Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Niekas nebuvo pasikeitę, ir jis tučtuojau pamatė stalą, prie kurio jis, greičiausiai nederamai apsirengęs, metė iššūkį tiems literatūros mokslo pagyrūnams. Buvo kalbama apie Horacijų ir Sapfo, tą prisiminė dabar, painiodamasis po kojų skubantiems suirzusiems padavėjams. Nė vienas nesugebėjo pritarti, kai jis citavo posmą po posmo ir savo bernietiška tartimi vieną po kitos sutrynė į dulkes gerai apsirengusių ponų iš Sorbonos sąmojingas pastabas, kol galop prie stalo stojo tyla.

Grįžtant Florensė viena sėdėjo restorano vagone, o jo įniršio bangos pamažėle rimo, užleisdamos vietą liūdesiui dėl to, kad jam prireikė štai taip pasirodyti Florensei; nes, akivaizdu, viskas tik todėl taip susiklostė.

Mintimis paniręs į tuos tolimus nutikimus, Gregorijus pamiršo laiką, taigi taksistas turėjo pasitelkti visus nutrūktgalviškus gebėjimus, kad laiku spėtų į Monparnaso stotį. Kai jis gaudydamas orą pagaliau sėdėjo savo vietoje, o traukinys pajudėjo Irūno kryptimi, pasikartojo pojūtis, apėmęs jį dar Ženevoje: tai ne jis, o traukinys lemia, kad toliau tęstųsi ši labai budri ir labai tikra kelionė, valanda po valandos, stotis po stoties tolinanti jį nuo ligšiolinio gyvenimo. Dabar tris valandas iki Bordo traukinys nebestos, neliks jokios galimybės grįžti.

Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Gimnazijoje baigėsi pirmoji diena be jo. Tokiu laiku jo jau laukdavo šeši mokiniai, mokęsi hebrajų kalbos. Šeštą, po dvigubos pamokos, kai kada su jais eidavo į kavinę, tada kalbėdavo jiems apie Biblijos tekstų istorinį pranašumą ir atsitiktinumą. Rūta Gauči ir Davidas Lėmanas, norėję studijuoti teologiją ir buvę didžiausi stropuoliai, vis dažniau rasdavo priežasčių neiti. Prieš mėnesį jis pasikalbėjo su jais apie tai. Jiems atrodą, kad jis kažką iš jų atimąs, išsisuko tuodu nuo tiesaus atsakymo. Žinoma, ir šiuos tekstus galima tyrinėti filologiniu požiūriu. Bet tai juk Šventasis Raštas.

Gregorijus buvo užsimerkęs, mintyse siūlė direktoriui į hebrajų kalbos mokytojos vietą priimti teologijos studentę, buvusią jo mokinę. Ši rusvaplaukė anuomet sėdėjo ten pat, kur ir Florensė. Bet neišsipildė jo viltis, kad tai gal ne sutapimas.

Valandėlę jo galva buvo tuštut tuštutėlė, paskui Gregorijui prieš akis iškilo portugalė, baltas, kone perregimas jos veidas, išniręs iš už rankšluosčio. Tarytumei vėl stovėdamas priešais veidrodį mokyklos tualete jautė, kad nenori nusivalyti telefono numerio, kurį jam ant kaktos buvo užrašiusi ta mįslinga moteris. Vėl tarytumei stovėjo prie savo stalo, kabinosi nuo vagio šlapią paltą ir ėjo iš klasės.

Português. Gregorijus krūptelėjo, atsimerkė ir pažvelgė į lygų Prancūzijos kraštovaizdį, saulė virš jo artėjo prie horizonto. Žodis, skambėjęs kaip melodija, nykstanti sapnų tolumoje, staiga nieko nebereiškė. Jis pamėgino susigrąžinti tą kerintį moters balso skambesį, bet tepagavo tik greit tolstantį aidą, o nuo tuščių pastangų sustiprėjo jausmas, kad prarado tą brangų žodį, nuo kurio prasidėjo visa ši beprotiška kelionė. Nepadėjo ir tai, kad jis kuo tiksliausiai prisiminė, kaip tą žodį tarė moteris iš kalbos kurso kompaktinės plokštelės.

Jis nuėjo į tualetą ir ilgai laikė veidą po chloruoto vandens srove. Grįžęs į savo vietą išsiėmė iš krepšio kilmingojo portugalo knygą ir pradėjo versti kitą pastraipą. Iš pradžių tai buvo bėgimas tolyn, mėšlungiškas mėginimas, nepaisant ką tik patirtos baimės, toliau tikėti šia kelione. Bet jau po pirmojo sakinio tekstas vėl jį patraukė taip kaip namie, virtuvėje, naktį.

NOBREZA SILENCIOSA. NEBYLUS TAURUMAS. Klaidinga manyti, kad lemiamos gyvenimo akimirkos, kai visam laikui pasikeičia įprasta tėkmė, turėtų būti sklidinos rėksmingo ir ryškaus dramatiškumo, užlietos smarkių vidinių protrūkių. Tai neskoninga pasaka, pasaulin paleista girtuoklių žurnalistų, dėl blyksčių pamišusių filmų kūrėjų ir rašytojų, kurių galvos prikimštos bulvarinio laikraščio vaizdų. Iš tikrųjų gyvenimą lemiančio potyrio dramatiškumas dažnai būna neįtikimai ramus. Jis taip menkai panašus į sprogimą, liepsnos pliūpsnį ar ugnikalnio išsiveržimą, kad tą akimirką, kai vyksta, dažnai lieka visai nepastebėtas. Kai patirtis gauna revoliucingumo ir nutvieskia gyvenimą visiškai kitokia šviesa, suteikdama jam absoliučiai naują skambesį, tai nutinka be jokio garso, ir kaip tik šis nuostabus nebylumas ir yra ypatingas jos taurumas.

