Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kodėl neina ieškoti žydrojo namo, kuriame gal vis dar tebegyvena Adriana Prado, nors praslinko trisdešimt vieni metai po brolio mirties? Kodėl dvejoja? Kas jam staiga sukliudė?

Gregorijus pasielgė taip, kaip visuomet darydavo dvejodamas: atsivertė knygą. Jo motina, Berno apylinkių valstiečių vaikas, retai kada imdavo į rankas knygą, daugių daugiausia kokį Liudvigo Ganghoferio banalų romaną, ir pastarąjį skaitydavo ištisas savaites. Tėvas atrado knygas kaip priemonę išvaikyti nuoboduliui tuščiose muziejaus salėse, o kai pamėgo, ėmė skaityti viską, kas tik papuldavo į rankas. Dabar ir tu slėpsiesi knygose, pasakė motina, kai sūnus irgi atrado skaitymą. Gregorijų skaudino, kad jai taip atrodė ir kad ji nesuprasdavo, kai jis kalbėdavo apie puikių sakinių žavesį ir spindesį.

Buvo skaitančių žmonių, buvo ir kitokių. Greit pastebėsi — skaito žmogus ar neskaito. Ir tarp žmonių nebuvo didesnio skirtumo už pastarąjį. Žmones stebindavo toks jo teiginys, kai kas kraipydavo galvą dėl tokios didžiulės keistenybės. Bet taip jau buvo. Gregorijus žinojo. Jis tai žinojo.

Jis paprašė kambarinę išeiti ir kelias valandas atsidėjo pastangoms suprasti Amadėju de Prado knygelės skirsnį, kurio pavadinimas patraukė žvilgsnį, kai ją vartė.

O INTERIOR DO EXTERIOR DO INTERIOR. VIDAUS IŠORĖS VIDUS. Prieš kiek laiko — tai nutiko tviskančią birželio priešpietį, kai sustingusi ryto šviesa buvo užtvindžiusi gatveles, — stovėjau Garėto gatvėje priešais vitriną, jos lange, akinamas šviesos, vietoj prekių išvydau savo atvaizdą. Buvo įkyru, kad kliudau pats sau — juo labiau kad visa tai tarytum simbolizavo ir tokį mano požiūrį į save, — tad kaip tik taisiausi padedamas piltuvėliu sudėtų delnų šešėlio prasiskinti kelią vidun, kai už mano atvaizdo išniro — nelyg grėsmingas audros šešėlis, kuris pakeičia pasaulį, — aukštaūgio vyriškio pavidalas. Jis sustojo, išsiėmė iš marškinių kišenės cigarečių pakelį ir įsikando vieną cigaretę. Kol iškvėpė pirmojo trūktelėjimo dūmą, jo žvilgsnis klaidžiojo aplinkui ir galop prilipo prie manęs. Ką mes, žmonės, žinome vieni apie kitus? — pamaniau ir — kad nereikėtų sutikti jo atspindėto žvilgsnio, apsimečiau, jog lengvai įžiūriu vitrinoje išdėliotas prekes. Nepažįstamasis pamatė liesą vyriškį žilstelėjusiais plaukais, siauro, griežto veido ir tamsių akių, žvelgiančių pro apskritus stiklus aukso rėmeliais. Atidžiai nužiūrėjau savo atvaizdą. Kaip visuomet, kampuotus pečius laikiau tiesiau negu tiesiai, galva buvo pakelta aukščiau, nei iš tiesų man leido ūgis, ir dar trupučiuką atlošta, be abejo, net tie, kuriems patikau, sakė tiesą: atrodžiau kaip pasipūtęs žmonių niekintojas, nuvertinąs viską, kas žmogiška, mizantropas, apie viską ir apie kiekvieną pasirengęs mestelti kandžią pastabą. Kaip tik tokį įspūdį ir turėjo susidaryti rūkąs vyriškis.

Bet kaip jis klydo! Mat kartais galvoju: juk taip perdėtai išsitiesęs stoviu ir vaikštau kaip priešprieša nebegrąžinamai suriestam mano tėvo kūnui, jo kančiai, kai Bechterevo liga sulenkė jį, privertė nudurti akis žemyn lyg nuplaktą samdinį, kuris nebedrįsta sutikti savo pono žvelgdamas tiesiai, iškelta galva. Gal ir dėl to, kad išsitempdamas tarsi galėčiau atitiesti išdidaus tėvo nugarą net ir po mirties ar stebuklingu atgaliniu poveikiu pasiekti, kad tėvas būtų gyvenęs ne toks sulinkęs ir ne taip kankinamas skausmų negu iš tikrųjų, — lyg dabartinėmis pastangomis galėčiau panaikinti kančių pilnos praeities tikrovę ir pakeisti ją geresne ir laisvesne.

Ir tai buvo ne vienintelis klaidingas įspūdis, kurį turėjo sužadinti už manęs stovinčiam nepažįstamajam mano išvaizda. Po begalinės nakties, kurią praleidau be miego ir paguodos, kas jau kas, tik ne aš būčiau galėjęs žvelgti į kitus iš aukšto. Vakar vienam ligoniui, girdint jo žmonai, pasakiau, kad nebeilgai gyvens.

Privalai tą padaryti, įkalbinėjau pats save, iki pasikviesdamas juodu į kabinetą, jiems būtina suplanuoti savo ir penkių vaikų ateitį, — ir apskritai, žmogiškas orumas yra ir gebėjimas pažvelgti tiesiai į akis likimui, kad ir koks sunkus jis būtų. Buvo pavakarė, pro atviras balkono duris šiltas vėjelis pūtė vidun besibaigiančios vasaros dienos garsus ir kvapus, ir jei būtumei galėjęs beatodairiškai, viską pamiršęs atsiduoti šiai maloniai gyvybingumo bangai, tai būtų buvusi laimės akimirka. Kad nors žvarbus negailestingas vėjas blokštų į langą lietų! — mąsčiau, kai vyras ir moteris susėdo priešais mane ant pačių kėdžių kraštelių, pilni dvejonių ir baimingos nekantros, trokšdami išgirsti nuosprendį, turėsiantį išvaduoti juodu nuo greitos mirties baimės, taigi kad juodu galėtų nulipti žemyn ir įsilieti tarp praeivių, o priešais nusidriektų marios laiko. Nusiėmiau akinius ir prieš prašnekdamas nykščiu ir smilium suėmiau viršunosę. Greičiausiai juodu šį mano judesį suvokė kaip baisios tiesos pranašą, nes kai pakėliau akis, abu buvo susitvėrę už rankų, o jų — taip bent man pasirodė, ir nuo šios minties suspaudė gerklę, tad tas baugus laukimas dar prailgo, — jau dešimtmečius nebebuvo pratę ieškotis. Kalbėjau toms rankoms, man taip sunku buvo atlaikyti žvilgsnius, iš kurių sklido nenusakomas siaubas. Rankos mėšlungiškai susipynė, pabalo, ir šis bekraujės baltos pirštų pynės vaizdas atėmė man miegą, tai jo bandžiau atsikratyti, kai išsirengiau pasivaikščioti ir atsidūriau prie veidrodinės vitrinos. (Ir dar vieno dalyko bandžiau atsikratyti šiose švytinčiose gatvelėse: prisiminimo, kaip pykdamas ant savęs, kad taip negrabiai parenka žodžius, skelbdamas skaudžią žinią, vėliau užsipuoliau Adrianą tik todėl , kad ji, rūpindamasi manimi geriau nei bet kokia motina, šįkart pamiršo atnešti mano mėgstamiausios duonos. Gal ši tarytum baltas auksas priešpietės šviesa išsklaidys man ne tokį jau nebūdingą neteisingumą!)

Vyriškis su cigarete, dabar atsirėmęs į gatvės žibintą, stebėjo čia mane, čia vyksmą gatvėje. Iš to, kokį matė mane, jis negalėjo nieko suprasti apie mano savigraužą ir silpnumą, taip menkai derėjusį mano išdidžiai, netgi pasipūtėliškai laikysenai. Įsijaučiau į jo žvilgsnį, pažiūrėjau į save ir savo atspindį jo akimis. Toks, koks atrodžiau ir kaip elgiausi — mąsčiau — niekad nesu buvęs, nė vienintelę savo gyvenimo akimirką. Nei mokykloje, nei studijuodamas, nei būdamas gydytojas. Ar ir kitiems taip yra, kad neatpažįsta savęs iš šalies? O atspindys jiems pasirodo lyg išdarkyti kulisai? Ar jie išsigąsta pastebėję prarają tarp kitų susidaryto jų vaizdo ir to, kaip jie patys save jaučia? Ar vidujis pažinimas ir išorinis pažinimas gali būti taip nutolę vienas nuo kito, kad vargiai belaikytini to paties objekto pažinimu?

Tas nutolimas nuo kitų, nulemtas tokio žinojimo, dar labiau padidėja, kai suvokiame, kad išoriškai kitiems atrodome kitaip nei patys sau. Į žmones juk nežiūrime kaip į namus, medžius ar žvaigždes. Žiūrime į juos vildamiesi tam tikros elgsenos, kad galėtume priimti juos į savo vidinį pasaulį. Vaizduotė aptašo juos taip, kad atitiktų mūsų troškimus ir lūkesčius, be to, kad jie patvirtintų mūsų baimes ir išankstines nuostatas. Netgi neįstengiame tvirtai, be jokio išankstinio nusiteikimo priartėti prie kito žmogaus išorinio pavidalo. Pakeliui mūsų žvilgsnį nukreipia ir aptemdo visi troškimai ir vaizdiniai, kurie padaro mus tuo išskirtiniu, su niekuo nesupainiojamu žmogum, koks esame. Netgi vidinio pasaulio išorinis pasaulis tebėra dalelė mūsų vidinio pasaulio, jau nekalbant apie mintis, kurios kyla mąstant apie svetimą vidinį pasaulį ir kurios tokios netikros ir nepagrįstos, kad labiau atskleidžia mus pačius, o ne kitus. Kokį vyras su cigarete mato pabrėžtinai išsitempusį vyriškį liesu veidu, putniomis lūpomis ir akiniais auksiniais rėmeliais ant smailios tiesios nosies, kuri man pačiam regisi pernelyg ilga ir pernelyg krintanti į akis? Kaip šis žmogus įsilieja į jo simpatijų ir antipatijų statinį ir apskritai į jo sielos architektūrą? Ką jo žvilgsnis mano išorėje regi išaukštinta ir perdėta, ir ko jis nepamato, lyg iš viso nebūtų? Be abejo, tas įspūdis, kurį rūkantis nepažįstamasis susidaro iš mano atvaizdo, yra iškreiptas, ir jo susidarytas manojo minčių pasaulio paveikslas bus dar vienas iškreiptas vaizdas, dedamas ant kito iškreipto vaizdo. Taigi mes patys sau esame dvigubai svetimi, nes tarp mūsų tvyro ne tik apgaulingas išorinis pasaulis, bet ir toji apgaulinga vizija, kurią apie jį sukuria kiekvienas savo vidiniame pasaulyje.