Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai traukinys padidino greitį, Gregorijus užmigo ir pabudo tik pajutęs, kad vagonas sustojo Ženevos stotyje. Eidamas į Prancūzijos greitąjį traukinį buvo toks susijaudinęs, lyg ketintų visą savaitę keliauti traukiniu į Sibirą. Vos atsisėdo į savo vietą, vagonas prisigrūdo prancūzų. Viską užliejo isteriško elegantiškumo sklidinas klegesys, ir kai kažkas atsagstytu paltu palinkęs virš jo dėjo ant lentynos bagažą, jam numetė akinius. Tada Gregorijus pasielgė taip, kaip niekuomet anksčiau nebuvo pasielgęs: pasiėmė daiktus ir perėjo į pirmos klasės vagoną.

Tiktai prieš dvidešimt metų jis buvo kelis kartus važiavęs pirmąja klase. Anuomet jį buvo prispyrusi Florensė, paklusęs jis sėsdavosi ant brangių minkštasuolių jausdamasis kaip apgavikas. Ar aš tau atrodau rukšna? — paklausė Florensės po vienos iš tokių kelionių. Kodėl? Bet , Mundai, kaip gali manęs šito klausti! — atsakė ji ir ranka persibraukė plaukus kaip visada, kai būdavo sutrikusi. Dabar, kai traukiniui pradėjus važiuoti Gregorijus abiem rankomis paglostė taurius apmušalus, jam toptelėjo, jog vaikiškai ir pavėluotai keršija jai, nors pats nelabai suvokia keršto prasmę. Jis džiaugėsi, kad arti nesėdi niekas, galįs matyti jam pačiam nesuvokiamus jausmus.

Jį išgąsdino priedas, kurį turėjo sumokėti konduktoriui, ir kai tas išėjo, Gregorijus dukart perskaičiavo pinigus. Pasikartojo savo kreditinės kortelės kodą ir užsirašė į knygelę. Bet netrukus išplėšė tą lapą ir išmetė. Ženevoje jau buvo liovęsi snigti, ir pirmąkart po daugelio savaičių jis išvydo saulę. Saulė šildė veidą pro stiklą, ir jis nurimo. Juk žinojo, kad sąskaitoje visąlaik turėjo pernelyg daug pinigų. Tai ką gi jūs darysite ? — klausdavo banko tarnautoja, vėl pamačiusi, kiek prisikaupę pinigų, nes jis tiek mažai išleisdavo. — Juk turite su savo pinigais ką nors daryti/ji investuodavo jo pinigus, taigi bėgant metams jis tapo pasiturinčiu žmogumi, kuris, regis, net nenutuokė apie savo turtą.

Gregorijus mąstė apie abi lotyniškas knygas, vakar tokiu metu paliktas ant stalo. Anelė Veis — rašalu vaikiška ranka buvo parašyta jų pradžioje. Naujoms knygoms trūko pinigų, taigi jis ieškojo visame mieste, kol viename antikvariate rado naudotas knygas. Kai parodė jas tėvui, šio Adomo obuolys smarkiai sutrūkčiojo, jis nuolat smarkiai trūkčiodavo, kai tėvui būdavo sunku ant širdies. Iš pradžių Gregorijų trikdė svetimas vardas knygose. Bet paskui jis ėmė įsivaizduoti, kad ankstesnė knygų savininkė buvo mergaitė baltomis kojinaitėmis iki kelių, besiplaikstančiais plaukais, ir netrukus jau nieku gyvu nebūtų pakeitęs naudotų knygų naujomis. Vis dėlto paskui mėgaudavosi, kai už pinigus, kurių pradėjo uždirbti pavaduodamas mokytoją, išgalėjo nusipirkti dailiai išleistus brangius klasikinių kalbų tekstus. Nuo to laiko praėjo daugiau negu trisdešimt metų, dar ir šiandien visa tai jam atrodė trupučiuką neįtikima. Juk dar taip neseniai stovėdamas prie lentynų jis galvojo: sunku patikėti, kad visa ši biblioteka — mano!

Jo prisiminimų vaizdai pamažėle virto į sapnus, kur plona knygutė, į kurią motina rašydavo už valymą uždirbtus pinigus, vis išnirdavo kaip kankinanti žaltvykslė. Jis apsidžiaugė pažadintas dūžtančios stiklinės, kuri kažkam nukrito nuo stalelio.