Kartkartėmis Gregorijus pakeldavo akis nuo teksto ir pro langą žvelgdavo į vakarus. Jam rodėsi, kad temstančio dangaus šviesoje jau galėjai nuspėti esant jūrą. Jis padėjo šalin žodyną ir užsimerkė.

Jei dar bent sykį galėčiau pamatyti jūrą, pasakė jo motina likus pusei metų iki mirties, kai jautė ją artėjant, bet mes paprasčiausiai neišgalime sau to leisti.

Koks jau bankas duotų man paskolą, išgirdo Gregorijus tėvo žodžius, ir dar tokiam reikalui.

Gregorijus pasmerkė tėvą už šitą nuolankią neviltį. O paskui — tuomet dar buvo Kirchenfeldo gimnazijos mokinys — jis padarė tai, kas taip pribloškė jį patį, jog vėliau niekaip galutinai neatsikratė jausmo, kad šito iš tikrųjų gal ir nebuvo.

Kovo pabaiga, pirmoji pavasario diena. Žmonės persimetę per ranką nešėsi paltus, pro atdarus barako langus vidun plūdo švelnus oras. Barakas buvo pastatytas prieš kelerius metus, nes gimnazijai trūko patalpų, pagal įsigalėjusią tradiciją jame mokydavosi abiturientai. Todėl perkėlimas į baraką prilygo pirmajam žingsniui baigiamųjų egzaminų link. Tada laisvės pojūtį atsverdavo baimė. Dar vieni metai, tada pagaliau baigta... Dar vieni metai, tada reikės... Šį blaškymąsi rodydavo gimnazistų eigastis į baraką, atsaini ir baiminga drauge. Dar ir dabar, po keturiasdešimties metų sėdėdamas traukinyje, važiuojančiame į Irūną, Gregorijus fiziškai juto ano meto būseną.

Po pietų prasidėjo graikų kalbos pamoka. Ją dėstė direktorius, Kėgio pirmtakas. Gražesnės už jo graikišką rašyseną negalėjai nė įsivaizduoti, jis tiesiog piešė raides, ypač apvalumai — omegos, tetos ar žemyn brėžiamos etos — buvo gryniausias dailyraštis. Jis mylėjo graikų kalbą. Tačiau myli klaidingai, mąstė Gregorijus, sėdėdamas klasės gale. Tokia meilė pasipūtėliška. Ir ne dėl žodžių garbinimo. Jeigu būtų taip buvę, Gregorijui būtų patikę. Bet neprilygstamai rašydamas pačias rečiausias ir sunkiausias veiksmažodžių formas šis žmogus garbino ne žodžius, o pats save, jų žinovą. Šitaip žodžiai tapdavo jo puošmenomis, kuriomis dabinosi pats, virsdavo į daiktą, giminingą jo taškuotai peteliškei, segimai metai po metų. Žodžiai sruvo iš rašančios rankos, mūvinčios žiedą su antspaudu, lyg ir jie būtų savotiški žiedai su antspaudu, taigi tuščiagarbio papuošalai, taip pat nereikalingi. Todėl graikiški žodžiai liaudavosi iš tiesų buvę graikiški. Tartum auksinės žiedo su antspaudu dulkelės būtų sutirpdžiusios jų graikišką esmę, atsiveriančią tiktai tam, kas mylėjo juos pačius. Poezija direktoriui buvo tarytumei rinktinis baldas, taurus vynas ar elegantiškas vakarinis drabužis. Gregorijus juto, kad šitoks direktoriaus pasitenkinimas savimi vogė iš jo Aischilo ir Sofoklio posmus. Regėjos, jog jis nieko nenutuokia apie Graikijos teatrus. Arba ne, jis žinojo viską, dažnai tenai lankydavosi kaip vadovas ugdomųjų kelionių, iš kurių grįždavo rudai įdegęs. Bet jis jų nesuprato, — nors Gregorijus ir nebūtų galėjęs paaiškinti, ką turi galvoje.

Pažvelgęs pro atdarą barako langą prisiminė motinos sakinį, sakinį, nuo kurio jo įniršis ant išpuikusio direktoriaus tiesiog sukunkuliavo, nors ir nebūtų galėjęs paaiškinti, kas šiuodu dalykus sieja. Pajuto, kaip krūtinėje ėmė daužytis širdis. Žvilgtelėjęs į lentą įsitikino, kad direktorius dar valandėlę sugaiš, kol parašys pradėtą sakinį ir tada gal atsisuks į mokinius paaiškinti. Jis tyliai atstūmė kėdę, o kiti susilenkę rašė toliau. Atverstą sąsiuvinį paliko gulėti ant stalo. Įsitempęs, lėtai, kaip netikėtam puolimui pasirengęs žmogus, jis žengė du žingsnius iki atviro lango, atsisėdo ant jo rėmo, perkėlė kojas ir iššoko laukan.