Ирвин Шоу: Jaunieji liūtai

Iš anglų kalbos vertė

Virginija Mickienė ir

Dalė Virginija Jakutienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

Išnašos

Skiriu žmonai

Tikėk manimi, aš tavo priešas, —

tai Galybių Viešpaties žodis, —

aš paversiu tavo karo vežimus dūmais,

o tavo liūtukus suris kalavijas.

Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje,

nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso.

Nahumo 2,14

Pirmas skyrius

Miestukas, išsidriekęs snieguotų Tirolio kalnų papėdėje, švietė balzganoje prieblandoje linksmais elektrinio geležinkelio žiburiukais tarsi kalėdinė parduotuvės vitrina. Sniego pridrėbtose gatvėse šventiškai apsitaisę žmonės — slidininkai ir miestelio gyventojai — susitikę draugiškai šypsojosi vienas kitam; rudų ir baltų namų fasadai išpuošti vainikais — buvo naujų ir daug žadančių 1938 metų išvakarės.

Kopdama į kalną, Margarita Frimentl klausėsi, kaip po jos slidinėjimo batais girgžda suplūktas sniegas. Ir tyra prieblanda, ir kažkur iš apačioj nusidriekusio kaimo sklindantis vaikų dainavimas nejučia sukėlė jai šypsnį. Rytą, kai važiavo iš Vienos, lijo, ir, kaip visada esti dideliuose miestuose lietingu oru, žmonės kažkur skubėjo paniurę, susirūpinę. Didingi kalnai, vaiskus dangus, akinantis sniegas, sveikas, jaukus kaimelio linksmumas — visa tai jai atrodė kaip asmeninė dovana, nes ji buvo jauna, daili ir atvažiavo čionai pailsėti.

Brisdama pripustytu keliuku, Margarita pajuto, kaip maloniai maudžia pavargusios kojos. Po pietų paslidinėjusi ji išgėrė dvi taureles vyšnių likerio ir dabar jautė, kaip šiluma užlieja visą kūną — sušildo gerklę, tada plūsteli į pečius ir rankas.

— Dort oben am Berge , — dainavo vaikai, — da wettert der Wind 1 — aiškiai ir garsiai skambėjo jų balsai retame kalnų ore.

— Da sitzet Maria , — tyliai niūniavo Margarita, — und luieget ihr Kind 2 — Ją džiugino ne tik šitos švelnios dainos melodija, bet ir jos pačios drąsa apskritai dainuoti vokiškai, nes vokiečių kalbą ji mokėjo prastai.

Margarita buvo aukšta, grakšti, dailių veido bruožų mergina. Jos akys buvo žalios, o tarpuakis nusėtas, kaip tvirtino Džozefas, tipiškai amerikietiškom strazdanom. Džozefas turėjo atvažiuoti kitą dieną rytiniu traukiniu, ir, pagalvojusi apie jį, Margarita nusišypsojo.

Prie viešbučio durų ji sustojo ir dar kartą žvilgtelėjo į iškilniai stūksančius kalnus ir mirksinčius žiburėlius. Ji giliai įkvėpė sutemų oro. Paskui atidarė duris ir įėjo vidun.

Pagrindinis nediduko viešbučio kambarys buvo išpuoštas bugienio lapais, jame tvyrojo malonus, stiprus gausaus šventinio maisto kvapas. Kuklus kambarys, apstatytas oda trauktais ąžuoliniais baldais, švytėte švytėjo ypatinga švara, tokia dažna kalnų kaimeliuose, kur ji tampa tokia pat apibrėžta ir apčiuopiama būsto dalimi kaip kad kėdės ir stalai.

Per vestibiulį kaip tik ėjo ponia Langerman, atsargiai nešdama didžiulį krištolinį indą punšo, jos apvalus ryškiai raudonas veidas net susiraukęs — taip buvo susikaupusi. Pamačiusi Margaritą, ji sustojo ir visa švytėdama pastatė indą punšo ant stalo.

— Labas vakaras, — pasisveikino ji vokiškai, minkštai tardama žodžius. — Kaip paslidinėjot?

— Nuostabiai, — atsakė Margarita.

— Manau, ne per daug pavargot. — Ponios Langerman akių krašteliai vylingai prisimerkė. — Šįvakar čia bus nedidelis vakarėlis. Su šokiais. Susirinks daug jaunuolių. Būtų gaila, jeigu jūs ateisit labai pavargusi.

— Na jau šokiams man užteks jėgų. Jeigu tik mane kas pamokys, — nusijuokė Margarita.

— Oi! — Ponia Langerman protestuodama skėstelėjo rankomis. — Jau dėl to tai nesirūpinkit. Mūsų vaikai šoka visokiais stiliais. Jie labai apsidžiaugs, jeigu ateisit. — Ji kritiškai nužvelgė Margaritą. — Tiesa, jūs šiek tiek liesoka, bet nieko nepadarysi — tokia jau mada. Čia vis kalti tie amerikietiški filmai. Galiausiai turbūt bus prieita prie to, kad tik džiova sergančios moterys turės pasisekimą.

Jos veidas įraudęs ir svetingas tarsi namų židinio ugnis vėl visas nušvito, ji paėmė nuo stalo indą punšo ir jau buvo beeinanti, bet sustojo.

— Saugokitės mano sūnaus Frederiko, — įspėjo ji. — Oi kaip jis mėgsta merginas!

Ji sukikeno ir įėjo į virtuvę.

Margarita pasimėgaudama įtraukė stipraus prieskonių ir sviesto aromato, staiga plūstelėjusio iš virtuvės. Tada tyliai niūniuodama ėmė lipti laiptais į savo kambarį.

Prasidėjus vakarėliui svečiai laikėsi labai santūriai. Vyresnieji oriai sėdėjo kampuose, o jaunuoliai, vis dar jausdamiesi nesmagiai, čia būriavosi grupelėmis, čia vėl išsklisdavo po visą kambarį, rimtais veidais gurkšnodami punšą, gausiai pagardintą prieskoniais. Merginos, beveik visos stambios, stiprių rankų, apsitaisiusios puošniais šventiniais apdarais, irgi jautėsi nesmagiai. Buvo ir akordeonistas, bet sugrojęs dvi melodijas, pagal kurias niekas nešoko, jis niūriai įsitaisė prie punšo, suteikdamas galimybę susirinkusiesiems linksmintis patefonui grojant amerikietiškas plokšteles.

Dauguma svečių buvo čionykščiai gyventojai: miestelėnai, fermeriai, pirkliai, Langermanų giminaičiai, ir visi jie, nuo kalnų saulės įdegusiais raudonai rudais veidais, net su savo negrabiai pasiūtais drabužiais atrodė stebėtinai tvirti ir nemarūs, tarsi kalnų oro užgrūdintų jų organizmų niekad nepaveiks jokia liga, joks irimas, o po vėjų nugairinta oda niekad neprasiskverbs niekas, kas bent mažiausiai primintų apie artėjančią mirtį. Dauguma svečių, kurie buvo apsistoję nedideliame Langermanų viešbutyje, iš mandagumo išgėrę po puodelį punšo išėjo į linksmesnius pokylius didesniuose viešbučiuose. Ir galiausiai iš atvykėlių liko tik viena Margarita. Gėrė ji nedaug — mat buvo nusprendusi anksčiau atsigulti ir gerai išsimiegoti, nes traukinys turėjo atvažiuoti pusę devynių ryto, o ji norėjo sutikti Džozefą žvali ir pailsėjusi. Vakarėlis pamažu darėsi vis linksmesnis. Margarita jau beveik su visais jaunuoliais buvo pašokusi valsą arba fokstrotą. Apie vienuoliktą valandą, kai į tvankų triukšmingą kambarį buvo įneštas trečias indas punšo, o nuo prakaito žvilgančiuose, natūralias spalvas praradusiuose veiduose nebebuvo likę nė ženklo ankstesnio drovumo, Margarita sumanė išmokyti Frederiką šokti rumbą. Visi kiti apstojo juodu ratu ir ėmė ploti, kai ji baigė pamoką, o čia ir senasis Langermanas staiga užsidegė pašokti su ja. Apvalutis, kresnas, su rausva plike jis baisingai prakaitavo, kol Margarita, aidint juoko protrūkiams, pusėtina savo vokiečių kalba mėgino išaiškinti jam sulėtinto takto ir subtilaus Karibų ritmo paslaptis.

— O Dieve! — sušuko Langermanas, vos tik nutilo muzika. — Aš iššvaisčiau visą savo gyvenimą šituose kalnuose.

Margarita nusijuokė ir pasilenkusi pabučiavo senuką. Svečiai, susispietę aplink juos glaudžiu ratu ant išblizgintų grindų, ėmė garsiai ploti, o Frederikas, kreivai šyptelėjęs, išėjo į priekį ir pakėlė rankas.