Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Vėliau, kai abu stovėjo priešais vyriškio kupė duris, šis paklausė Gregorijų, iš kur esąs, tada abu ėmė kalbėtis prancūziškai. Šiuo traukiniu važiuojąs kartą per dvi savaites, pasakė vyriškis, ir tik vienintelį kartą aplošęs padavėją, nors kitus jis dažniausiai sutaršąs. Jis prisistatė: Chosė Antonijas da Silveira. Sakė esąs verslininkas, Biarice parduodąs porcelianą, jis bijojo skristi, užtat važiuodavo traukiniu.

— Kas jau čia gali žinoti tikras savo baimės priežastis, — tarė jis patylėjęs, ir jo veidą vėl apniaukė nuovargis, Gregorijaus pastebėtas jau anksčiau.

Kai jis vėliau pasakojo, kad perėmė tėvo įmonėlę ir išplėtė ją iki didelės firmos, kalbėjo apie save kaip apie kitą žmogų, viską sprendusį suprantamai, bet iš esmės klaidingai. Lygiai taip pat skambėjo ir jo pasakojimas apie skyrybas ir du vaikus, jis jų bemaž nematąs. Iš jo balso sklido nusivylimas ir liūdesys, o Gregorijus stebėjosi, kad jame nėra nė lašelio savigailos.

— Mat mes neaprėpiame savo gyvenimo, — pasakė Silveira traukiniui sustojus Valjadolido stotyje. — Nei priekin, nei atgal. Jeigu kas nors gerai susiklosto, mums tiesiog pasiseka. — Nematomas plaktukas tikrindamas kalė stabdžius. — O kaip jūs atsidūrėte šiame traukinyje?

Kai Gregorijus pasakojo savo istoriją, juodu sėdėjo ant Silveiros gulto. Portugalės ant Kirchenfeldo tilto jis neminėjo. Apie tai galėjo pasisakyti Doksiadui, o ne nepažįstamam žmogui. Apsidžiaugė, kad Silveira nepaprašė atsinešti Prado knygos. Nenorėjo, kad kas kitas ją skaitytų ir kaip nors vertintų.

Kai jis baigė pasakoti, stojo tyla. Silveira įtemptai mąstė, Gregorijus tai suprato iš nedrąsių žvilgsnių ir iš to, kaip tas sukiojo savo žiedą su antspaudu.

— Tai jūs tiesiog atsistojote ir išėjote iš klasės? Taip paprastai?

Gregorijus linktelėjo galvą. Staiga pasigailėjo išsipasakojęs regis, sukėlė grėsmę kažkam, kas brangu. Dabar pamėginsiąs užmigti, pasakė jis. Tada Silveira išsiėmė užrašų knygelę. Gal pakartotų jam Marko Aurelijaus žodžius apie savos sielos virpesius? Kai Gregorijus ėjo iš jo kupė, Silveira sėdėjo palinkęs prie užrašų knygutės ir rašikliu vedžiojo tuos žodžius.

Gregorijus sapnavo raudonus kedrus. Neramų jo miegą vis nutvieksdavo žodžiai cedros vermelhos. Taip vadinosi leidykla, išleidusi Prado užrašus. Kol kas jis nebuvo atkreipęs ypatingo dėmesio į leidyklą. Tik Silveiros klausimas, kaip ketinąs susirasti autorių, priminė jam, kad pirmiausia kaip tik ir turės ieškoti šitos leidyklos. O gal knygą jis išleido pats, pamanė Gregorijus užmigdamas, tada tai, ką reiškia raudoni kedrai, žinojo vien Amadėju de Pradas. Paskui sapne su paslaptinguoju pavadinimu lūpose ir telefonų knyga po pažasčia jis klydinėjo sunkiai įveikiamomis, visąlaik statėjančiomis Lisabonos gatvėmis, pasimetęs beveidžiame mieste, apie kurį žinojo tik tiek, kad jis stovi ant kalvų.

Kai pabudęs prieš šešias priešais kupė langą išvydo pavadinimą SALAMANKA, be menkiausio perspėjimo jam atsivėrė prisiminimų šliuzas, uždaras keturis dešimtmečius. Pirmiausia išsiveržė kito miesto pavadinimas: Isfahanas. Ūmai jam prieš akis iškilo pavadinimas to meto Persijos miesto, kur ketino vykti baigęs gimnaziją. Pavadinimas, kuriame glūdėjo tiek daug paslaptingo svetimumo, dabar jaudino Gregorijų kaip raktas į kitokį įmanomą gyvenimą, kokio jis taip ir neišdrįso gyventi. Ir kai traukinys riedėjo iš Salamankos stoties, po ilgo laiko jis vėl patyrė pojūčius, kuriuose tas kitas gyvenimas anuomet jam tiek atsivėrė, tiek ir užsisklendė.

Viskas prasidėjo nuo to, kad hebrajų kalbos mokytojas jau po vienų mokymosi metų jiems leido skaityti Jobo knygą. Gregorijus tarytumei apsvaigo, kai pradėjo suprasti sakinius ir jam atsivėrė kelias, vedąs į pačius Rytus. Karlo Majaus Rytai buvo labai jau vokiški, ir ne tik dėl kalbos. O knygoje, kurią reikėjo skaityti nuo galo į pradžią, jie skambėjo kaip Rytai. Elifazas Temanąs, Bildadas Šuachas, Cofaras Naamatietis. Trys Jobo draugai. Jau vien tie vardai tokie gluminamai svetimi, kad regėjos atėję iš už visų vandenynų. Koks nuostabus, sapnui prilygstantis pasaulis!

Vėliau jis kiek laiko troško tapti orientalistikos žinovu. Tokiu, kuris nusimano apie Rytų šalis, šie žodžiai jam patiko, nes vedė iš Ilginės gatvelės į ryškesnę šviesą. Prieš pat baigiamuosius egzaminus jis padavė prašymą užimti privataus mokytojo, kurio ieškojo šveicaras pramonininkas savo vaikams, vietą Isfahane. Nenoromis — susirūpinęs dėl jo, bet ir bijodamas tuštumos, liksiančios sūnui išvykus, — tėvas jam davė bemaž pusketuriolikto franko nusipirkti persų kalbos gramatiką, ir Gregorijus ant mažos sieninės lentos savo kambarėlyje ėmė rašinėti naujuosius Rytų šifrus.

Bet vėliau jį ėmė persekioti sapnas, sapnas, kurį jis sapnuodavo tarsi ištisą naktį. Iš pažiūros tai buvo paprastas sapnas, šiame paprastume slypėjo dalis kančios, kuri tarytumei juo didėjo, juo dažniau grįždavo vaizdinys. Mat iš teisybės sapnavo vienintelį vaizdą: karštą Rytų šalies smėlį, dykumos smėlį, baltą ir svilinantį, įkaitinto Persijos vėjo gūsis blokšdavo jam ant akinių, ir smėlis prikepdavo tenai kaip žėrinti pluta, dengianti visą vaizdą, o paskui imdavo tirpdyti stiklus ir ėsti Gregorijui akis.

Po dviejų, trijų savaičių, per kurias tas sapnas vis kartojosi ir persekiojo jį net gerokai įdienojus, jis nunešė atgal persų kalbos gramatiką ir grąžino tėvui pinigus. Bemaž pusketvirto franko, kuriuos jam buvo leista pasilikti, jis įsidėjo į dėžutę, ir jam atrodė, lyg dabar jau turėtų persiškų pinigų.

Kuo būtų tapęs, jei būtų pergalėjęs tvilkinančių Rytų šalies smilčių baimę ir išvažiavęs? Gregorijus mąstė apie tai, kaip šaltakraujiškai nugvelbė turgininkės pinigus iš kasos Lokio aikštėje. Ar jam būtų užtekę tos drąsos susidoroti su tuo, kas jį būtų užgriuvę Isfahane? Papirusas. Kodėl staiga jį taip įskaudino tai, ką dešimtmečius laikė nekaltu pokštu?

Kai Gregorijus įėjo į restorano vagoną, Silveiros lėkštė jau buvo tuščia, o abu portugalai, su kuriais vakar vakare persimetė pirmaisiais žodžiais portugalų kalba, gėrė po antrą puoduką kavos.

Jis buvo pragulėjęs valandą nemiegodamas ir mąstydamas apie laiškanešį, paprastai prieš devynias įžengiantį į gimnazijos vestibiulį ir atiduodantį laiškus ūkvedžiui. Šiandien tarp jų bus ir jo laiškas. Kėgis nepatikės savo akimis. Mundas paspruko iš savo gyvenimo. Bet kuris kitas, tiktai nė jis. Ši žinia pasklis aplinkui, laiptais aukštyn ir žemyn, mokiniai ant laiptelių prie gimnazijos durų vien apie tai ir tekalbės.

Gregorijus mintyse perkratė visus bendradarbius vaizduodamasis, ką jie galvos, jaus ir sakys. Ir viena mintis ūmai nupurtė jį nelyg elektros srovė: nė dėl vieno negalėjo būti tikras. Iš pradžių regėjosi kitaip: štai kad ir Buris, majoras, uoliai lankąs pamaldas, nieko nesuprastų, jam tai atrodytų nesveika ir bene smerktina, nes kas gi dabar bus su pamokomis; Anita Miūletaler, ką tik išsiskyrusi, mąsliai nulenktų galvą, kažką ji galėjo įsivaizduoti, net jei ir netaikė to sau; Kalbermatenas, širdžių ėdikas ir slaptas anarchistas iš Zas Fė, mokytojų kambaryje gal pasakytų: „Kodėl gi ne?“, o Viržinija Ledojen, prancūzų kalbos mokytoja, kurios surukusi išvaizda rėksmingai pjovėsi su žėrinčiu vardu, sutiktų šią žinią budelio žvilgsniu. Iš pradžių visa tai jam buvo aišku kaip dieną. Bet tada Gregorijus prisiminė, kaip dievobaimingąjį šeimos tėvą Būrį prieš keletą mėnesių matė lydimą geltonplaukės moters su trumpučiu sijonu, ši regėjosi esanti daugiau negu pažįstama; kokia priekabi galėdavo būti Anita Miūletaler, kai mokiniai išsimušdavo iš vėžių; koks bailys pasirodydavo Kalbermatenas, kai reikėdavo pasipriešinti Kėgiui; ir kaip nesunkiai Viržiniją Ledojen kai kurie mokiniai, gebą jai įsiteikti, apvyniodavo apie pirštą ir nuviliodavo nuo griežčiausių ketinimų.