet nerėkdavo; vis dėlto tai buvo didžiulio įniršio sklidini žodžiai, sūnus išklausė juos gėdydamasis ir niekuomet jų nebepamiršo.