Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Iš maždaug į trečią dešimtį įžengusio vyriškio veido sklido tokia išmintis, tokia drąsa ir toks pasitikėjimas savimi, kad Gregorijus tiesiog apako. Šviesų veidą aukšta kakta supo vešlūs tamsūs plaukai, jie tarytum blankiai švytėjo ir, sušukuoti aukštyn, atrodė kaip šalmas, iš po kurio šonuose ant ausų gulė švelnios plaukų bangos. Siaura romėniška nosis itin paryškino veidą, pabrėžiamą vešlių antakių, tiesių kaip tvirtos sijos, tarsi brūkšteltų plačiu potėpiu ir staigiai nutrūkstančių, tad taip veido viduryje, ten, kur kaupėsi mintys, radosi sutelktis. Putnias išlenktas lūpas — nenustebtum tokias pamatęs moters veide — rėmino siauri ūseliai ir trumpa barzdikė; ši ant plono kaklo metė juodą šešėlį, todėl Gregorijui rodėsi, jog iš to žmogaus galima tikėtis savotiško šiurkštumo ir kietumo. Bet įspūdingiausios buvo tamsios akys. Po jomis juodavo šešėliai, tik ne nuovargio, išsekimo ar ligos, o rimties ir liūdesio šešėliai. Tamsiame žvilgsnyje liūdesys buvo sumišęs su narsa ir ryžtu. Šitas vyras buvo svajotojas ir poetas, galvojo Gregorijus, bet jis taip pat ryžtingai galėjo pasinaudoti ir ginklu ar skalpeliu, ir verčiau reikėjo duoti jam kelią, kai sužėrėdavo akys, akys, galėjusios laikyti atstu galingų milžinų kariauną, tokioms akims buvo nesvetimas ir suktumas. Iš drabužių buvo matyti tik balta marškinių apykaklė ir kaklaryšio mazgas, kyšąs iš po švarko, kaip Gregorijus spėjo, durtinio.

Buvo bene pirma valanda, kai Gregorijus atsipeikėjo iš mąslaus stingulio, į kurį jį nugramzdino portretas. Kava ir vėl buvo atšalusi. Jis troško išgirsti šito portugalo balsą ir pamatyti, kaip jis juda. 1975 metai: jeigu anuomet, kaip rodėsi, jis buvo pradėjęs trečią dešimtį, tai dabar jam buvo per šešiasdešimt. Português. Gregorijus prisiminė anos vardo nepasisakiusios portugalės balsą ir mintyse jį pažemino, bet taip, kad balsas nevirstų knygyno savininko balsu. Tas balsas turėjo būti liūdnas ir raiškus, tiksliai atitinkąs Amadėju de Prado žvilgsnį. Jis pamėgino knygos sakinius perskaityti šiuo balsu. Bet tai buvo neįmanoma; nežinojo, kaip tariami kai kurie žodžiai.

Pro kavinę ėjo Liusjenas fon Grafenrydas. Gregorijus nustebo, jam palengvėjo, kai pajuto, kad nekrūptelėjo. Nulydėjo vaikinuką akimis ir prisiminė knygas ant mokytojo stalo. Jis turėjo palūkėti, kol antrą vėl prasidės pamokos. Tik tada galės nueiti į knygyną ir nusipirkti portugalų kalbos kompaktinę plokštelę.

3

Vos Gregorijus namie uždėjo plokštelę ir išklausė pirmuosius portugalų kalbos sakinius, suskambėjo telefonas. Skambino iš gimnazijos. Telefonas skambėjo ir skambėjo.

Gregorijus stovėjo prie jo ir kartojo žodžius, kuriuos būtų galėjęs pasakyti. Šiandien priešpiet pajutau, kad norėčiau pakeisti savo gyvenimą. Nebenoriu būti jūsiškiu Mundu. Nenutuokiu, koks bus tas naujas gyvenimas. Bet atidėti neįmanoma, kad ir truputį. Mat mano laikas senka,galjo nebe kiek ir likę. Gregorijus balsiai tarė šiuos sakinius. Jis žinojo, kad tai tiesa, per savo gyvenimą jis buvo taręs nedaug tokių reikšmingų sakinių, kurie būtų buvę tikslūs kaip šie. Bet tariami jie buvo tušti ir skambėjo patetiškai, neįmanoma taip kalbėti į telefono ragelį.

Skambėjimas liovėsi. Bet tuoj vėl prasidės. Jie jaudinosi ir nenurims, kol jį ras; juk jam galėjo nutikti nelaimė. Anksčiau ar vėliau paskambins ir prie durų. Dabar, vasarį, temo vis dar anksti. Jam nevalia jungti šviesos. Vidury miesto, jo gyvenimo centro, jis tapo bėgliu ir turėjo slapstytis bute, kuriame gyveno jau penkiolika metų. Keista, juokinga, panašu į antrarūšę komediją. Ir vis dėlto tai rimta, rimčiau už daugybę dalykų, patirtų ar padarytų ligi šiol. Bet to neįmanoma paaiškinti tiems, kurie jo ieško. Gregorijus įsivaizdavo, kaip jis atidaro duris ir pakviečia juos vidun. Neįmanoma. Visiškai neįmanoma.