Dar visa valanda iki Paryžiaus. Atsisėdęs restorano vagone Gregorijus įsižiūrėjo į šviesią artėjančio pavasario dieną už lango. Ūmai suprato, kad iš tiesų važiuoja, — ši kelionė ne tik galimybė, mintis, kuri jam kilo nemigos naktį ir kurią būtų galima įgyvendinti, ji tikra, iš tiesų vyksta. Ir juo labiau Gregorijus pasidavė šiam pojūčiui, juo labiau jam rodėsi, kad galimybės ir tikrovės santykiai ima keistis vietomis. O gal iš teisybės Kėgis, gimnazija ir visi tie mokiniai užrašų knygelėje, nors ir tikrai buvo, yra tiktai atsitiktinai išsipildžiusios galimybės, o tai, ką jis patiria šią akimirką — duslus važiuojančio traukinio ratų trinksėjimas, ant gretimo stalelio susiliečiančių stiklinių tylus skimbčiojimas, iš virtuvės sklindąs kartus aliejaus kvapas, dūmas cigaretės, kurią retsykiais užsitraukdavo virėjas, — yra tikra, ir tas tikrumas visiškai nesusijęs vien su galimybe, netgi ir su išsipildžiusią galimybe, o veikiau — paprasta, gryna tikrovė, kupina gniuždančios neišvengiamybės, pabrėžiančios tą visišką tikrumą?

Gregorijus sėdėjo priešais švariai išvalgytą lėkštę ir garuojantį kavos puodelį, jam atrodė, kad per visą gyvenimą niekuomet nėra buvęs toks budrus kaip dabar. Jam regėjosi, jog tai priklauso ne nuo stiprumo, kaip kas nors vaikosi miegus ir vis žvalėja, kol galutinai atsibunda. Tai kas kita. Kitoks, naujas būdravimo būdas, naujas būdas būti pasaulyje, apie kurį jis iki šiol nieko nenutuokė. Išvydęs Paryžiaus Liono stotį jis grįžo į savo vietą, o paskui, statydamas koją ant perono, pasijuto, lyg pirmąkart visiškai sąmoningai liptų iš traukinio.

5

Prisiminimai užklupo jį nepasirengusį. Nebuvo pamiršęs, kad tai pirmoji jų stotis, kurioje išlipo pirmąkart kartu atvykę į svetimą miestą. Aišku, jis nebuvo pamiršęs. Bet tikrai nesitikėjo, kad jam stovint čia atrodys, tarytumei apskritai nebūtų praėję laiko. Žalios plieno sijos ir raudoni vamzdžiai. Apvalios arkos. Peršviečiamas stogas.

— Važiuokime į Paryžių! — staiga pasakė Florensė jiedviem pirmąsyk pusryčiaujant jo virtuvėje, apsikabinusi rankomis sulenktą koją.

— Manai...

— Taip, dabar, iškart!

Ji buvo jo mokinė, daili, dažniausiai sutaršytais plaukais mergaitė, visiems apsukanti galvas įžūliu užgaidumu. Paskui ji po vieno trimestro iškart tapo lotynų ir graikų kalbų pirmūne, o kai jis tais metais pirmąkart įžengė į klasę, kur buvo susirinkę norintieji išmokti hebrajų kalbos, ji sėdėjo pirmoje eilėje. Gregorijus net nebūtų susapnavęs, kad tai susiję su juo pačiu.

Paskui buvo brandos egzaminai, praėjo dar vieni metai, juodu susitiko universiteto kavinėje ir užsisėdėjo, kol juos išvarė.

— Koks tu aklys! — tarė ji, nuimdama jam akinius. — Nieko tada nepastebėjai! O juk visi žinojo! Visi!

Teisybė, galvojo Gregorijus, taksi važiuodamas į Monparnaso stotį, jis buvo iš tų, kurie nepastebėdavo tokių dalykų, jis net sau buvo toks nepastebimas, kad kratydavosi minties, jog kas nors galėtų jam — jam! — puoselėti stiprų jausmą. Bet dėl Florensės jis neklydo.

— Tu niekuomet iš tiesų negalvojai apie mane, — pasakė jis, kai baigėsi penkerius metus trukusi jų santuoka.

Tai buvo vieninteliai kaltinamieji žodžiai, ištarti jai per visą tą laiką. Jie nudegino kaip ugnis, supleškinanti viską ir paliekanti tik pelenus.

Ji buvo nudūrusi akis į grindis. Vis dėlto jis tikėjosi prieštaravimo. Jo nebuvo.

LA COUPOLE. Gregorijus nemanė, kad važiuos Monparnaso bulvaru ir pamatys restoraną, kur buvo nulemtos jų skyrybos, nors nė vienas niekada apie tai neprasitarė nė žodžiu. Jis liepė vairuotojui sustoti ir valandėlę tylomis žvelgė į raudoną stoginę su geltonomis raidėmis ir trimis žvaigždėmis kairėje ir dešinėje. Tai, kad Florensę, doktorantę, pakvietė į šią romanistų konferenciją, buvo garbė. Telefonu jos balsas skambėjo irzliai, jo galva, bemaž isteriškai, taigi jis dvejojo, ar važiuoti jos savaitgalį, kaip buvo sutarę. Bet vis dėlto nuvažiavo ir susitiko su jos naujaisiais draugais šiame garsiame restorane, o rinktinių valgių ir brangiausių vynų aromatas jau įžengusiam įrodė, kad jam čia ne vieta.

— Dar palūkėkite, — tarė jis vairuotojui ir nuėjo tenai.