Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Margarita pažvelgė į lovą. Visa patalynė buvo suglamžyta ir sujaukta. Viena paklodė perplėšta, ant pagalvės ryškėjo kraujo dėmės, bylojančios apie kažką tamsų ir mįslingą. Vis dar neįveikdama drebulio, jausdamasi esanti bejėgė ir sukompromituota, Margarita ėmė greitai rengtis. Geliančiom nuo šalčio rankom ji apsivilko savo šilčiausią slidinėjimo kostiumą, apsimovė dvi poras vilnonių kojinių ir ant viršaus dar užsimetė paltą. Visa drebėdama ir niekaip negalėdama sušilti Margarita atsisėdo į nedidelį supamąjį krėslą prie lango ir ėmė žiūrėti į kalnus, kurių blyškios viršūnės, jau paliestos pirmųjų žalsvų aušros spindulių, tarytum plaukė iš nakties tamsos.

Paskui rytmečio žara nusidažė rožine spalva. Ji leidosi žemyn slėniais, kol visas sniegas suspindėjo sužėrėjo, tarytum sveikindamas rytą. Margarita atsistojo ir, nė nežvilgtelėjusi į lovą, išėjo iš kambario. Ji atsargiai nulipo laiptais žemyn ir perėjo per nuščiuvusį namą, kurio kampuose glūdėjo paskutiniai nakties šešėliai, o prieangyje tvyrojo vakarykščio pobūvio kvapai. Atidariusi sunkias duris, ji išėjo į miegantį balsvai žydrą Naujųjų metų rytą.

Gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Margarita be tikslo ėjo takeliu tarp sniego pusnių, jausdama, kaip jos plaučiai prisipildo gaivaus rytmečio oro. Vieno namuko durys atsilapojo ir pasirodė apvalutė, raudonskruostė žvali moterytė su kepuraite ir prijuoste.

— Labas rytas, panele, — pasisveikino ji. — Argi ne puikus šiandien rytas?

Žvilgtelėjusi į ją, Margarita greitai praėjo pro šalį. Moteriškė suglumusi pažvelgė jai įkandin ir su paniekos kupinu pykčiu garsiai užtrenkė duris.

Margarita išsuko iš gatvės ir patraukė keliu į kalnus. Inertiškai keldama kojas ir nuleidusi galvą, ji iš lėto kopė pirmuose saulės spinduliuose žėrinčiais slidinėjimo šlaitais, plačiais ir tuščiais šią ankstyvą valandą. Paskui išsuko iš kelio ir išvažinėtu šlaito paviršium patraukė dailaus tarsi vaikiškas žaisliukas slidininkų namuko link, suręsto iš tvirtų sienojų. Žemas, smailiaviršis jo stogas buvo užklotas storu sniego sluoksniu.

Priešais namuką stovėjo suoliukas, ir Margarita, ūmiai pasijutusi išsekusi ir sugniuždyta, susmuko ant jo. Ji įrėmė žvilgsnį į puriu sniegu padengtus šlaitus, žulsniai vingiais kylančius į aukštas, nepasiekiamas uolas kalnų viršūnėje; dabar, užlietos purpurinės šviesos, jos ryškiai dunksojo mėlyno dangaus fone.

„Aš apie tai negalvosiu. Negalvosiu, — kartojo ji sau, įsmeigusi žvilgsnį į priešais stūksantį kalną ir sąmoningai stengdamasi įsivaizduoti, kuriose vietose jinai leisdamasi padarytų nepriekaištingus posūkius remdamasi lazdomis. — Aš apie tai negalvosiu. — Margarita lyžtelėjo prakirstą lūpą, ant kurios buvo sukrešėjusio kraujo. — Galbūt vėliau ir pagalvosiu, kai būsiu visiškai nusiraminusi... ypač pavojingas gilus sniegas ana ten, dešinėje, palei tarpeklį. Įveikus tą kalvelę ir darant platų posūkį, kad išvengtum kyšančių uolų, tektų šliuožti aklai ir, ko gero, prarastum savitvardą...“

— Labas rytas, panele Frimentl, — pasakė kažkas šalimais.

Margarita staigiai pasuko galvą. Priešais ją stovėjo slidinėjimo mokytojas, tas pats grakštus, iki juodumo įdegęs jaunuolis, kuriam ji šypsojosi per pobūvį, kviesdama dainuoti kartu su visais, pritariant akordeonui. Nieko net nepagalvojusi, ji greitai pašoko ir jau buvo benueinanti, bet Distlis žengė jai įkandin.

— Kas nors atsitiko? — paklausė jis.

Balsas, nuskambėjęs už nugaros, buvo sodrus, mandagus ir kartu švelnus. Margarita sustojo prisiminusi, jog vakar, kai aplink garsiai šaukė pono Langermano svečiai, o šalia, prisispaudęs ją prie savęs, riaumojo Frederikas, tik šitas žmogus tylėjo. Ji prisiminė ir tai, kaip jis pažvelgė į ją, kai ji pravirko, ir kaip droviai stengėsi parodyti, kad jis užjaučia ją ir kad yra jos pusėj.

Margarita atsigręžė į jį.

— Atleiskit. — Ji net pamėgino jam nusišypsoti. — Aš buvau užsigalvojus, ir jūsų pasirodymas išgąsdino mane.

— Tai kas gi jums atsitiko? — Distlis stovėjo priešais ją vienplaukis ir dabar pasirodė jai dar jaunesnis ir drovesnis nei per pobūvį.

— Nieko, — Margarita atsisėdo. — Aš paprasčiausiai grožėjausi jūsų kalnais.

— O gal jūs norite pabūti viena? — jis net žingtelėjo atgal.

— Ne, ne, ką jūs! — paprieštaravo Margarita.

Ji staiga suprato, kad turi su kažkuo pakalbėti apie tai, kas atsitiko, padaryti kažkokias išvadas iš to, kas įvyko. Papasakoti apie viską Džozefui neįmanoma, o slidinėjimo mokytojas kėlė pasitikėjimą. Jis net mažumą panėšėjo į Džozefą — toks pat inteligentiškas ir rimtas ir toks pat tamsus.

— Prašau, nenueikite! — paprašė Margarita.

Jis stovėjo priešais ją, kiek pražergtom kojom, atlapu kaklu ir be pirštinių, tarytum nepūstų šaltas vėjas. Jis vilkėjo nepriekaištingai sukirptą dailų slidinėjimo kostiumą ir atrodė grakštus ir susikaupęs. Įdegusi jo oda buvo natūralios alyvų spalvos, o kraujas tvinksėjo tarsi raudoni koralai po skaisčia jo skruostų oda.

Išsitraukęs pakelį cigarečių, jis pasiūlė Margaritai. Ji paėmė cigaretę, ir jis pridegė ją degtuku, sumaniai pridengęs jį delnu nuo vėjo. Kai jis palinko prie jos, Margarita pamatė prie pat savo veido jo įdegusias, tvirtas, vyriškai ryžtingas rankas.

— Ačiū, — padėkojo Margarita. Jis linktelėjo ir užsirūkęs prisėdo šalia jos. Patogiai atrėmę galvas į suolo atlošą ir prisimerkę, juodu grožėjosi iškiliai dūluojančiu priešais juos kalnu. Dūmelis įžambiai rangėsi aukštyn, ir pirmoji tą rytą cigaretė pasirodė stipri ir gardi.

— Kaip nuostabu! — ištarė ji.

— Kas būtent?

— Kalnai.

— Tai priešas, — gūžtelėjęs pečiais pasakė jis.

— Kas? — paklausė Margarita.

— Priešas.

Ji pažvelgė į jį. Jo akys buvo susiaurėjusios, o lūpos kietai sučiauptos. Ji vėl pažvelgė į kalnus.

— Ir kodėl gi jums nepatinka kalnai? — paklausė ji.

— Juk tai kalėjimas, — atsakė jis, perstatydamas į kitą vietą kojas, apautas dailiais, aukštai suvarstytais batais su sagtelėmis. — Man kalėjimas.

— Kodėl jūs taip kalbate? — nusistebėjo Margarita.

— Ar jums neatrodo, jog gyventi tokį gyvenimą tai tikras idiotizmas? — jis gaižiai nusišypsojo. — Pasaulis griūva, žmonija kovoja, kad išgyventų, o aš tuo tarpu mokau visokias storuliukes, kaip nusileisti nuo kalno, nenukritus veidu į sniegą.

„Na ir šalis, — nepaisydama prastos nuotaikos, mintyse nusišypsojo Margarita. — Net ir sportininkams Weltschmerz .6“

— Bet jeigu jums taip nepatinka, — garsiai pasakė ji, — kodėl gi jūs nieko nedarote?

Distlis atsakė nelinksmu begarsiu juoku.

— Aš mėginau, — tarė jis. — Pragyvenau septynis mėnesius Vienoje. Čia aš daugiau nebeįstengiau būti ir išvažiavau į Vieną. Maniau, rasiu ten kokį nors protingą, naudingą darbą, tegu ir labai sunkų. Mano patarimas jums — nesistenkit mūsų laikais rasti Vienoje tinkamo darbo. Galiausiai aš darbą radau. Įsitaisiau padavėjo padėjėju restorane. Nešiojau lėkštes turistams. Štai ir sugrįžau. Čia bent galima padoriai užsidirbti pragyvenimui. Štai jums ir Austrija — už nieką moka gerus pinigus. — Distlis palingavo galvą. — Atleiskit man, — netikėtai užbaigė jis.

— Už ką?

— Už tokias kalbas. Už tai, kad jums skundžiuosi. Man dėl savęs gėda. — Jis numetė cigaretę, susikišo rankas į kišenes ir sutrikęs kiek susigūžė. — Nė pats nežinau, kas man užėjo. Gal kad dabar toks ankstyvas rytas ir dar tai, kad mudu vieni būdraujam čia, ant kalno. Nežinau. Man kažkodėl pasirodė, kad jūs suprasit mane... Na kas čia per žmonės... — Jis vėl gūžtelėjo. — Galvijai. Valgo, geria, pelnosi. Vakar vakare aš taip norėjau su jumis pasišnekėti...