Jis triskart iš eilės išklausė pirmąją plokštelę ir pamažėle ėmė skirti parašytą ir ištartą tekstą, visus tuos ryjamus portugališkus garsus. Ėmė veikti jo neklystanti, be jokių pastangų žodžių darinius sugerianti atmintis.

Tarpais, kurie jam atrodė vis trumpesni, skambėjo telefonas. Kitados iš buvusios nuomininkės jis perėmė prieštvaninį aparatą be jokio jungiklio, dabar būtų galėjęs jį ištraukti. Jis reikalavo, jog viskas taip ir liktų. Atsinešė vilnonį apklotą, kad nuslopintų skambučius.

Balsai, vedą kalbos kursą, liepė jam kartoti žodžius ir trumpus sakinius. Kai jis bandė tarti, juto, kokie sunkūs ir nepaslankūs jo lūpos ir liežuvis. Klasikinės kalbos buvo tarsi sukurtos jo bernietiškai burnai, tame pasaulyje, kur nėra laiko, nekilo net minties apie būtinybę skubėti. O portugalai tarytumei ištisai skubėjo, prancūzai taip pat, todėl jis iš anksto jautė jų pranašumą. Florensė mėgo tą pašėlusį elegantiškumą, ir išgirdęs, kaip jai lengva būti tokiai elegantiškai, Gregorijus neteko amo.

Bet dabar ūmai viskas pasikeitė: Gregorijus troško pamėgdžioti tą nevaržomą kalbėtojo greitį ir žaismingą moters kalbėsenos skaidrumą, primenantį mažąją fleitą, ir vis suko atgal tuos pačius sakinius, siekdamas sumažinti skirtumą tarp negrabios savo tarties ir puikaus pavyzdžio. Po valandėlės jis suvokė juntąs didžiulę laisvę; išsilaisvinimą iš nusibrėžtų ribų, iš lėtumo ir negrabumo, sklindančių iš jo vardo ir iš lėtos jo tėvo eigasties, kai šis atsargiai eidavo iš vienos muziejaus salės į kitą; išsilaisvinimą iš paties susikurto įvaizdžio, kai jis, net ir neskaitydamas, trumparegiškai smaksodavo prie apdulkėjusių knygų; įvaizdžio, susikurto ne planingai, o veikiau atsiradusio savaime, pamažėle ir nepastebimai; Mundo įvaizdžio, turinčio ne tik jo paties bruožų, bet ir daugelio kitų, panūdusių maloniai ir jaukiai įsitaisyti prie šios romios muziejinės vertybės ir šalia jos pailsėti. Gregorijui regėjosi, tarytum žengtų iš šio įvaizdžio kaip iš aliejiniais dažais tapyto apdulkėjusio portreto pamirštame muziejaus flygelyje. Neįjungęs šviesos jis vaikščiojo iš vieno pustamsio buto galo į kitą, portugališkai prašė kavos, klausė Lisabonoje kokios nors gatvės, teiravosi pašnekovo, ką jis veikia ir kuo vardu, atsakinėjo į klausimus apie savo darbą ir trumpai aptarinėjo orą.

Ir staiga jis įsišneko su prieš pietus sutikta portugale. Paklausė, kodėl ji taip įniršo ant to, kuris parašė jai laišką. Voce quis saltar ? Ketinote nušokti? Susijaudinęs kišosi prie akių naująjį žodyną ir gramatikos vadovėlį, ieškodamas trūkstamų posakių ir veiksmažodžių formų. Português. Kaip kitoniškai dabar skambėjo šis žodis! Ligi šiol kerėjęs it brangakmenis iš tolimos, nepasiekiamos šalies, dabar jis jau buvo veikiau vienas iš aimės brangakmenių rūmuose, kurių duris Gregorijus ką tik pravėrė.

Paskambino prie durų. Pirštų galais Gregorijus prisėlino prie grotuvo ir išjungė. Lauke tarėsi jauni balsai, gimnazistų balsai. Dar dusyk šaižus skambutis sutrikdė blandžią tylą, kur nejudėdamas laukė Gregorijus. Paskui laiptais nutolo žingsniai.

Virtuvė buvo vienintelė patalpa į kiemo pusę, su žaliuzėmis. Gregorijus nuleido jas ir įjungė šviesą. Atsinešė kilmingojo portugalo knygą ir žodynus, atsisėdo prie valgomojo stalo ir įniko versti pirmąjį tekstą po įvado. Kalba buvo kaip lotynų, bet visiškai kitokia negu lotynų, dabar jam tai nė trupučiuko nekliudė. Tekstas buvo sunkus, taigi jis užtruko. Kruopščiai ir ištvermingai nelyg maratono bėgikas Gregorijus ieškojo žodžių ir narstė veiksmažodžių lenteles, kol galų gale išsiaiškino nesuprantamas veiksmažodžių formas. Po keleto sakinių jį perėmė karštligiškas jaudulys, tad atsinešė popieriaus užsirašyti vertimui. Buvo bemaž devinta valanda, kai jis galop liko patenkintas: