Ирвин Шоу: Jaunieji liūtai

— Mokytoja, ar galėtumėte pakartoti pamoką?

Kažkas vėl uždėjo tą pačią plokštelę, Margaritą privertė išgerti dar vieną puodelį punšo, ir jiedu vėl pradėjo šokti. Frederikas buvo nerangus ir vargiai spėjo su Margarita jiedviem šokant greitą ir gyvą šokį, bet merginai buvo malonus jo stiprių, patikimų rankų apkabinimas.

Plokštelė baigėsi, ir tuoj užgrojo akordeonistas, įsismaginęs po gero tuzino stiklų punšo. Grieždamas jis pats sau pritarė daina, ir netrukus sodriems, banguojantiems akordeono garsams, kylantiems į aukšto, židinio nušviesto kambario lubas, vienas po kito ėmė pritarti aplink muzikantą susibūrusių svečių balsai. Margarita, visa įraudusi, irgi tyliai uždainavo, šalia jos, apglėbęs ją viena ranka, stovėjo Frederikas. „Kokie geri ir mieli šitie žmonės, daina sutinkantys Naujuosius metus, — galvojo ji pati sau. — Kokie jie vaikiškai draugiški, kokie malonūs svetimiems žmonėms, kaip jie stengiasi priderinti savo sušaižėjusius balsus prie švelnios muzikos“.

— Roslein, Roslein, Roslein rot, Roslein auf der Heide 3, — dainavo svečiai. Iš viso choro išsiskyrė senio Langermano balsas, čia primenantis buliaus riaumojimą, čia juokingai graudus. Margarita dainavo kartu su visais. Permetusi žvilgsniu dainuojančiųjų veidus, ji pastebėjo, kad tik vienas žmogus kambaryje nedainuoja.

Tai buvo Kristianas Distlis — aukštas, stotingas jaunuolis, rimtas ir kartu išsiblaškęs, trumpai kirptais juodais plaukais. Jo veidas atrodė labai įdegęs saulėje, o šviesiose, mažne auksinio atspalvio akyse blyksėjo geltoni taškeliai, kaip kad kartais esti gyvūnų akyse. Margarita jau buvo mačiusi jį kalnų atšlaitėse, kur Distlis rimtu veidu mokė naujokus slidinėti, ir jai iškart sukėlė pavydą jo lengvi ilgi žingsniai per sniegą. Dabar jis blaivas stovėjo kiek atokiau nuo kitų su stiklu rankoje ir susimąsčiusiu, kiek išsiblaškiusiu žvilgsniu stebėjo dainuojančiuosius; jis vilkėjo baltais marškiniais atlapa apykakle, kurie atrodė akinamai balti prie įdegusios jo odos.

Margarita sugavo jo žvilgsnį. Ji nusišypsojo ir šūktelėjo:

— Dainuojam!

Jis atsakė jai liūdnu šypsniu, kilstelėjo taurę ir klusniai pradėjo dainuoti, nors bendroj balsų sumaišty Margarita jo balso negirdėjo.

Artėjant iškilmingai valandai svečiai, paveikti stipraus punšo, elgėsi vis laisviau. Tamsiuose kampuose jau grabinėjosi ir bučiavosi poros, vis garsiau ir laisviau skambėjo balsai, ir dabar Margarita jau sunkiai besuvokė prasmę dainų, kuriose buvo apstu žargoninių žodelių ir dviprasmybių, nuo kurių pagyvenusios moterys krizeno, o vyrai garsiai plyšo juokais.

Paskui, prieš pat vidurnaktį, senasis Langermanas užsiropštė ant kėdės, paprašė svečių tylos ir, davęs ženklą akordeonistui, kiek apgirtusiu balsu, bet lyg oratorius, pareiškė:

— Kaip karo veteranas, triskart sužeistas Vakarų fronte penkioliktais aštuonioliktais metais, aš siūlau padainuoti visiems kartu. — Jis mostelėjo akordeonistui, ir šis užgrojo Deutschland, Deutschland uber Alles 4 .

Margarita pirmą kartą girdėjo dainuojant šitą dainą Austrijoje, nors, dar būdama penkerių metų, buvo išmokusi ją iš auklės vokietės. Ji lig šiol prisiminė dainos žodžius ir dainavo kartu su visais, jausdamasi girta, viską suprantanti ir neturinti jokių nacionalinių prietarų. Frederikas dar stipriau prispaudė merginą prie savęs ir pabučiavo ją į kaktą — jis buvo patenkintas, kad ji moka tą dainą, o senasis Langermanas, tebestovėdamas ant kėdės, pakėlė taurę ir pasiūlė tostą:

— Už Ameriką! Už jaunas Amerikos damas!

Margarita ištuštino savo taurę, nusilenkė ir oriai atsakė:

— Jaunų Amerikos damų vardu leiskite pasakyti, kad aš sužavėta!

Frederikas šįkart pabučiavo ją į kaklą, bet kol ji nusprendė, kaip į tai pažiūrėti, akordeonistas užgrojo kažkokią primityvią, ausį rėžiančią melodiją, kuriai kaipmat pritarė gargždūs, triumfuojantys balsai. Iš karto Margarita nesusigaudė, kas tai per daina. Tiesa, ji buvo girdėjusi ją vieną ar du sykius Vienoje, bet dainuojant slapčiomis, ir dabar Margarita veik nesuprato painių vokiškų žodžių, kuriuos rėkavo girti vyriški balsai.

Frederikas, išsitiesęs visu ūgiu, stovėjo šalia, spausdamas ją prie savęs, ir ji juste juto, kaip įsitempia jo raumenys — taip aistringai jis dainavo. Sukaupusi visą dėmesį į jį, mergina pagaliau suprato, kas tai per daina.

Die Fahne hoch, die Reihen fest geschlossen ,

S. A. marschiertin ruhigfesten Schritt

Kameraden die Rotfront und Reaktion erschlossen 5

Dainavo Frederikas taip, kad jam ant kaklo net gyslos išpampdavo.

Kuo toliau Margarita klausėsi, tuo labiau tįso jos veidas. Jinai užsimerkė ir, pajutusi, kad jai silpna, ji slopsta nuo tos ausį rėžiančios melodijos, pamėgino ištrūkti iš Frederiko glėbio. Bet jo rankos laikė lyg gniaužtai ir Margarita norom nenorom gavo klausytis toliau. Atsimerkusi ji pažvelgė į slidinėjimo instruktorių. Jis tylomis stebėjo ją, jo akyse ji išvydo nerimą ir supratimą.

Dainai apie Horstą Veselį einant į pabaigą, dainuojančiųjų balsai, kupini grėsmės, griaudėjo vis garsiau. Baigę dainuoti, vyrai sustingo išsitempę, blykčiodami akimis, išdidūs ir grėsmingi, o prie jų prisijungusios moterys lenkėsi priešais juos tarsi vienuolės operoje priešais Viešpatį. Tik Margarita ir įdegęs jaunuolis su geltonais žiburėliais akyse taip ir prastovėjo tylėdami ir klausydamiesi, kaip tilsta kambaryje paskutiniai dainos žodžiai.

Kai pasigirdo švelnus džiaugsmingas kaimelio bažnyčių varpų skambėjimas, kurio aidas, atsimušantis į kalnus, sklido toli šaltame nakties ore, Frederikas vis dar tebelaikė apkabinęs Margaritą, ir ji staiga pravirko tyliai, gailiai, neapkęsdama savęs už silpnumą.

Senis Langermanas pakėlė taurę. Dabar jis buvo raudonas kaip burokas, visas apsipylęs prakaitu, varvėte varvančiu nuo apvalios plikės, o jo akys spindėjo taip, kaip kad turbūt 1915 metais, kai jis tik atvyko į Vakarų frontą.

— Už fiurerį! — pasakė jis su didžia pagarba.

— Už fiurerį! — godžios burnos prigludo prie stiklų, sužvilgusių židinio šviesoje. — Su Naujaisiais metais! Laimingų Naujųjų metų! Telaimina jus Dievas!

Patriotinė ekstazė išsisklaidė, svečiai juokėsi, spaudė vienas kitam ranką, tapšnojosi per nugaras, bučiavosi — ir visa tai darė labai draugiškai, šeimyniškai, visai ne karingai.

Frederikas atgręžė Margaritą į save ir norėjo ją pabučiuoti, bet ji staigiai palenkė galvą. Dabar jau pasikūkčiodama ji ištrūko iš jo rankų ir nubėgo laiptais aukštyn į savo kambarį antrame aukšte.

— Ak jau tos amerikietės, — išgirdo ji Frederiko juoką. — O dar apsimeta, kad moka gerti.

Ji ilgai neįstengė nusiraminti. Pasijuto esanti silpnavalė ir paika ir, stengdamasi nepaisyti riedančių ašarų, rūpestingai išsivalė dantis ir, susikėlusi aukštyn plaukus, šaltu vandeniu apsišlakstė paraudusias, išsitepusias akis, kad rytą, kai atvažiuos Džozefas, atrodytų linksma ir dailutė.

Ji nusirengė švarut švarutėliame kambaryje su išbaltintomis lubomis, kur virš lovos kabėjo rudo medžio kryžius su Kristumi. Margarita užgesino šviesą, atidarė langą ir įsirangę į didžiulę lovą. Nuo snieguotų, mėnulio šviesos užlietų kalnų atsklidęs ūžavo vėjas. Ji krūptelėjo nuo šaltų paklodžių, bet greitai sušilo po pūkiniais patalais. Kaip vaikystėj pas senelę, patalynė dvelkė šviežumu, o palei langą, mušdamos į rėmą, šiugždėjo standžiai iškrakmolytos baltos užuolaidos. Apačioje griežė akordeonistas, ir per kelerias duris vos buvo girdėti švelnūs, ilgesingi rudeninių išsiskyrimo ir meilės melodijų garsai. Netrukus ji užmigo; šaltoje kambario prieblandoje jos veidas atrodė vaikiškai atviras, bet kartu rimtas ir romus.